Kad artėja metų pabaigos šventės, primena ne tik miestų eglučių lenktynės (kai nėra apie ką kalbėti, galima pasikalbėti apie spindinčią eglę), bet ir nykios televizijų programos, kur daug įvairaus plauko apdovanojimų ir juos teikiančių politikų bei valdininkų. Galvoje vis sukasi mintis, kad atėjo laikas teikti apdovanojimus už beprasmiškiausius metų darbus. Kiekvienas lietuvių politikas ar politikė, įvairūs valdininkai (nors kas perspjaus Vilniaus savivaldybės žvaigždes?) ir net menininkai galėtų dalyvauti konkurse.
Stevenas Spielbergas į tokį konkursą nepakliūtų. Su jo filmais užaugo jau kelios kartos, kurios vis dar tiki Holivudo pasakomis, teigiančiomis, kad viskas turi prasmę. Bet ateina laikas, kai net labiausiai sėkmės lydimas žmogus nori prisiminti savo vaikystę. Prieš kelerius metus toks noras paskatino Spielbergą sukurti „Fabelmanus“ (LRT, 15 d. 22 val.). Pirmasis filmo epizodas, kai 1952-ųjų gruodį mama ir tėvas aiškina pirmąkart į kino teatrą išsirengusiam penkiamečiam Semui, kas yra kinas, iškart suformuluoja pagrindines temas: visą filmą, kurio veiksmas apima daugiau nei dešimt metų, režisierius kalba apie Semo tėvus ir santykius su jais, apie kiną kaip būdą pažinti ir suprasti save bei kitus. Spielbergas neslepia, kad pasakoja apie save, todėl „Fablemanus“ žiūri taip, lyg vartytum šeimos albumą.
Iš kino teatro, kur pamatė vaizduotę sukrėtusią traukinio katastrofą, Semas su tėvais grįžta į namus. Jų nepuošia girliandos, nes žydams tai nepriimtina. Semas norėtų, kad namai spindėtų, bet artėja Chanuka ir tėvai išpildys kitą berniuko norą – padovanos žaislinį geležinkelį, o mama jam pirmąkart įduos į rankas 8 mm kino kamerą. Vėliau kamera leis Semui suartėti su kitais žmonėmis, tapti matomam, svarbiam. Šiuo požiūriu „Fabelmanai“ primena kadaise populiarius vadinamuosius brendimo romanus – gal neatsitiktinai ir pagrindinių herojų pavardėje skamba žodis „Fable“.
Ilgai brandintą sumanymą Spielbergas įgyvendino tik po tėvų mirties. Priešingai nei dauguma šių dienų menininkų, kuriems mirtis atveria galimybę pasakoti apie tėvų paliktas neužgydomas žaizdas, Spielbergas nori ne juos pasmerkti, o suprasti.
Quentino Dupieux komiškų pasakų pavadinimus įsiminti sunku, jie beveik neišverčiami į kitas kalbas. „Toro“ (LRT Plius, 19 d. 21.33) – tai absurdiška komedija apie du nevykėlius, pavogto automobilio bagažinėje randančius buldogo dydžio musę. Abu nusprendžia ją išdresiruoti, kad atneštų jiems maisto, pinigų ir kitokių naudingų daiktų ar padėtų apiplėšti banką. Ieškodami vietos treniruotėms Maniu (Grégoire Ludig) ir Žanas-Gaba (David Marsais) sutiks įvairių keistuolių ir pateks į beprotiškas situacijas.
Pagrindiniai veikėjai nelabai kuo skiriasi nuo musės: jie gyvena kitų sąskaita, yra įkyrūs – triukšmauja ir erzina aplinkinius, gali apsieiti be namų, darbo, draugų, šeimos, užtat gyventi su muse. Režisieriui musė – ne parazitas. Į ją Dupieux žiūri savo herojų akimis, tarsi kurdamas naują požiūrį, neaptemdytą antropocentrinio susižavėjimo savimi. „Toro“ musė žavi, miela, visai simpatiška ir turi letenas. Jei esate pasirengęs (-usi) palikti kultūrinio, biologinio ir visokio kitokio komforto zoną, tai filmas jums.
Pažįstu ne vieną žmogų, kuriam komforto zona yra komiksai. Nesu jų gerbėjas, bet pasakas apie Betmeną mėgstu. 2022 m. pasirodžiusiame Matto Reeveso filme „Betmenas“ (LNK, 15 d. 22 val.) patenkame į Gotamą, kuriame vyksta žiaurūs aukštų valdininkų užpuolimai. Ieškodamas kaltininkų Briusas Veinas (Robert Pattinson) patenka į tamsiausius nusikaltėlių pasaulio užkaborius, ten sutinka daug spalvingų personažų ir pats tampa taikiniu. (Beje, šio filmo Briusą Veiną įkvėpė Kurtas Cobainas.)
Kiekvienas turi savo Gotamą ir savo Betmeną, priklauso nuo to, kuris filmas patinka labiausiai. Reeveso Gotamas – tai korupcijos suėstas miestas, jo Betmenas – jau palaužtas, jo tyko mirtis. Tai atsiskyrėlis, gyvenantis rūmuose ant kalno, bet ties bankroto riba. Briusas trokšta keršyti ir turi daug šansų pats tapti piktadariu. Baimę jis laiko geriausiu instrumentu. Betmenas pasiduos, paskelbęs apie savo mirtį. Briusas skaito dienoraštį, kuriame dvejus metus analizavo kiekvieną savo dieną, tarsi ieškotų savęs. Bet jis neturi jėgų net įsimylėti. Betmenas kovoja su blogiu ir neteisybe, sukeldamas niekšų ir tų, kuriems likimas nesuteikė šanso, baimę. Tačiau supuvęs miestas negali pagimdyti kito herojaus – Reeveso Betmenas yra lyg savo priešų atspindys kreivame veidrodyje. Todėl jam taip liūdna.
Nei pridėt, nei atimt – niūri pasaka. Tačiau bet kuris „Betmenas“ pirmiausia yra reginys. Šiame filme rasime visus blokbasterio atributus – dinamiškas gaudynes, įspūdingus sprogimus, garsias žvaigždes, kruopščius nusikaltimų tyrimus, korumpuotus policininkus, pagaliau, tai trunka ilgai – beveik tris valandas, ir galima sakyti, kad filmo kūrėjai išmoko klasikinių komiksų pamokas. Gal tik pristigo ironijos.
Visai iš kitos pasakos Azazelio Jacobso filmo „Prancūziškas pabėgimas“ (LNK, 16 d. 01.25) herojė – šešiasdešimtmetė Frensis (Michelle Pfeiffer). Ji prisipažįsta, kad planavo mirti iki pasibaigiant pinigams, bet planai turi savybę neišdegti. Kadaise ji buvo Manhatano elito pažiba, tačiau vyras jau seniai miręs, dideli turtai prarasti. Už jų likučius Frensis nusprendžia kukliai bei anonimiškai įsikurti Paryžiuje kartu su sutrikusiu sūnumi Malkolmu (Lucas Hedges) ir katinu, kurį vadina Mažuoju Frenku. Suprantama, toks filmas prancūzus gali tik suerzinti. Paryžius jums ne koks Manhatanas, bet katinas, regis, yra mirusio Frensis vyro reinkarnacija. Šiaip ar taip, pasakų katinai visada žino geriau.
Jūsų – Jonas Ūbis
