Kaip išmatuoti praradimą, jei niekada jo nesuvokei?

Lietuvos kino teatruose dar galima pamatyti Berlyno kino festivalyje „Auksiniu lokiu“ apdovanotą dokumentinį filmą „Dahomėja“ („Dahomey“, Prancūzija, Senegalas, Beninas, Singapūras, 2024). Prancūzų ir senegaliečių kilmės režisierės Mati Diop filmas pasakoja apie kolonializmo laikais išgrobstytų Afrikos lobių restituciją. 26 Dahomėjos karalystės kultūros vertybės keliauja iš Prancūzijos muziejaus saugyklos į dabartinį Beniną, kur jas po 130 metų pasitinka jau visiškai pasikeitusios šalies visuomenė. Šiame vaidybinio ir dokumentinio kino formas laisvai siejančiame filme keliami kultūros paveldo klausimai rezonuoja ne vien Prancūzijoje ar buvusiose jos kolonijose. Filmo režisierė Mati Diop dalinasi savo asmeniniais motyvais kalbėti apie postkolonializmą, filmavimo aplinkybes ir drąsias kūrybines strategijas.

Po Didžiojo prizo Kanų kino festivalyje už „Atlantes“ („Atlantique“, 2019) ir po to, kai filmas buvo įtrauktas į „Oskarų“ apdovanojimų trumpąjį sąrašą bei nupirktas „Netflixo“, galėjote pasukti labiau meinstryminiu keliu, bet grįžote su dar radikalesniu filmu.

Manau, tada pataikiau ne tik į meinstrymą, bet ir į kontrkultūrą. „Atlantėse“ atsispindi mano kultūrinių įtakų spektras. Pirmuoju ilgametražiu filmu stengiausi ieškoti autentiškos kino kalbos, kartu sąmoningai žaisdama su klasikinio pasakojimo klišėmis. Su „Dahomėja“ grįžau prie laisvesnio rašymo ir filmavimo proceso, artimesnio ankstesniems mano dokumentiniams filmams.

Viską sustabdę griežti pandemijos apribojimai privertė iš naujo kelti klausimus apie mano kaip režisierės darbą ir politinę įtaką. Galvodama, kokiam ilgametražiam filmui norėčiau paskirti ateinančius kelerius metus, toliau dirbau su skirtingais formatais. Izoliacijos laikotarpiu man pasisekė, nes sulaukiau užsakymo, kuris leido kurti filmą būnant vienai namuose, naudojant mano močiutės garso įrašus. Po dvasiškai išsekinusio reklaminio „Atlančių“ turo po pasaulį filmo „Mano kambaryje“ („In My Room“, 2020) kūrimas su ribotais ištekliais buvo gaivinanti, reabilituojanti patirtis, priminusi mano gebėjimą kurti filmus „iš nieko“. Po metų, kai sužinojau, kad Prancūzija planuoja grąžinti į Beniną 26 Dahomėjos karališkųjų lobių vertybes, nutraukiau viską, ką dariau, ir nusprendžiau kurti filmą apie tai.

Nuo ko prasidėjo „Dahomėja“? Kas paskatino imtis šio filmo?

Kai 2017 m. pirmą kartą išgirdau terminą „restitucija“, rašiau „Atlančių“ scenarijų. Kadangi esu afrikietiškų šaknų turinti režisierė, tas žodis giliai surezonavo. Ši tema iš esmės svarbi mano darbuose. Filmai, kuriuos 2009–2019 m. sukūriau Dakare, kalba apie grįžimą prie afrikietiškų šaknų, į tą dalį savęs, kuri ilgai buvo palaidota po mano vakarietiškos aplinkos hegemonija. Be to, atsirado sąsajų tarp sugrįžtančių vaiduoklių „Atlantėse“ ir Afrikos artefaktų grįžimo į gimtąją žemę. Nors mane labai suglumino Emmanuelio Macrono Uagadugu kalba, planas „per penkerius metus Afrikos kultūros paveldą grąžinti į tėvynę“ buvo pribloškiantis – supratau net neįsivaizdavusi, kad kažkas panašaus gali nutikti. Galbūt dėl to, kad gyvenau susitaikiusi. Niekad nesusimąsčiau, kaip iš tikrųjų gali atrodyti restitucija, o pabandžius įsivaizduoti mintyse jau kristalizavosi filmas. Iš pradžių planavau kurti vaidybinį – epinį artefakto nuotykį nuo jo pagrobimo XIX a. pabaigoje iki grįžimo namo 2075 metais. Tai turėjo vykti ateityje, nes man atrodė labai mažai tikėtina, kad kokia nors restitucija įvyks, o juo labiau – kad spėsiu tai pamatyti per savo gyvenimą.

Nepaisant to, prodiuseriams pasakiau, kad jei artefaktų repatriacija (iš Prancūzijos į gimtąją šalį) vyks, būtinai noriu tai nufilmuoti, todėl turime būti pasiruošę. Nors sekėme pranešimus žiniasklaidai, žinia, kad 2021 m. lapkričio 10 d. 26 karališkos vertybės iš Abomėjaus (Benino) buvo atrinktos grąžinti, užklupo netikėtai. Iškart pradėjome ruoštis filmavimui. Tai buvo lenktynės su laiku. Reikėjo iš Benino vyriausybės gauti leidimą lydėti artefaktus – vyriausybė tapo filmo partnere, bet garantavo mums nepriklausomybę, kurios prašėme. Tuo pačiu metu reikėjo organizuoti visą filmavimo logistiką nuo Paryžiaus iki Kotonu. Pradėjusi kurti šį filmą nusprendžiau įsteigti gamybos kompaniją „Fanta Sy“ Dakare , kurios tikslas – prisidėti prie Afrikos kino industrijos raidos, suteikti platformą jauniems kūrėjams įgyvendinti savo idėjas.

„Dahomėja“ – filmas tarp dokumentikos ir fikcijos.

Skirtumas tarp dokumentikos ir fikcijos labiausiai susijęs su rašymo procesu. Po „Atlančių“ man norėjosi vėl patirti laisvą rašymo ir filmavimo procesą, kuris nėra toks pat kaip kuriant vaidybinį kiną. Man patinka išsilaisvinti iš formato diktuojamų konvencijų. Taip pat patinka kiekvienam filmui išrasti vis naują rašymo metodą. Įsivaizdavau „Atlantes“ kaip gotišką pasaką. „Dahomėja“ yra fantastinė dokumentika.

Dokumentiniuose filmuose rašymas visų pirma yra požiūrio į žmones arba į situaciją taškas. Rašymas prasideda nuo to, kaip kino kalba perteikiamas santykis su pasauliu, žmonėmis ar savimi pačiu. Galiausiai, žiūrint dokumentinį ar vaidybinį filmą, vienintelis klausimas – kinas įvyko ar ne.

Pirmą filmavimo dieną, kai su operatore Joséphine Drouin Viallard atvykome į Quai Branly muziejų filmuoti artefaktų iškėlimo iš ekspozicijos ir pakavimo, nežinojome, ko tikėtis, ir baiminomės institucinės muziejaus aplinkos. Alaino Resnais ir Chriso Markero filme „Skulptūros taip pat miršta“ („Les statues meurent aussi“, 1953) – vieninteliame, kurį turėjau kaip nuorodą, – skulptūros atrodo didingai. Šis filmas yra ir politinis manifestas, ir meno kūrinys. Aš siekiau tokio pat estetinio tikslumo, bet dokumentiniame filme negali visko kontroliuoti.

Filmas greitai nukrypsta nuo tikrovės, vienam iš artefaktų suteikus gyvybės formą – balsą...

Kai pradėjau filmuoti, buvau taip prisirišusi prie vaidybinio filmo idėjos, kad mano požiūris į tikrovę buvo kupinas lyrizmo. Sprendimas filmuoti kultūrines vertybes kaip personažus, turinčius savo perspektyvą ir subjektyvumą, leido mums su Joséphine išlaikyti dėmesį, kartu atveriant ir kitas dimensijas, kurias norėjau padaryti apčiuopiamas.

Mano galvoje istorinis šios akimirkos dėmuo turėjo mitinę dimensiją, ją ir norėjau perteikti. Parodyti šio įvykio svorį, tirštumą ir tekstūrą. Dažnai realybė pasiūlo vaizdų, kurie daug įspūdingesni nei fikcija. Mane nustebino labai techniškas procesas, panašus į laidotuvių ceremoniją, kurios tempą lėmė kiekvieno artefakto dėjimas į dėžę, skambant grąžtų sukimui ir statybvietės triukšmui. Mes iš tikrųjų įžengėme į muziejams nerimastingą erą. Atmosfera buvo labai iškilminga. Istorija keitė kryptį: kažkas buvo apsukama atgal. Kartais kasdieniai žmonės virsta mitologiniais personažais ar archetipais, kurie turi būti pripažinti ir sutaurinti. Toks yra kuratorius Calixte Biah, kurį Benino vyriausybė paskyrė lydėti kultūros vertybes iš Quai Branly į Kotonu.

Dar prieš kylant idėjai prakalbinti artefaktus, pirmiausia norėjau, kad jų tyla, kurią atkūrėme su Nicolasu Beckeriu ir Cyrilu Holtzu, būtų kuo garsesnė. Man atrodė, kad tai iškalbingiausias būdas atkurti jų galią, išryškinant slaptus, nepermatomus ir neliečiamus aspektus. Dalies, kurioje artefaktai instaliuojami prezidento rūmų ekspozicinėje erdvėje, garsinis fonas buvo tikslinamas ir perrašomas montažinėje. Grįžę į Benino žemę, artefaktai atveria naują savo dimensiją. Calixte įgarsintomis pastabomis apie artefaktų „būklę“ dalis istorijos atkuriama per laiko paliktas žymes. Tuo pat metu į skulptūras žiūrintys, jomis besirūpinantys bei su jomis besikalbantys žmonės galbūt iš naujo atranda dalį savęs.

Sugrįžimo istorija pasakojama fonų kalba... Kodėl pasirinkote šią kalbą ir kaip sukūrėte artefaktų balsą?

Visi filmai, kuriuos filmavau Senegale, yra volofų kalba. Tai politinis pasirinkimas. „Dahomėja“ pirmiausia kalba Benino žmonėms, kurie turi girdėti ir atpažinti save. Kad ir kaip subjektyvu tai būtų, istorija, išsakyta prakalbintų artefaktų balsu, turi būti grąžinta jiems fonų kalba, kuria kalba visi Benine. Žymus Afrikos intelektualas, psichiatras Frantzas Fanonas yra sakęs: „Kalbėti sava kalba reiškia egzistuoti absoliučiai dėl kito.“ Bet tai taip pat reiškia ir egzistuoti absoliučiai sau. „Dahomėja“ restituciją traktuoja iš Afrikos perspektyvos, kuri apeliuoja į universalumą. Siekdama sustiprinti artefaktų subjektyvumą, nusprendžiau suteikti jiems „vidinį balsą“. Norėjau išlaisvinti juos iš objektų statuso, kuriame nuo pagrobimo jie buvo kalinami, dar kartą paversti juos savo pačių istorijos „subjektais“, savo nuotykių veikėjais ir pasakotojais. Per pasakojimą apie artefaktų pasisavinimą, suteikiant jiems balsą, norėjau priminti apie apiplėštos teritorijos, apleistos tautos, suvereniteto siekiančios bendruomenės būklę.

Dėl istorinių, politinių ir (visada) poetinių priežasčių primygtinai norėjau tą istoriją parašyti bendradarbiaudama su Haičio kilmės rašytoju. Praktiškai visi haitiečiai yra juodaodžių vergų, daugiausia išvežtų XVIII a. pradžioje iš Benino įlankos ir Vakarų Afrikos, įskaitant Senegalą, palikuoniai. Nuo XVIII a. vidurio afrikiečiai daugiausia buvo plukdomi iš Kongo, o iki Haičio revoliucijos dauguma jų buvo iš Centrinės Afrikos. Taip pat ieškojau žmogaus, kuris galėtų rašyti apie nematomą pasaulį.

Makenzy Orcelo (scenarijaus bendraautoris) tekstą išvertus į senąją fonų kalbą, paskambinau garso dizaineriui Nicolasui Beckeriui, su kuriuo kūrėme artefaktų balsą. Įrašinėjome Benine, pasitelkdami skirtingo tembro vyriškus ir moteriškus balsus. Grįžę į Paryžių sukūrėme belyčio vokalo tekstūrą, pasižyminčią giliais, metaliniais dažniais. Norėjau, kad tekstūra būtų futuristinės estetikos, tarsi būtybė iš žanrinio filmo, kuri laužytų visą folkloro ir tradicijų įvaizdį. Iš Benino kilusio Wally Badarou muzika labai prisidėjo prie fantastinės dimensijos. O iš Nigerijos kilęs Deanas Bluntas suteikia jai daugiau dvasingumo.

Jaunimas yra visų jūsų Senegale kurtų filmų centre. Taip pat ir „Dahomėjoje“. Kaip paaiškintumėte tokį pasirinkimą?

Kai sakau, kad mano kūryboje pasikartoja „restitucijos“ problema, konkrečiai kalbu apie filmus, kuriuos pasirinkau filmuoti Dakare 2009–2019 metais. Kai jaunasis Serigne’as mano 2009 m. trumpametražiame filme, tapusiame pagrindu „Atlantėms“, pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo migracijos kelionę, jis tampa pagrindiniu istorijos veikėju ir subjektu. Pirmąjį filmą dedikavau jauniems senegaliečiams, kurie žuvo jūroje bandydami pasiekti Europą. Pagrindinis mano tikslas buvo palikti šiuolaikinės tragedijos pėdsaką, bandant perteikti jos sudėtingumą visais – asmeniniais ir egzistenciniais – aspektais. Prancūzijos kolonijiniu laikotarpiu pagrobtų Afrikos kultūros artefaktų grąžinimas visų pirma susijęs su Afrikos jaunimu, kurio balsas šiuo klausimu dar nebuvo išgirstas, – jis buvo užslopintas politiniuose sluoksniuose arba užblokuotas akademinėje srityje. Visą problemą reikėjo perkelti iš viršaus į apačią, sukurti erdvę, kuri leistų jaunimui atpažinti šią restituciją kaip savos istorijos dalį, sukurti erdvę, kurioje jie galėtų būti išgirsti.

Kaip pavyko surengti studentų diskusiją Abomėjaus-Kalavio universitete?

Su jaunu režisieriumi Gildasu Adannou, mano asistentu šiame filme, surengėme atranką, siekdami suburti keliolika studentų, mokslininkų ar jaunų dėstytojų apskritojo stalo diskusijai. Norėjau, kad jie būtų iš skirtingų sluoksnių ir disciplinų – nuo meno iki istorijos, ekonomikos, socialinių mokslų. Sutikau ir apklausiau daugybę žmonių. Turėjome užsitikrinti, kad visi gins savo unikalų ir asmenišką požiūrį į kultūros vertybių grąžinimą, – reikėjo suburti žmones, kurie išsakytų įvairias nuomones šiuo klausimu. Pasirinkau vietą, kuri vizualiai atrodė itin dinamiška – tiek dėl perspektyvos, tiek dėl šviesos. Sėdimų vietų išdėstymas atitiko mano norą sukurti choro, agoros įspūdį. Su Joséphine Drouin Viallard sugalvojome trijų kamerų sistemą, kuri perteiktų kiekvieno žmogaus įsitraukimą, o kartu parodytų visą publiką ir aplinkui vykstantį universiteto gyvenimą.

Filmavimo dieną nusprendžiau transliuoti debatus per universiteto radiją, kad kiltų daugiau įtampos ir kalbėtojai, žinodami, jog klausosi didesnė auditorija, justų svarbą. Gildasui, kurio paprašiau moderuoti diskusiją, įteikiau klausimų, kuriuos tikrai norėjau užduoti šiems jauniems žmonėms, sąrašą. Visų pirma – kaip išmatuoti praradimą, jei niekada jo nesuvokei?

Pagal „Taip toliau“ inf.