Kinas
Abejonė ir tikėjimas – kiekvieno iš mūsų gyvenimo palydovai. O štai naujausias scenaristų ir režisierių Scotto Becko ir Byano Woodso siaubo trileris „Eretikas“ („The Heretic“, JAV, Kanada, 2024) savo reklaminiame šūkyje kviečia abejoti viskuo, ypač religija. Taigi vieną dieną dviem jaunoms mormonėms seserims Barns (Sophie Thatcher) ir Pakston (Chloe East), pasibeldusioms į Kolorado priemiesčio namo duris, teks strigti ne tik egzistenciniuose įsitikinimų, vertybių, bet ir išgyvenimo (tikrąja šio žodžio prasme) labirintuose.
To Kolorado valstijoje esančio namo duris atidaro ponas Ridas (Hugh Grant), iš pažiūros žavus intelektualas – tiesiog gerumo ir svetingumo pavyzdys, smalsus ir entuziastingas pašnekovas. Kaip neperžengsi šio šilto vyriškio, tebežavinčio nepriekaištingomis manieromis, vylinga šypsena, kaip kadaise romantinėse komedijose „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (1994), „Noting Hilas“ (1999) ar „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (2001), namų slenksčio. Taigi, nieko blogo neįtardamos, nors pagal išpažįstamą seserų tikėjimą šalia pono Rido turėtų būti moteris, merginos slenkstį peržengia, o žadėta ponia Rid taip ir nepasirodo...
Nors pirmas kelias minutes būsimos filmo siužeto aukos seserys Barns ir Pakston diskutuoja apie pornografiją bei prezervatyvų dydžius, „Eretikas“ prasideda kaip siaubo žanro klasika – merginos pasibels į atokiau nuo kitų stovinčio namo duris, kol joms virš galvų bręs apokaliptinė audra. Taigi žiūrovai anksčiau už jas žino, kad vargšės bus įviliotos į spąstus, peržengs tą nelemtą slenkstį, o koks likimas jų laukia – priklausys nuo režisierių žaidimo taisyklių ir paspęstų pinklių.
Pirma filmo dalis – tarytum kamerinė drama, kai vyksta ne dialogas tarp lygiaverčių oponentų, o veikiau pono Rido paskaita apie religijas, išreiškiama abejonė doktrinų moralumu, kol vyro klausimai ir bandymas išprovokuoti pašnekoves darosi vis įkyresnis. Ne iškart, o ilgainiui paaiškėja ir visas religijas puikiai išmanančio vyriškio „originalus“ sumanymas – išbandyti merginų tikėjimą ar bent jau susilpninti jų įsitikinimus. Greitakalbis Hugh Granto Ridas puikiai moka žongliruoti žodžiais, terminais, frazėmis, tad pasirinkdamas painų diskursą apie religijos vaidmenį ir vietą šiuolaikinėje visuomenėje išmuša iš vėžių ne tik dvi savo aukas, bet, tikiu, ir dalį žiūrovų. Maža to, klausantis postringavimų apie vienos tikrosios religijos atradimą, kyla noras, kad ponas Ridas užsičiauptų ir pagaliau prasidėtų koks nors veiksmas.
Aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, režisieriai nekuria klasikinio siaubo filmo, religiniu siaubo filmu „Eretiko“ irgi nepavadinsi, geriausiu atveju tai kažkoks hibridinis trileris, kuriame kūrėjai kelia neva aktualius klausimus: kam žmonijai reikalingas tikėjimas, kaip kiekvieno mūsų gyvenimą veikia religinė rinkodara ir pan. Ponas Ridas, lyg Dano Browno romanų veikėjas, su fanatišku užsidegimu slysta paviršiumi, veda paraleles tarp mitų ir stalo žaidimų ar popmuzikos plagiatų, kuriais grindžiamos pagrindinės šiuolaikinės religijos, ir visai nepalieka vietos nei seserims, nei apmąstymams, mat iškart pateikia atsakymus. Tokius, lyg žiūrėtum tiktoką ar instagramą.
Kai galiausiai leidžiama įkvėpti oro ir pono Rido aukoms pagaliau rinktis išėjimo duris, kai jau nekantrauji išsiaiškinti, kokia tų visų dalykų paslaptis, kurią teologas Ridas teigia atradęs, scenarijus, kaip ir visi veikėjai, atsiduria aklavietėje. Logikos nebeturi nei prieš tai vykusios diskusijos, kurių metu kalba buvo naudojama kaip aštrus ginklas, nei staiga atsiradusi sulinkusi moters figūra, turėjusi pateisinti pono Rido stebuklą. Apskritai „Eretikui“ trūksta tvarkos ir vientisos struktūros, mat kai kurios pradėtos rutulioti įdomesnės temos staiga pamirštamos ir šokama prie kitų. Galiausiai abejonių kelia ir klasikinis merginų skirstymas: brunetė sesuo Barns protingesnė ir pirmoji bandanti oponuoti ponui Rodui, o sesuo Pakston – naivi šviesiaplaukė.
Filmo reklaminis videoklipas viliojo į gudrų ir šmaikštų ateistinį siaubo trilerį, tačiau pasibaigus „Eretikui“ norėjosi, kad filmas veikiau būtų buvęs iki skausmo nuspėjamas, nes pradėjus eiti titrams atrodė, jog visą laiką kramsnojau beskonius spragėsius. Laimei, Hugh Grantas dar turi užsakymų, mat yra sakęs, kad su amžiumi pasidarė bjaurus, nebeliko šiauštų plaukų, o gergždžiantis balsas irgi nepadeda. Tad kai niekas nebesiūlo pagrindinių vaidmenų romantinėse komedijose – kodėl gi nepabuvus monstru.
