7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atsirito Baltijos kino banga

Estijos, Latvijos ir Lietuvos kino šventė

 

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 31 (999), 2012-09-07
Kinas Festivaliai
Inga Perkone
Inga Perkone
Rugpjūčio 20–26 d. Nidoje vyko kino festivalis „Baltijos banga“, pirmomis rugsėjo dienomis atkeliavęs ir į Vilniaus „Skalvijos“ kino centrą. Trijų Baltijos valstybių Estijos, Latvijos, Lietuvos kino šventė buvo ketvirta. Festivalio atidarymo data simboliškai pasirinkta rugpjūčio 23-ioji – Baltijos kelio diena.
 
Latviai šiemet parodė pagal Anatole’o France’o tekstus sukurtą vaidybinę juostą – tris istorinius dešimtmečius apimančią erotišką „vaizdų puotą“ „Golfo srovė po ledkalniu“ (rež. Jevgenij Paškevič), komiškų ir absurdiškų šiandienos realijų filmą „Seržanto Lapino sugrįžimas“ (rež. Gatis Šmits), nuotykių filmą jauniems žiūrovams „Mažieji plėšikai“ (rež. Armands Zvirbulis) bei dokumentinius filmus „Geležinkelio stotelė „Latviai“ 1937“ (rež. Dzintra Geka) apie tragiškus istorinius įvykius bei muzikinį „Garsai po saule“ (rež. Davis Simanis, Gints Grube). Estai pristatė naują režisieriaus Peterio Simmo dramą „Vieniša sala“, Katrin Laur „Kapinių sargo dukrą“, pasakojančią liūdną mažos mergaitės istoriją, bei dokumentinių filmų programą. Lietuvių dokumentikai atstovavo Audriaus Stonio „Raminas“, Ramunės Rakauskaitės „Žalumose“, Miko Žukausko, Gintarės Valevičiūtės „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ ir vaidybiniai – Sauliaus Drungos „Anarchija Žirmūnuose“ ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“. Festivalyje surengta Jūratės Leikaitės ir Valento Aškinio vadovaujama animacijos mokyklėlė.
 
„Baltijos banga“ suteikia gana retą progą išsamiau susipažinti su kaimynų filmais, jų kūrėjais bei kino gyvenimo aktualijomis. Šiemet daugiau dėmesio skirta kino mokymo ypatumams bei problemoms kiekvienoje šalyje, parodytos lietuvių ir estų studentų filmų programos, vyko seminaras.
 
Mūsų kino istorija, dabartis ir problemos panašios, bet, aišku, ir savitos. Kaimyno žolė visada atrodo žalesnė. Pavydu estams, festivalyje pristačiusiems šiuolaikiškai restauruotą „aukso fondo“ filmą – 1959 metų komediją „Pašėlę posūkiai“ (rež. Julius Kun, Kaljo Kiisk), bet nustembame, kad jie iki šiol neturi kino įstatymo ir kino instituto. Latviai neseniai išleido solidžią knygą, apžvelgiančią visą latvių vaidybinio kino istoriją „Reality of Fiction. History of Latvian Feature Film“, viena iš jos autorių Inga Perkone lankėsi Nidoje. Tačiau visi sutartinai dejuojame dėl netoliaregiško valstybės požiūrio į kiną, mažo finansavimo, neužtikrintos jaunosios kino kartos ateities.
 
Su viena iš festivalio viešnių – Latvijos kultūros akademijos Audiovizualinio meno ir teatro fakulteto vadove, profesore, kino istorike Inga Perkone kalbamės ne tik apie Latvijos kiną, bet ir apie jo paraleles su lietuvos kinu.
 
Estai festivalio atidaryme džiaugėsi švenčiantys savo kino šimtmetį, skaičiuojamą nuo 1912 m. Johanneso Pääsuke sukurtos juostos „Meškos medžioklė Piarnu apylinkėse“. Kada ir kaip prasidėjo latvių kinas?
 
Filmavimai Latvijoje, ypač Rygoje, buvo gana dažni jau pirmąjį kino dešimtmetį. Tačiau pagrindo to vadinti latvišku kinu nėra. Latvijos kino pradžia galima laikyti 1920 metus, kai buvo sukurtas pirmas vaidybinis filmas „Aš, išeidamas į karą“ (rež. Vilis Seglinis). Jo pavadinimas – lyg pirma liaudies dainos eilutė: išeidamas į karą palieku sesulę ir t.t. Filmas pasakojo apie tada dar nesenus įvykius – Pirmąjį pasaulinį karą, Latvijos Respublikos sukūrimą. Visi ankstyvieji latvių filmai buvo panašios tematikos – patriotiški, skirti Latvijos laisvės kovoms. Tos „nacionalinės melodramos“ buvo sukurtos iš entuziazmo, nes valstybė pinigų kinui neskyrė. Atgavus nepriklausomybę panaši situacija vėl kartojosi, ypač dešimtajame dešimtmetyje, kai valstybinis kino finansavimas buvo ypač skurdus ir nereguliarus. Latvijoje buvo filmuojama gana daug kronikos jau nuo 3-iojo dešimtmečio pradžios. Ir nors valstybė pinigų kinui neskyrė, buvo įstatymai, reikalaujantys, kad kiekviename seanse būtų rodoma latviška kronika.
 
Ryga – didžiausias Baltijos šalių miestas, tad turbūt kinas greičiau įsitvirtino ir prigijo Latvijoje?
 
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą visuose didžiuosiuose Latvijos miestuose veikė kino teatrai, 1923 m. Rygoje buvo atidarytas didžiausias, moderniai įrengtas kino teatras „Splendid Palace“, kuris vėliau vadinosi „Ryga“, o dabar jam vėl grąžintas senasis pavadinimas. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais beveik visi nauji amerikietiški, vokiški filmai pasiekdavo Latvijos ekranus. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje valstybė, t.y. Ulmanio diktatūra, pradėjo remti kiną, įvertindama jo propagandinę galią.
 
Tarybinį periodą vadinu „klasikiniu Latvijos kino laikotarpiu“, kai iš esmės ir susiformavo mūsų kinematografas. Ir matau jame daug paralelių su lietuvių kinu. 1946–1947 m. ir Latvijoje, ir Lietuvoje pasirodė panašūs filmai: pas jus – „Marytė“, pas mus – „Sūnūs“. Iš esmės jie sukurti rusų kinematografininkų, bet pristatomi kaip pirmieji nacionaliniai filmai. Septintajame dešimtmetyje lietuvių vaidybinių filmų lygis, žinoma, buvo labai aukštas. Vytauto Žalakevičiaus vardas skambėjo kaip manifestas. Latvijoje buvo kitaip. 1959 m., kai beveik jau visose respublikose prasidėjo gana sparti kino raida Latvijoje, galima sakyti, įvyko perversmas, sukeltas vidinių partijos kovų. Tai sustabdė daug kino studijos projektų, tik kai kurie įgyvendinti praėjus kone dešimtmečiui. Tačiau sustiprėjo dokumentinis kinas, nes valdžia į jį per daug nesigilino, dauguma filmų neperžengdavo Latvijos sienų ir dokumentiką kurti leista laisviau. Tuomet latvių dokumentiniame kine dominavo modernizmas. Įdomu, kad metaforiška kino kalba buvo naudojama taip pat kaip ir Vakarų kine. Stilistiniai ieškojimai kažkaip peržengdavo šalių sienas, nepaisant visų apribojimų.
 
Mūsų kino „aukso fondu“ taip pat laikoma poetinė dokumentika, sukurta Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus.
 
Taip, poetinio dokumentinio kino terminas vartojamas kalbant ir apie latvių dokumentiką. Tai susiję su Dziga Vertovu, nes 7-ajame dešimtmetyje po gana ilgos pertraukos vėl rodė jo filmus, išleido dienoraštį, ir tai paliko ženklų pėdsaką tų laikų kino procese, dokumentiniame kine atsirado metaforos. Vėliau, 8-ajame dešimtmetyje, sovietų kine iškelta užduotis, kad kinas uždirbtų pinigus. Tada iškilo didelis kino fabrikas – Rygos kino studija. Ji buvo pati didžiausia Baltijos šalyse.
 
Koks likimas ištiko tą didelį kino fabriką naujais laikais?
 
Į tai pažvelgsiu iš kiek kitos pusės. Dabar mūsų teatro sluoksniuose verda diskusijos, jog reikia valstybinių teatrų pastatus atskirti nuo kūrybinių trupių. Gal tai ir teisinga, ypač taip atrodo jauniems. Bet aš manau, kad iš tikrųjų kino studijos žlugo ne griuvus Sovietų Sąjungai, bet paskutiniais jos gyvavimo metais, 1988–1989-aisiais, kai studijos pasidalijo į technikos bazes ir kūrybinius kolektyvus. Tada kinematografininkai pradėjo kurti savo studijas, kurios ne visada išgyvendavo.
 
Tą, žinoma, lėmė ir subjektyvūs veiksniai, žmonės nespėjo persiorientuoti. Rygos kino studijoje iš pradžių sunyko laboratorija, pamažu ir visa kita. Buvo ten anksčiau ir kino muziejus įsikūręs, animacijos studija. Šiemet jau nebešildė patalpų. Dabar žemė priklauso kitam savininkui, su juo iki šiol teisiamasi. Aiškinamasi, kam, privatizavus studiją, atiteko filmų teisės.
 
Kas vyko Latvijos kine atgavus nepriklausomybę?
 
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje pinigų pakako tik dokumentiniam kinui. Nepaisant kinematografininkų pastangų, padidinti finansavimo nepavyko, niekam tada tai nerūpėjo. Buvo sunkus laikas kinui, per trejus metus pasirodydavo vos vienas vaidybinis filmas. Dabar Latvijoje susukama lyg ir daugiau juostų. Šiemet nacionaliniam kino apdovanojimui „Didysis Kristupas“ buvo pateikti penki ar šeši filmai, bet jie statyti ilgai: vienuolika metų kurta „Golfo srovė po ledkalniu“, šešerius – „Mona“ (rež. Inara Kolmane), tiesiog visi pasirodė tais pačiais metais. Ir valdžia stebisi: ką jūs čia šnekate, kad filmų mažai? O kitais metais nežinia, ar bus bent vienas filmas. 2007 m. kinas buvo gausiausiai finansuojamas – jam skirta apie 2 mln. latų. O šiemet nėra net milijono. Praėjusį gruodį kilo skandalas, kai vienas aukštas valdžios vyras su šeima nuėjo į latvišką filmą – nespalvotą satyrinę komediją „Kolka Cool“ (rež. Juris Poškus). Jis pasipiktino, kad filme keikiamasi, herojai saulėgrąžas lukštena... Nejaugi už valstybės pinigus tai daroma? Ir netikėtai prasidėjo diskusijos, net parlamente, kad kinui reikia ne tik pinigų, bet ir valstybės užsakymų. Tačiau kol kas reikalai nelabai pajudėjo. Gerai, kad tas triukšmas kilo, nes atkreipė dėmesį į kino biudžetą, kuris yra tik šeštoji operos biudžeto dalis. Kai sakai kolegoms iš užsienio, jie netiki. Bet latviškus filmus pradėta labiau žiūrėti. Ir „Seržanto Lapino sugrįžimą“, ir „Kolka Cool“, kurio citatos tapo folkloru, ir jauno režisieriaus Aiko Karapetiano, beje, dabar kuriančio pirmą latvišką siaubo filmą „Žmonės iš ten“. Man pats svarbiausias reiškinys šiuolaikiniame latvių kine yra režisierė Laila Pakalniņa, bet, žinoma, tai ne plačiajai publikai.
 
Kokia ateina nauja latvių kino karta?
 
Šiemet baigė režisierių ir operatorių bakalaurų kursas ir sukūrė įdomius diplominius darbus, kuriuos, tikiuosi, kitais metais pavyks parodyt Nidoje. Buvo stiprus prieš tai baigęs kursas, tik baisu, kad nėra ką jiems toliau daryti. Nors visi sukasi „aplink kiną“: dirba reklamoje, televizijoje, kitur... O jautėme, kad tai tikrai gali būti naujoji latvių kino banga. Deja... Šiemet baigusieji pateko ant „krizinės bangos“, kai beveik visai nebuvo pinigų nei technikai, nei kam kitam, ir jie kažkaip priprato dirbti savarankiškai, daryti kiną iš nieko. Ir padarė žiūroviškus, įdomius filmus, kuriuose kalba apie save. Dažniausiai jaunieji kuria filmus, balansuojančius ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba.
 
Kaip Jūs atsakytumėte į klausimą, ar tokioms mažoms šalims reikia nacionalinės kino mokyklos?
 
Nacionalinė kino mokykla vis dėlto išsaugo audiovizualinės kultūros lygį, tam tikrą profesionalumą. Galime sakyti, kad Baltijos šalių kine pasaulinio lygio filmų nebuvo ar buvo nedaug, bet tas vidutinis lygis išliko stabilus. Ir kartais kas nors pakildavo virš jo. Jei nebus profesionalaus mokymo, studijų, kiekvienas, aišku, pats ieškos išeities iš padėties, bet tie pakilimai bus dar retesni.
 
Parengė Neringa Kažukauskaitė

 

Inga Perkone
Inga Perkone