Didžioji televizijos žmonių nuodėmė yra puikybė. Jie taip greit pasijunta svarbūs ir nepakartojami, kad nebejaučia plonytės ribos, skiriančios tuštybę ir komizmą. Tuo įsitikinsite pažiūrėję naujo „Pinigų kartos“ sezono reklamą. Nuo galvos iki kojų baltai vilkintis vedėjas daugybės monitorių fone beda mums pirštu tiesiai į akį, bet pataiko į savo humoro jausmą. Matyt, Andrius Tapinas tikėjosi pasirodyti įtaigus ir įspūdingas. Bet iš tikrųjų ši lietuviška Ostapo Benderio (ar supermeno?) parodija nuskamba taip, kad net nesuabejoji, jog savo laidą ir indėlį į lietuvių televiziją jos vedėjas vertina itin rimtai. Manau, ši reklama įeis į lietuvių masinės kultūros kuriozų istoriją. Ji to nusipelno.
Kuo menkesnė televizija, tuo didesnės ambicijos. Šią vasarą „Lietuvos ryto“ televizijos vedėjas Edmundas Jakilaitis prie Valdovų rūmų durų nutiesė raudoną kilimą, uždegė fakelus ir žadėjo iš ten vesti politikų debatų laidas. Man jokio skirtumo, ar visi jie tapšnosis paprastoje televizijos studijoje, ar rūmuose, svarbu, kad diskusijos būtų įdomios. Jei politikai kalba tą patį, ką ir paskutinius dvidešimt metų, Valdovų rūmai jiems nepadės. Nepadės jie ir televizijai tapti geresnei.
LRT taip pat neaplenkė noras susireikšminti – dabar ji save vadina Lietuvos Respublikos transliuotoju. Ambicijų daug, bet reikėtų jas pateisinti. Per Londono olimpiados atidarymo vakarą LRT atstovai, turėję komentuoti įspūdingą atidarymo fejeriją, akivaizdžiai nesuprato, kas vyksta milžiniška scena paverstame stadione. Jie nesiorientavo D. Britanijos istorijoje, karalių Jurgį vadino Džordžu, neatpažino nei pradžioje vis stambiu planu rodomo Kennetho Branagh, nei J. K. Rowling, nei Danielio Craigo – Džeimso Bondo, išsivedančio iš rūmų karalienę Elžbietą II paskraidyti ir šokti parašiutu. Kai ekrane buvo rodomas šis tikro britų humoro grynuolis, komentuotojai tylėjo ne vieną minutę, lyg būtų vandens į burną prisėmę, kol pagaliau atpažino poną Byną.
Kodėl tai prisiminiau? Todėl, kad televizijos žmonės, nors yra pasipūtę, dažnai neturi elementarių kultūros, istorijos ir kitokių žinių. Prie to prisideda ir pačios televizijos. Prieš naujo sezono pradžią žiniasklaidoje visos reklamavo naujas laidas ir iš vienos į kitą televiziją perbėgusias senas žvaigždes, bet tame kulinarinių, pokalbių, šokių, dainų, paskalų ir gyvenimo būdo laidų tvane nė viena nepasigyrė, kad rodys kultūrai ar menui, istorijai skirtą laidą.
Geriausias neišprusimo pavyzdys – BTV redakcijai atsiųsta programa, kurioje Charlie Kaufmano 2008 m. filmo „Sinekdocha, Niujorkas“ (BTV, 13 d. 22.25) pavadinimas parašytas „Sinekdoki, Niujorkas“. BTV programų sudarytojai, matyt, negirdėjo, kad yra toks literatūros terminas „sinekdocha“ ir kad jis naudojamas norint apibrėžti, nusakyti visumą per jos dalį (pars pro toto).
Kaufmanas – pirmiausia scenaristas, jam priklauso „Būti Džonu Malkovičiumi“ scenarijus, o ir šį filmą turėjo kurti Spike’as Jonze’as. Bet jį užpuolė kiti darbai, o Kaufmanas nebeturėjo jėgų laukti dar penkerius metus. Debiutuodamas kaip režisierius jis neatsitiktinai žodį „sinekdocha“ iškėlė į filmo pavadinimą.
Filmo herojus Kadenas, kurį suvaidino nuostabusis Philipas Seymouras Hoffmanas, – kūrybos krizę išgyvenantis teatro režisierius. Jis kenčia, myli, serga keista liga, bando suprasti savo gyvenimą ir išsiaiškinti santykius su moterimis. Kaip ir dažnas intelektualas, herojus prieina prie išvados, kad negalima švaistyti gyvenimo tuščiai, ir nusprendžia sukurti nuoširdų spektaklį apie svarbius dalykus, nutrinti ribą tarp tikrovės, gyvenimo ir meno. Kad būtų realistiškiau, spektaklis vyks apleistame Niujorko sandėlyje. Tačiau tikrovės vizija nuolat išsprūsta iš režisieriaus kontrolės.
Tai tarsi labirinto, po kurį žiūrovus ir herojų vedžioja režisierius, pradžia. Paties filmo pradžia taip pat svarbi, žiūrovas prie jos bus priverstas grįžti nuolat, nes Kaufmanas joje pažymi visas nuorodas ir motyvus.
Kadeno labirinte daug fantazijų, troškimų, kurie niekad nebus įgyvendinti. Visas filmas atrodo nuaustas iš nostalgijos, baimės, refleksijų, pykčio ir neišsipildymų, nes Kadenas nebesugeba valdyti savo laiko, tarsi būtų nusitrynusi riba tarp praeities ir dabarties. Iš tikrųjų keistoji Kadeno liga yra dvasinė mirtis, kurią Kierkegaard’as tapatino su neviltimi. Herojus mėgina ja užkrėsti kiekvieną sutiktą.
Kitas filmas, kuriame taip pat vaidina Hoffmanas, – amerikiečių kino klasiko Sydney Lumeto 2007 m. „Velniški žaidimai“ (LNK, 12 d. 22.35). Tai pasakojimas apie du brolius, kurie sumanė, jų požiūriu, idealų nusikaltimą. Tačiau planas žlunga, nusikaltėliai nebekontroliuoja įvykių, prievarta auga kaip sniego kamuolys.
Niūrus ir Johno Hillcoato filmas „Kelias“ (LNK, 11 d. 22.35). Jo veiksmas vyksta Žemėje, kurią ištiko siaubingi kataklizmai, o civilizacija sunaikinta. Vieni išlikę gyvi žmonės tapo kanibalais, kiti – jų grobiu. Pelenais užklotu keliu eina filmo herojai – tėvas (Viggo Mortensen) ir sūnus. Jie siekia rasti šiltą ir saugią vietą, kur galėtų išgyventi...
Ši postapokaliptinės Amerikos vizija sukurta pagal vieno svarbiausių šių dienų amerikiečių rašytojų Cormaco McCarthy romaną, 2007 m. apdovanotą Pulitzerio premija. „Kelyje“ susipynė kelio, nuotykių, siaubo filmų istorijos. Tai – parabolė apie įvykusią apokalipsę, pasaulį, kuriame nebeliko vietos žmonėms. Pasižiūrėjus kitą pagal rašytojo romaną sukurtą brolių Coenų filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip pat gali pasirodyti, kad pasaulio pabaiga jau įvyko arba netrukus bus.
Bet mėgstančių žiūrėti ne į ateitį, o į lietuvių kino praeitį taip pat laukia šis tas įdomaus. Algirdo Tarvydo dokumentinis filmas „Kiti keliauja žvaigždynais“ (LRT Kultūra, 7 d. 18.30) pristatys šio kino pradininkus, bandžiusius kurti filmus tarpukariu, o kino klasiko Viktoro Starošo 1977 m. „Juoda – greta“ ir 1978 m. „Aš myliu direktorę“ (LRT Kultūra, 8 d. 16.20) ne vienam gali tapti atradimu, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo tai, kas dabar jau beveik išnyko, – kritiška, socialiai angažuota dokumentika.
