7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žaidimo taisykles suprasti sunku

Po pokalbio su Irano režisieriumi, poetu Mohammadu Hadi Karimi  

Goda Jurevičiūtė
Nr. 31 (999), 2012-09-07
Kinas Festivaliai
„Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo”
„Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo”
Rugpjūčio pabaigoje „Skalvijoje“ buvo surengta pirmoji Irano kino savaitė. Į Vilnių atvyko ir svečių... 
 
...Kai 1998 metais aštuoniolikmetė Samira Makhmalbaf pristatė savo filmą „Obuolys“ konkursinėje Kanų kino festivalio programoje, daug kino kritikų ir žiūrovų buvo itin nustebę. Filme, kuriame, kaip būdinga Irano kinui, derinami vaidybinio ir dokumentinio kino elementai, pasakojama apie dvi paaugles mergaites, kurias tėvai visą gyvenimą kalino namuose, ir jų pirmąją pažintį su išoriniu pasauliu. Makhmalbaf perteikė labai prieštaringą Irano vaizdinį: tai šalis, kurioje egzistuoja moterų priespauda, ir kartu šalis, kurioje vos į suaugusiųjų gretas įšokusi mergina gali sukurti filmą, nustebinusį visą kino pasaulį.
 
Toks prieštaringas jausmas apima visada, kai susiduri su naujienomis iš Irano kino pasaulio. Per vienus metus pasiekia žinia, kad garsus režisierius Jafaras Panahi įkalintas šešeriems metams, kad jam 20 metų draudžiama ką nors bendra turėti su kinu, vėliau žinios apie valdžios veiksmus prieš kitus režisierius, taip pat informacija, kad vieno labiausiai tarptautiniu mastu vertinamo režisieriaus Asgaro Farhadi filmą „Išsiskyrimas“ Irano Islamo Respublika oficialiai teikia „Oskarams“, o Irano valdžia panaikino „Kino namus“ – vienintelę nepriklausomų kino kūrėjų organizaciją. Tad per „Skalvijos“ kino centro surengtą Irano filmų savaitę negalėjau nepaklausti Lietuvoje viešėjusio režisieriaus ir poeto Muhammado Hadio Karimi apie kino cenzūrą Irane ir apie tai, kaip jis vertina dabartinę kino situaciją, kuri, mano akimis žvelgiant, itin nepalanki režisieriams. Tačiau M.H. Karimi, į Lietuvą atvykęs kartu su Irano ambasados Varšuvoje darbuotojais, Irano vizualiųjų medijų instituto direktoriumi, Irano kultūros ministerijos organizuojamo Fajro kino festivalio direktoriumi ir kitais asmenimis, – teigė, kad, priešingai nei įprasta manyti Vakaruose, cenzūra Irane nėra vykdoma valdžios, o kyla iš kultūros. Pasak jo, Irano kultūroje yra užkoduotas „ne“ viešam kalbėjimui apie seksą, moters ir vyro santykius, prievartos rodymui kine. Viskas perteikiama simboliais, metaforomis, aliuzijomis. Jis prisiminė garsius persų poetus Rumi ir Hafezą, teigdamas, kad nors jų eilės labai romantiškos, jose daug užuominų apie meilę, sekso tenai nerasime. Tas pats pasakytina ir apie Irano kiną.
 
Kita vertus, paklaustas, ar kiekvieną filmo scenarijų turi patvirtinti Irano kultūros ir islamiško mokymo ministerija, Hadi Karimi atsakė teigiamai, tačiau tvirtino, kad nė vienas iš jo scenarijų nė sykio nebuvo cenzūruotas.
 
Pasižiūrėjus Irano filmų savaitėje rodytą režisieriaus darbą „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“, kuriame vienas pagrindinių veikėjų yra garsus, bet valdžios opozicijoje esantis poetas, kurio eilės nėra spausdinamos dėl jo pažiūrų, apima didžiulė nuostaba. Režisierius Hadi Karimi tvirtina, jog jo filmas, nors jame ir daug poezijos, yra ne poetinis, kaip įpratę Irano kino gerbėjai Vakaruose, bet politinis ir socialinis kinas. Režisierius sakė, kad filme jis kritikuoja valdžios politiką menininkų atžvilgiu, kalba apie tradicijos ir modernybės susikirtimą, skirtingus žmones (religingus ir nereligingus, tuos, kurie kritikuoja valdžią, ir tuos, kurie ją remia) bei sudėtingus jų tarpusavio santykius. Tad „galbūt jame kalbu apie tai, ką valdžia iš esmės turėtų iškart atmesti ir cenzūruoti, bet taip pat kalbu apie taiką, draugiškus santykius, ir valdžia negali to atmesti, negali nutildyti manęs ar mano balso“.
 
Kiti Irano filmų savaitėje rodyti filmai taip pat tarsi liečia neleistinas temas (filme „Prarasta tiesa“ rodomas bandymas nusižudyti, „Vardan tėvo“ neigiamai vertinamas 9-ajame dešimtmetyje vykęs Irano ir Irako karas), bet visus šiuos filmus palaimino oficialios Irano institucijos. Kas lemia, kad vieni filmai šioje šalyje draudžiami, o kiti ne? Kodėl jau daug metų Irane draudžiami kino legendos Abbaso Kiarostami, kuris niekada nebuvo politizuotas, filmai, o šių režisierių darbai remiami?
 
M.H. Karimi filmas stebina ir dar vienu aspektu – tuo, kaip rodomos moterys. Dvi filmo herojės –poeto studentė ir jo darbų kritikė – laisvai, be vyro ar giminaičio palydos lankosi pagyvenusio poeto namuose. Jei prisimintume Prancūzijoje gyvenančios menininkės Marjane Satrapi prisiminimais paremtą komiksų knygą ar pagal ją sukurtą animacinį filmą „Persepolis“, kuriame ji rodo, jog už savo vyro ištekėjo todėl, kad nerado kitos galimybės su juo susitikinėti, pasakojimuose apie Iraną dar kartą įžvelgsime nesuderinamus prieštaravimus. M.H. Karimi teigia, kad jo filmuose rodomos moterys yra „tikros“. Pasak jo, „Irane gausu įvairių gyvenimo stilių ir moterys gyvena kitaip, nei paprastai rodoma Irano kine“. Tad savo filmais jis nori parodyti tokias moteris, kokių Irane daug, bet kine apie jas nekalbama.
 
Dar daugiau sumaišties, bandant susigaudyti, kas Irane draudžiama, o kas leidžiama, sukėlė klausimas apie užsienio filmus Irane. Režisierius teigė, kad žmonės juos labai mėgsta, ypač holivudinius, ir jų DVD galima lengvai įsigyti Irano gatvėse. Iki šios Irano filmų savaitės apie Irano kiną žinojau nemažai. Ir tarsi numaniau, kodėl vieni filmai Irane yra draudžiami, o kiti – ne, tačiau bendravimas su svečiais iš Irano bei pokalbis su režisieriumi Muhammadu Hadi Karimi išties suglumino. Žaidimo taisyklių suprasti neįmanoma arba jų išvis nėra.

 

„Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo”
„Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo”