7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keli žvilgsniai į istoriją ir dabartį

Lenkų kino savaitė 

7 MD
Nr. 31 (999), 2012-09-07
Kinas Festivaliai
„Klepsidros sanatorija“
„Klepsidros sanatorija“
Ateinantį ketvirtadienį, rugsėjo 13 d., prasidėsiančios ir jau dvyliktą kartą vyksiančios savaitės rengėjai, Lenkijos institutas Vilniuje, pristatys šių dienų lenkų kino panoramą ir primins kelis išskirtinius praeityje sukurtus filmus. Filmai bus rodomi „Multikino“, „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“.
 
Sena ir nesena istorija
 
Per milijono žiūrovų tik Lenkijoje sulaukęs Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“ („W ciemności“, 2011) šiemet buvo nominuotas „Oskarui“ ir sulaukė net devynių Gdynės lenkų filmų festivalio apdovanojimų, tarp jų ir „Auksinių liūtų“ geriausiam filmui. Tai – tikrais faktais paremtas pasakojimas apie lenką Leopoldą Sochą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais Lvovo kanalizacijos kanaluose 14 mėnesių slėpė iš geto pabėgusius žydus. „Tamsoje“ – tai ir universalus pasakojimas apie gėrį ir blogį, tamsiąsias ir šviesiąsias žmogaus savybes. Agnieszka Holland atvyks į Vilnių, ji susitiks su Vilniaus žiūrovais ir surengs kino meistriškumo kursus. Filmas „Tamsoje“ užbaigs savaitę.
 
Ją atidarys 1936 m. ekranuose pasirodęs Józefo Lejteso filmas „Barbora Radvilaitė“ („Barbara Radziwiłłówna“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė tarpukario lenkų kino legenda Jadwiga Smosarska. Šis filmas savo laiku taip pat sumušė lankomumo rekordus ir buvo laikytas istorinio kostiuminio reginio etalonu. Filmą pristatys kitas savaitės svečias – Lenkijos nacionalinės filmotekos, kurioje saugoma kopija, direktorius Tadeuszas Kowalskis.
 
Ne tokią seną istoriją primins Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ („80 milionów“, 2011). Paskutiniais metais lenkų kinematografininkai tarsi iš naujo kuria 7-ojo dešimtmečio pasipriešinimo ir „Solidarumo“ mitą. Sėkmingai šią temą plėtoja „80 milijonų“ – pasakojimas apie tai, kaip trys Silezijos „Solidarumo“ aktyvistai, net ir visą parą sekami saugumiečių, 1981-ųjų rudenį sugebėjo iš banko paimti milžinišką pinigų sumą, kuri, jau įvedus karinę padėtį, buvo panaudota pogrindžio veiklai. Tikra istorija filme perteikta kaip detektyvas, kuriame gausu ir komiškų, ir tragiškų motyvų, įsimena lenkų kino žvaigždžių suvaidinti ryškūs antrojo plano personažai.
 
Kitaip „Solidarumo“ temą plėtoja Prancūzijoje užaugęs ir kino mokslus baigęs Rafaelis Lewandowskis. Jo filmo „Kurmis“ („Kret“, 2011) išeities taškas – nuolat Lenkijos padangę drebinantys skandalai, kai buvę „Solidarumo“ veikėjai kaltinami bendradarbiavę su saugumu. Filmo herojus – trisdešimtmetis Pavelas (Borysas Szycas Toronte buvo apdovanotas prizu už geriausią vyro vaidmenį). Jo tėvas Zigmuntas buvo garsus Silezijos „Solidarumo“ veikėjas. Bet karjeros jis nepadarė ir sūnus su tėvu verčiasi tuo, kad pardavinėja iš Prancūzijos atvežtus naudotus drabužius. Vieną dieną laikraščiai išspausdina žinutę, kad Zigmuntas buvo saugumo agentas „Kurmis“. Pavelas tuo netiki ir nusprendžia pats išsiaiškinti tiesą...
 
Pasiklydę tarp artimų ir svetimų
 
Tėvo ir sūnaus santykiai – ne vieno paskutinių metų lenkų filmo tema. Piotras Tzaskalskis šiemet už geriausią scenarijų Gdynėje apdovanotame filme „Mano dviratis“ („Mój rower“, 2012) ją plėtoja taip, kad filmo pabaigoje susigraudins net didžiausias kietaširdis. Režisierius rodo tris vienos šeimos vyrus – tėvą, sūnų ir anūką, kurie išsirengė į neįprastą kelionę – sugrąžinti iš namų pas mylimąjį pabėgusią žmoną, motiną ir močiutę. Vlodekui, kurį suvaidino pasaulinio garso džiazo muzikantas Michałas Urbaniakas, gyvenime buvo svarbiausia muzika, moterys, alkoholis. To jam negali atleisti sūnus – pianistas Pavelas, o pastarojo sūnui atrodo, kad jo tėvas – egoistas. Kelionėje visi trys supranta, kad juos sieja gilūs jausmai.
 
Apie šiuolaikinius tarpusavio santykius ir Leszeko Dawido filmas „Mano vardas Ki“ (2011), pernai Gdynės kino festivalyje atnešęs geriausios aktorės prizą Romai Gąsiorowskai. Jos herojė Kinga viena augina sūnelį, bet nori turėti viską ir iškart – pinigus, laisvę, meilę, triukšmingus vakarėlius. Aktorė tiksliai suvaidino šiuolaikinę nuolat skubančią, visko trokštančią, draugus ir pažįstamus be sąžinės graužaties išnaudojančią, bet apie savo veiksmų pasekmes niekad nesusimąstančią moterį.
 
Lenkų kino privalumas – įdėmus žvilgsnis į besikeičiančią tikrovę, mokėjimas įvardyti transformacijos permainų atneštas problemas. Ki – naujas personažas šių dienų lenkų kine. Toks, be abejo, ir Andrzejaus Barańskio filmo „Kunigaikštystė“ („Księstwo“, 2011) herojus dvidešimtmetis Zbyšekas. Zbyšekas metė studijas, bet nenori grįžti į kaimą, kur jam prilipo Kunigaikščio pravardė, prisipažinti, kad yra nevykėlis. Vienas subtiliausių lenkų provincijos tyrinėtojų Barańskis šią jausmų ugdymo ir asmenybės brendimo dramą, sukurtą pagal autobiografinį Zbigniewo Masternako romaną, panardina į 10-ojo dešimtmečio realijas, kai socialinės permainos paliko žmonių sielose drastiškiausius pėdsakus. Režisierius tą laiką rodo kaip niekieno žemę, o filmo herojus atsiduria tarp senų ir naujų vertybių, tarp tradicinės ir naujos kultūros.
 
Maciejaus Żako filmas „Prekybos centras“ („Supermarket“, 2012) nukelia į vieną akivaizdžiausių šios transformacijos rezultatų, juk neatsitiktinai ne vieno filmo apie šių dienų Lenkiją veiksmo vieta tapo didžiosios parduotuvės. Żako filmo herojai – prekybos centro darbuotojai ir Kalėdų išvakarėse į jį apsipirkti užsukę žmonės.. Iš pradžių tikiesi komedijos, bet režisierius rodo, kad tame kapitalistinio darbo pragare per vieną dieną gali įvykti viskas, net žmogžudystė. Kartu šis filmas – ir parabolė apie blogį, kuris tvyro visur, yra pasiekiamas ranka kaip ir prekė didžiuliame prekybos centre.
 
Małgorzatos Szumowskos filmo „Jos“ („Sponsoring“, 2012) herojė, kurią suvaidino Juliette Binoche, regis, turi viską. Ji dirba žurnale „Elle“, turi puikius namus, vyrą ir vaikus. Gavusi užduotį parašyti apie studentes, kurios už pinigus susitikinėja su turtingais vyrais, ji patiria, kad gyvenimas gali būti ir kitoks. Visada šokiruoti mėgstanti režisierė filme nevengia ir atvirų erotinių scenų.
 
Dideliems ir mažiems
 
Kelios lenkų ir lietuvių televizijos žiūrovų kartos užaugo su nacius mulkinusiu šauniuoju žvalgu Hansu Klosu – serialo „Brangiau už gyvybę“ herojumi. Matyt, todėl Patryko Vargos filmas „Hansas Klosas – brangiau už gyvybę“ („Hans Kloss. Stawka większa niż śmierć“, 2012) buvo sutiktas prieštaringai, juk į vaikystės prisiminimus nevalia kėsintis. Naujojo filmo veiksmas nukelia į 1945-ųjų Kenigsbergą. Į jį lenkų žvalgybininką Hansą Klosą (Tomasz Kot) atveda nacių pagrobto gintaro kambario paieškos. Į intrigą įveltas ir amžinas Kloso priešas – Hermanas Bruneris, ir gražuolė Elza. Filme pasirodo ir seriale pagrindinius protagonistus suvaidinę Stanisławas Mikulskis bei kadaise Vilniuje aktoriaus karjerą pradėjęs Emilis Karewiczius.
 
Mažiesiems žiūrovams skirtas 3D technologija sukurtas Martino Clappo, Geoffo Lindsey, Dorotos Kobielos filmas „Skraidanti mašina“ („Latająca maszyna“, Lenkija, Kinija, Norvegija, 2011). Jis sukurtas specialiai Fryderyko Chopino metams. Pirmoje, animacinėje filmo dalyje du vaikai randa seną fortepijoną, kuriame slypi Chopino siela. Ji ir paverčia fortepijoną skraidančia mašina. Antrosios, vaidybinės dalies veikėjai žiūri filmą, o jiems akompanuoja kinų pianistas Lang Lang.
 
Ypatinga vizija
 
Kelių kartų lenkų kino kūrėjus, kurių filmai bus parodyti specialiojoje programoje „Siurrealizmas lenkų kine“, sieja tikėjimas, kad kinas gali išlaisvinti pasąmonės vaizdinius, kad vaizduotė geriausiai atspindi absurdiškąją realybės pusę. Kinotyrininkas Marcinas Giżyckis mano, kad siurrealizmas buvo lenkų meno reakcija į pokario metais priverstinai diegtą socialistinį realizmą. Tai itin akivaizdu animaciniame lenkų kine, kuriam tarptautinę šlovę pirmieji 1957–1958 m. atnešė Walerianas Borowczykas ir Janas Lenica. Jų siurrealistinis filmas „Namas“ („Dom“, 1958) paskatino rimtas pasaulinio autorinio animacinio kino permainas. Animacinių filmų programoje bus taip pat parodyti ryškiausių lenkų animatorių Zbigniewo Rybczyńskio, Piotro Dumałos filmai.
 
Vienas didžiųjų lenkų kino vizionierių buvo Wojciechas Jerzy Hasas (1925–2000). Ko gero, ne vienas už geležinės uždangos gyvenęs žmogus galėjo savo tikrovę apibūdinti Haso filmo „Rankraštis, rastas Saragosoje“ herojaus žodžiais: „Nebesuprantu, kur baigiasi tikrovė, o kur prasideda fantazija.“ Jie tinka ir šiemet įspūdingai restauruotam Haso filmui „Klepsidros sanatorija“ („Sanatorium pod klepsydrą“, 1973), sukurtam Brunono Schulzo prozos motyvais.
 
Filmo herojus Juzefas (Jan Nowicki) grįžta į vaikystę – simbolišką miestą, kuriame galima atpažinti Schulzo gimtojo Drohobyčo fragmentus. Bet jie tokie, kokie išliko Juzefo prisiminimų sraute. Deformuotos miesto erdvės, fantasmagoriški jo gyventojai, keisti daiktai, griuvėsiai ir melodijos pabrėžia, kad atsidūrėme rašytojo fantazijos pasaulyje. Žmonės čia patiria metamorfozes, net tampa vaškinėmis lėlėmis. Hasas tą pasaulį atkuria vis giliau panardindamas į herojaus prisiminimus, į visiškai išnykusį laiką. O kartu su laiku – ir į išnykusią žydų gyvenimo metafiziką.
 
Specialioje programoje bus parodytas lenkų kino klasiko ir rašytojo Andrzejaus Żuławskio (g. 1940) jo pilnametražis debiutas – 1971 m. sukurta „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia część nocy“), pasirodymo metais šokiravęs pasakojimo būdu, netikėtomis natūralizmo ir fantazijos sandūromis. Režisierius pasinaudojo savo tėvo – rašytojo ir diplomato Mirosławo Żuławskio patirtimi: karo metais Lvove jis buvo šiltine užkrėstų utėlių maitintojas vadinamajame Weigelio institute.
 
„Trečiosios nakties dalies“ herojaus Michalo (Leszek Teleszyński) motiną, žmoną ir sūnų nužudė vokiečiai, jis pats liko gyvas atsitiktinai. Sukrėstas Michalas grįžta į Lvovą. Żuławskis nutrina ribas tarp okupuoto miesto tikrovės ir jos atvaizdų sudirgintoje Michalo psichikoje. Tačiau režisieriui tai ir pretekstas susigrumti su lenkų istorijos mitais, šlovinančiais auką tėvynei, ir su neatsiejama nuo lenkų istorijos Katalikų bažnyčia.
 
Vyriausiasis režisieriaus sūnus Xawery Żuławskis (g. 1978) taip pat kuria kiną. Jo filmas „Lenkų – rusų karas“ („Wojna polsko-ruska“, 2009) – vieno svarbiausių šiuolaikinės lenkų literatūros kūrinių – Dorotos Masłowskos romano ekranizacija. Rašytoja atvedė į literatūrą žmones, kurie užaugo didžiųjų istorinių permainų metais. Toks yra Boryso Szyco suvaidintas Stiprusis – treninguotas, niekur nedirbantis, narkotikus vartojantis jaunuolis, kalbantis iki tol, ko gero, lenkų literatūroje negirdėta gatvės kalba. Jis susipyksta su blondine Magda ir, būdamas labai pavydus, leidžiasi jos ieškoti.
 
Realybę matome Stipriojo akimis. Tai visiškai naujas pasaulis, sukurtas iš stereotipinių masinės kultūros istorijų, degradavęs, vartotojiškas, tuščias. Režisierius pasinaudojo kiču, komiksų ir televizijos šou „estetika“, kurios ir maitina Stipriojo vaizduotę. Kino kritikas Pawelas T. Fełisas rašė, kad šis filmas – tai „prišiukšlinto lenkų mentaliteto vaizdinys“.
 
Ypatingą vietą lenkų kine užima vienas didžiųjų jo vizionierių, režisierius ir rašytojas Piotras Szulkinas (g. 1950). Kine jis debiutavo 1975 m., sukūrė per 30 eksperimentinių, dokumentinių ir vaidybinių filmų. Kol kas paskutinis režisieriaus filmografijoje yra 2003 m. „Karalius Ubas“ („Ubu Król“). Klasikinės Alfredo Jarry pjesės, kurios veiksmas vyksta „Lenkijoje, tai yra niekur“, Szulkinui prireikė apmąstymams apie šiuolaikinę Lenkiją. Režisierius kritikuoja vidutinybių valdžią. Toks yra ir karalius Ubas (Jan Peszek). Apgailėtinas tipas, svajojęs kasdien valgyti dešrą, staiga tapęs karaliumi, netrukus prabils apie ekonomikos viltis – jo šalies suklestėjimas turi remtis vertingos energijos šaltiniu „šrūdu“.
 
Groteskiškas, gal net pernelyg teatrališkas Szulkino „Karalius Ubas“ kritikuoja pokomunistinę visuomenę, kuriai nebereikia idėjų, juokiasi iš kvailų politikų, bet pirmiausia iš tokios pat kvailos, naivios ir netalentingos liaudies, kuri tuos politikus ir atveda į valdžią.
 
Parengė Ž. P.

 

 

Žymos:
7 MD, Kinas, Lenkija
„Klepsidros sanatorija“
„Klepsidros sanatorija“
„80 milijonų“
„80 milijonų“
„Mano dviratis“
„Mano dviratis“