Kinas
Gediminas Kukta
Kieno skausmas skausmingesnis?
Trumpos kino recenzijos
Apie tokius kaip šis sakoma, kad tai mažas filmas, dažniausiai turint omeny mažą biudžetą. Tačiau „mažas“ gali reikšti ir, bent man, dažniausiai reiškia, kad toks filmas nesiverčia per galvą ką nors įrodinėdamas, jo siužetas sukasi aplink vieną konkretų įvykį, ir toks filmas yra, geriausia šio žodžio prasme, lakoniškas tiek savo raiškos priemonėmis, tiek mintimi.
Domas Junelis
„Mirsiu tik tada, kai iščiulpsiu visą tavo kraują“
„Nosferatu“ politinė ekonomija
Vampyrizmas tapo pagrindine XIX a. liga. Nors folklore vampyrai buvo žinomi nuo ankstyvųjų viduramžių ir aprašyti įvairiais pavidalais, jų esminis bruožas – kraujasiurbystė – įgijo universalią reikšmę tik tuomet, kai pradėjo nykti skirtumai tarp lokalaus ir globalaus, kaimo ir miesto, valstybės ir verslo, darbo ir laisvalaikio. Priešingai negu tradicinė, buvusi fragmentiška ir netolygi, universali kraujasiurbystė atplaukė visus įtraukiančio maro pavidalu. Maras nė vieno nepalieka nepaliesto, marui nerūpi jokios perskyros ir ribos.
Santa Lingevičiūtė
Vaikai iš 10-ojo dešimtmečio
Nauji filmai – „Pietinia kronikas“
Apžvelgdama Igno Miškinio kūrybą knygoje „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, palinkėjau (veikiau iš egoistinių paskatų) tuo metu dar kuriančiam filmą „Pietinia kronikas“ režisieriui lengvumo ir saldumo, kokį jis demonstravo tik atėjęs į kiną. Miškinis pasirašė išties sudėtingai užduočiai – adaptuoti didžiulio populiarumo sulaukusį to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną, ir visa filmo kūrybinė grupė, neišgąsdinta „kultinio kūrinio“ etiketės, įgyvendino lūkesčius su kaupu: kiekvieno komandos nario asmeninė patirtis tapo statybine filmo medžiaga – labai profesionaliai apgalvota, išanalizuota ir užbaigta.
Jonas Ūbis
Paklauskite savęs arba psichoanalitiko
Krėsle prie televizoriaus
Niekad nepatikėsiu, kad yra žmonių, kurie nežiūri kriminalinių filmų ar neskaito kriminalinių romanų. Paklauskite savo pasąmonės arba psichoanalitiko, kodėl. Nors atsakymas gali būti ir Matto Ruskino filmas „Bostono smaugikas“ (TV3, vasario 1 d. 22 val.) apie realų žmogų, 1962-1964 m. nužudžiusį daugiau nei dešimt moterų. Priešingai nei pirmtakai Richardas Fleischeris ar Keithas Walley, Ruskinas bando pateikti kitokį požiūrį į tai, kas tada įvyko.
Elena Jasiūnaitė
Analitikams ir triušiams
Nauji filmai – „Naktinis seansas“
Jaunesniajai lietuvių režisierių kartai gręžiantis į kasdienybę, save ir savo išgyvenimus, Algimantas Puipa tik dar atkakliau lipdo savąjį kino pasaulį, kuriame būtis svarbesnė už buitį, o realybė ir fantazija egzistuoja lygiomis teisėmis. Nuolat skaitantis ir žiūrintis (kuo jau kuo, o nesidomėjimu kitais neapkaltinsi) režisierius, regis, nebekvaršina galvos ir dėl to, kad jo filmuose egzistuojantis refleksijų, aliuzijų ir komentarų srautas nebus lengvai prieinamas kiekvienam žiūrovui ar tuo labiau plačiajai auditorijai.
Santa Lingevičiūtė
Antrosios lyties esminis instinktas
Nauji filmai – „Gera mergaitė“
Vyresnio amžiaus Holivudo herojės išgyvena renesansą – jos nebe piktadarės ar pajuokos vertos frustruotos nevykėlės, viliojančios ar persekiojančios jaunesnius vyrus. Pastaruoju metu filmuose jos tampa pagrindinėmis veikėjomis, o ne kažkokiu vienos ar kitos kartos degradacijos simboliu. Taip rašo „The New York Times“ apžvalgininkė Amanda Hess. Pasak jos, vyresnė moteris pagaliau tapo patraukliu visaverčiu žmogumi.
Ilona Vitkauskaitė
In memoriam
David Lynch (1946 01 20–2025 01 15)
Davidas Lynchas buvo didysis JAV kino siurrealistas, garbintas ir nekęstas už tokius mįslingus filmus kaip „Pamirštas greitkelis“ („Lost Highway“, 1997) ir „Malholando kelias“ („Mulholland Drive“, 2001). Su „Tvin Pyksu“ („Twin Peaks“, 1990) jis sukėlė televizijos serialų revoliuciją. Pasėjo radikalaus keistumo sėklą amerikiečių kino širdyje, iš esmės suardydamas pernelyg patogias pasakojimo struktūras, pernelyg gerai pažįstamą aplinką, pernelyg švarius veidus, atskleisdamas vidines baimes bei troškimus.
Jonas Ūbis
Nebūtinai tikrovė
Krėsle prie televizoriaus
Stebina lietuvių sugebėjimas kurti mitus ir legendas (liaudiškai „naratyvus“) apie neseną praeitį, bet dar labiau stebina istorikų reakcija, tiksliau, tai, kad nesistengiama viešai paneigti net akivaizdžiausių niekų. Ar istorikai bijo sparčiai besidauginančių nemokšų, ar nemato prasmės su jais kovoti?
Daiva Šabasevičienė
1340 puslapių Lietuvos kino
Tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“
Tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, pasirodęs prieš pusmetį, – kultūros įvykis, nes apima visą Lietuvos kino istoriją ir pristato daugybę asmenybių. „Kino“ žurnalas parengė didžiulį leidinį, kuris iškart tapo reikalingas ir akademinei bendruomenei, ir paprastam kino mėgėjui ar eiliniam knygų skaitytojui. Septyniasdešimt du tekstus rašė dvidešimt septyni pagrindiniai lietuvių kino kritikai ir kinotyrininkai. Atskiri rašiusiųjų „kadrai“ tapo tritome intelektualia kino istorija, skatinančia susimąstyti apie kino filosofiją, apie nuostabius kino žmones.
Elena Jasiūnaitė
Pabėgti nuo savęs
Nauji filmai – „Emilija Perez“
Nuo neonoiro („Plakti mano širdis nustojo“), kalėjimo trilerio („Pranašas“), vesterno („Broliai Sistersai“) iki romantinės dramos („Kaulai ir rūdys“) – prancūzas Jacques’as Audiard’as ne tik nuolat eksperimentuoja su žanrų konvencijomis, bet ir niekada neužsistovi vienoje vietoje. Naujausiame filme „Emilija Perez“ („Emilia Pérez“, Prancūzija, Belgija, Meksika, 2024) jis nevaržydamas savęs mėgaujasi visa ko pertekliumi emancipacijos istorijoje, į viena sujungdamas trilerį, melodramą, miuziklą ir autorinę dramą.
