7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

In memoriam

David Lynch (1946 01 20–2025 01 15)

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 3 (1538), 2025-01-24
Kinas
David Lynch
David Lynch

Davidas Lynchas buvo didysis JAV kino siurrealistas, garbintas ir nekęstas už tokius mįslingus filmus kaip „Pamirštas greitkelis“ („Lost Highway“, 1997) ir „Malholando kelias“ („Mulholland Drive“, 2001). Su „Tvin Pyksu“ („Twin Peaks“, 1990) jis sukėlė televizijos serialų revoliuciją. Pasėjo radikalaus keistumo sėklą amerikiečių kino širdyje, iš esmės suardydamas pernelyg patogias pasakojimo struktūras, pernelyg gerai pažįstamą aplinką, pernelyg švarius veidus, atskleisdamas vidines baimes bei troškimus. Lynchas kaip beveik joks kitas kino kūrėjas sukūrė savo mistinį kosmosą, kuris, nepaisant visos tamsos, buvo persmelktas ypatingos meilės.

Pamažu žmogus išnyra iš tamsos. Jis rūko cigaretę. Žiežirbos nušviečia pavargusius veido bruožus. Viską persmelkia prislopintas lėtumas, tarsi braidymas po vandenį. Žaliuzės pakyla su skvarbiu virpėjimu. Tada pasigirsta durų skambutis. Fredas (Bill Pullman) neprataria nė žodžio, tik išgirsta žinutę, su kuria akivaizdžiai nežino, ką daryti: „Dikas Laurentas mirė.“ Koks Dikas? „Pamirštas greitkelis“, šiurpus noir trileris apie pavydą ir svetimo gyvenimo galimybes savo namuose, prasideda šia mįsle. 2025 metai taip pat prasideda tokia žinia: Davidas Lynchas mirė.

Yra žmonių, kurių mirtis sunkiai įsivaizduojama. Amerikiečių režisierius, dailininkas ir muzikantas – vienas iš jų. Nors ilgą laiką Lyncho sveikata nebuvo pati geriausia: pastaraisiais metais jam darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Jis sirgo emfizema. Intensyvūs kūrybinio gyvenimo dešimtmečiai buvo pripildyti didelės meilės kavai ir cigaretėms, kurių galima rasti ir jo filmuose – kofeino, ugnies ir dūmų.

Lynchas šlovino rūkymą kaip estetinį požiūrį. Jo postmodernioje kelio filmo pasakoje „Laukinė širdis“ („Wild at Heart“, 1990) Nicolas Cage’as ir Laura Dern niekada nenustoja rūkyti, tarsi nuo to priklausytų Seiloro ir Lulos meilė. Viename paskutinių savo įrašų socialiniuose tinkluose Lynchas įspėjo apie piktnaudžiavimo tabaku pavojus. Tačiau pats tokių įspėjimų nepaisė.

Lynchas, jo paties teigimu, pirmą cigaretę surūkė būdamas aštuonerių (beje, ketveriais metais vyresnis nei Seiloras filme „Laukinė širdis“). Rūkymas buvo jo, kaip kūrėjo, tapatybės dalis. Tai ramino nervus ir padėjo sutelkti mintis. „Tai buvo mano meninio gyvenimo dalis, – pernai sakė jis leidiniui „Sight and Sound“. – Tabakas ir jo kvapas, prisidegimas ir rūkymas, grįžimas atgal, sėdėjimas ir rūkymas, žiūrėjimas į savo darbą arba galvojimas apie įvairius dalykus – nieko gražesnio šiame pasaulyje nėra.“

„Laukinės širdies“ pradžios titruose užsidega degtukas, padega ekraną ir virsta liepsnų jūra, iš kurios iškyla aktorių vardai: pasaulis dega, o Nicolas Cage’as ekstaziškai šoka su gyvatės odos švarkeliu. Seriale „Tvin Pyksas: sugrįžimas“ („Twin Peaks: The Return“, 2017) automobilių žibintais apšviestame greitkelyje iš tamsos išnyra grėsminga žmogysta ir persigandusios poros paprašo prisidegti. Net numirėliai turi rūkyti.

 

***

Dėl Lyncho filmų interpretacijos laužomos ietys (ir galvos), tačiau jis patikina: supratimas yra pervertinamas. „Nežinau, kodėl žmonės viliasi, kad menas turi prasmę, jei pripažįsta, kad gyvenimas neturi prasmės“, – sakė režisierius.

Tapsmas ir išnykimas, šviesa ir tamsa, absurdiškiausias pokštas ir žiauriausia žmogžudystė. Vienas kitame, su kitu arba per kitą. Žvelgiant iš šios perspektyvos, tokiuose filmuose kaip „Malholando kelias“ ar „Vidaus imperija“ („Inland Empire“, 2006) niekada nebuvo jokių mįslių. Kiekvienas Lyncho filmas – šių suvienytų priešybių išraiška, kurią jis išskleidė į neįtikėtinus labirintus.

Lynčišką kiną (vienas tų atvejų, kai vardas tampa būdvardžiu) bandė apibrėžti rašytojas Davidas Fosteris Wallace’as: „Mokslinis sąvokos „lynčiškas“ apibrėžimas galėtų būti toks: „šis terminas reiškia ypatingą ironijos rūšį, kai labai šiurpūs ir labai kasdieniški dalykai susijungia taip, kad atskleidžia, jog pirmieji nuolat slypi antruosiuose“. Tačiau, kaip ir postmodernus ar pornografinis, lynčiškas yra vienas iš tų Porterio Stewarto tipo žodžių, kuriuos galiausiai galima apibrėžti tik ostensyviai, tai yra mes jį pažįstame, kai pamatome. Tedas Bundy nebuvo itin lynčiškas, bet senas geras Jeffrey Dahmeris, kurio aukų kūno dalys buvo tvarkingai atskirtos ir laikomos šaldytuve kartu su šokoladiniu pienu ir „Shedd Spread“, – visiškai lynčiškas. Neseniai Bostone įvykdyta žmogžudystė, kai vienos Pietų pakrantės bažnyčios diakonas, kaip pranešama, persekiojo automobilį, kuris jam užkirto kelią, nustūmė jį nuo kelio ir nušovė vairuotoją iš galingo arbaleto, buvo ties lynčiškumo riba.“

Vaikystėje nutiko vienas įvykis, kuriuo Lynchas mėgo pasidalyti. Taip pat jį perpasakojo filme „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“, 1986), o paskui – „Tvin Pykso“ bandomajame epizode. Vieną dieną Lynchui su broliu žaidžiant prie namų, pro šalį praėjo nuoga ir akivaizdžiai sužalota moteris. Kad ir koks bauginantis bei trikdantis galėjo būti šis susitikimas, jis rodo, kad kasdienybėje slypi blogio galimybė. Šis kasdieniškumas buvo didžioji Lyncho tema. Jam visuomet pavykdavo išgauti magiją ar siaubą iš pačių nepastebimiausių dalykų.

Taip pat režisierius yra sakęs: „Mano vaikystė – tai elegantiški namai, medžiais apsodintos gatvės, pienininkas, kiemo tvirtovės, skraidantys lėktuvai, mėlynas dangus, tvoros, žalia žolė, vyšnios. Vidurio Amerika, kokia ji turėtų būti. Bet ant vyšnios medžio ištryško pikis – kai kur juodas, kai kur geltonas – ir po jį lakstė milijonai raudonų skruzdėlių. Aš supratau, kad jei į šį gražų pasaulį pažvelgsi šiek tiek atidžiau, po juo visada bus raudonų skruzdėlių.“

Laura Palmer (Sheryl Lee), pirmoji žmogžudystės auka metafiziškai keistame „Tvin Pykso“ kosmose, visada bus daugiau nei nekalta vidurinės mokyklos gražuolė. Tačiau šerifas Trumanas (Michael Ontkean) atsisako tuo patikėti, kai agentas Kuperis (Kyle MacLachlan) mirusiosios dienoraštyje randa kokaino pėdsakų ir raktą nuo seifo. Kad ir kaip gerai slėptume ar užrakintume savo tamsiausias paslaptis, jos yra šio pasaulio dalis.

 

***

Lyncho filmai, nepaisant jų bauginančios tamsos, visada suteikia paguodą. Režisierius su siaubu visuomet susitinka švelniai, įžvelgdamas grožį. Visą gyvenimą Lynchas priešinosi klišėms apie kenčiantį menininką, nusivylusį pasauliu. Bedugnės neatsiranda iš bedugnės. Lynchas buvo dionisiškas personažas, kuris jautė gyvenimo intensyvumą visame, ko imdavosi. Jis piktdžiugiškai šypsojosi skausmui. Būtent dėl šios priežasties galėjo įsijausti į savo personažų kančias ir leido jų nevilčiai pasiekti absurdo ribas.

Kai Sara Palmer (Grace Zabriskie), kalbėdama telefonu su savo vyru Lelandu (Ray Wise) sužino, kad mirė dukra, ją užvaldo nežmoniškas verksmas. Ji tiesiogine to žodžio prasme sustingsta klyksme, kuris įgauna teatrališkumo, tarsi atsiskiria nuo jos kūno. Ši scena juokinga ir kičinė. Didinga ir jaudinanti.

Taip visi Lyncho kosmoso veikėjai patenka į ekstremalias situacijas. Filme „Laukinė širdis“ Lula sustingsta Bobio Peru (Willem Dafoe), kuris ją įžeidinėja nepadoriais žodžiais, rankose. Visas jos kūnas iš susijaudinimo ir pasibjaurėjimo apsiverčia aukštyn kojomis (perkeltine prasme). Būtent dėl to, kad Lynchas laviruoja ties komiškumo riba, šios akimirkos jaudina: žmogus yra juokingas ir nepadorus gyvūnas, kuris praranda kontrolę. Lynchas žinojo, kaip parodyti malonumo, skausmo ir smurto šerdį.

 

***

Antrą kartą žiūrėti Larso von Triero filmus, kad ir kokie puikūs jie būtų, reikia pastangų. Juose nėra švelnumo. Greičiau tai išpuoliai prieš žiūrovus. O Lynchas mus apkabina net pačiomis baisiausiomis akimirkomis. Nepadorus Denniso Hopperio Frenko brutalumas filme „Mėlynas aksomas“ svyruoja tarp vaikiško pažeidžiamumo ir žiauraus vyriškumo.

Nakties įkarštyje Frenkas ištraukia persigandusį Džefrį (Kyle MacLachlan) iš automobilio. Ir lūpų dažais išteptomis lūpomis pabučiuoja jaunuolį. Bučinys, švelnumo gestas, tampa kanibalistiniu išpuoliu. Atrodo, kad Frenkas nori praryti Džefrį, ir palieka lūpdažio žymes ant jo veido. Tuomet pradeda cituoti Roy Orbisono klasikinės dainos „In Dreams“ žodžius: „Svajonėse aš vaikštau su tavimi / Svajonėse aš kalbuosi su tavimi / Svajonėse tu visą laiką esi mano / Mes kartu svajonėse, svajonėse.“

Meilės scena, kurią gali sukurti tik Lynchas: dviejų personažų susipynimas. Priešingi, bet vis dėlto susiję, atspindintys vienas kitą. Vienas kitame trokšta kito. Frenkas gali būti žiaurus, siaubingas personažas, bet jis nėra pabaisa. Jis pažeidžiamas, ir Lynchas suteikia jam sielą – net jei tai tik sapnas.

Davidas Lynchas mirė būdamas 78 metų. Galbūt paguodžia mintis, kad kažkur mūsų bendruose sapnuose jis sėdi raudoname kambaryje ir tyliai rūko su Harry Deanu Stantonu, savo bendražygiu ir draugu, kuris mirė prieš kelerius metus...

David Lynch
David Lynch
„Laukinė širdis“
„Laukinė širdis“
„Mėlynas aksomas“
„Mėlynas aksomas“
„Tvin Pyksas: sugrįžimas“
„Tvin Pyksas: sugrįžimas“
„Tvin Pyksas: sugrįžimas“
„Tvin Pyksas: sugrįžimas“