„Mirsiu tik tada, kai iščiulpsiu visą tavo kraują“

Vampyrizmas tapo pagrindine XIX a. liga. Nors folklore vampyrai buvo žinomi nuo ankstyvųjų viduramžių ir aprašyti įvairiais pavidalais, jų esminis bruožas – kraujasiurbystė – įgijo universalią reikšmę tik tuomet, kai pradėjo nykti skirtumai tarp lokalaus ir globalaus, kaimo ir miesto, valstybės ir verslo, darbo ir laisvalaikio. Priešingai negu tradicinė, buvusi fragmentiška ir netolygi, universali kraujasiurbystė atplaukė visus įtraukiančio maro pavidalu. Maras nė vieno nepalieka nepaliesto, marui nerūpi jokios perskyros ir ribos. Kalbu apie masinės urbanizacijos, industrializacijos, modernios šiuolaikinės valstybės ir globalaus industrinio kapitalo įsigalėjimą, kas žmones ne fragmentavo ar atskyrė, o suvienijo ir pajungė tapačiam procesui. Visus paliečia vėsus tiršto šešėlio pirštas. Atrodo, kad Roberto Eggerso „Nosferatu. Siaubo simfonija“ (rež. Friedrich Wilhelm Murnau, 1922) perdirbinys „Nosferatu“ (JAV, D. Britanija, Vengrija, 2024), kuris sąlyginai yra ir Bramo Stokerio „Drakulos“ adaptacija, bei jo gotikinės estetikos šaltiniai tą gerai nujautė.

Panašiai XIX a. plito ir gotikinės novelės maras, ypač Anglijoje ir Vokietijos žemėse. Vokietijoje šis žanras dar buvo žinomas kaip Schauerroman, siaubo romanas. Dar įdomesnis buvo jo požanris Geisterroman, vaiduoklių romanas, kurio vienas iš pradininkų – Friedrichas Schilleris, žinomas kaip vienas iškiliausių romantikų. Schilleris taip pat aktyviai skleidė Immanuelio Kanto filosofinio lūžio idėjas. Kantas šiuo atveju svarbus tuo, kad įsteigia pažinimo prigimties ir galimybių pokytį: anot Kanto, mes pažįstame tik „apraiškas“ ar „reiškinius“, o bet koks pažinimas, kuris teigia, jog pažįsta kažką anapus apraiškos, įsivelia į „transcendentalinę iliuziją“. Paprasčiau, žmogaus suvokimas yra neįgalus pažinti „daikto savaime“ – percepcijai ir žinojimui prieinama, bet ir reikalinga, tik pati apraiška. Kaip pažymi Stefanas Andriopoulas, Kanto pasirinktas sąvokinis žemėlapis ne be priežasties primena gotikinį ir spiritualistinį savo amžiaus literatūrinį foną. Istorija reikalauja pažinimą adaptuoti keičiant jo prigimtį.

Apraiška, reiškinys, pasirodymas – gotikinio kanono terminai. Jų sureikšminimas mūsų pažinimui yra naujos reprezentacinės sistemos, kurios reikalauja besikeičiantis ir pasikeitęs pasaulis, rezultatas. „Nosferatu“ veiksmo laikotarpis tą taikliai iliustruoja – 1838 m. Vokietija artėja prie nesocialaus komercinio kapitalo pabaigos, kurį sėkmingai keičia socialus industrinis kapitalas. Grafas Orlokas (Bill Skarsgård) – Eggerso filme primenantis Transilvanijos kunigaikštį Vladą Drakulą, yra senojo komercinio kapitalo, sukauptų milžiniškų turtų, sergėtojas, kuris nujausdamas artėjančią mirtį nusprendžia palikti atšiaurią pilį ir suleisti savo syvus į miestą, urbanizuotis. Senojo kirpimo aristokratas grafas Orlokas pasiduoda naujojo pasaulio istorijos logikai ir rūpinasi savo sukaupto kapitalo perkėlimu į miestą, nes senųjų turtų koncentravimas, kultūrinių skirtumų konservavimas, grafo nelaimei, nebeveikia. Reikia ieškoti naujų investavimo vietų, šviežių apetito patenkinimo formų.

Kaip atrodo šis senasis kapitalas, tampantis naujuoju turto pagrindu, – pats Nosferatu? Eggersas ir prie filmo dirbusi komanda pasirūpino, kad grafas mums pasirodytų ne kaip konkretus daiktas, o kaip sudėtinga apraiška: sėlinantis, pranykstantis ir atsirandantis, lyg neaiškus šešėlis, miražas, išslystantis smogas, nei organiškas žmogus, nei mechaninė mašina, neapčiuopiama materija, realiai egzistuojanti abstrakcija. Tuo pačiu metu ir esantis, ir ne. Susidūrę su šia vis dar nepakankamai aiškia jėga, filmo personažai nepajėgia, vis dar neturi gabumų atpažinti, su kuo turi reikalą. Čia veikia ne epilepsija ar melancholija, ne sapnas, ne žiurkės įkandimas, o paties grafo ištvirkusiais žodžiais, „tik alkis, ir nieko daugiau“. Kaip teigia į pagalbą pakviestas spekuliatyvių, okultinių žinių specialistas akademikas fon Francas (Willem Dafoe), „pripažinkime, kad tai demonas, jis egzistuoja“ – tai bus pirmas žingsnis, norint jį nužudyti.

Kai Karlas Marxas „Kapitale“ pradeda kalbėti apie prekę, jis neatsitiktinai pasitelkia okultines ir alchemines metaforas. Kai analizuojame naujojo kapitalo logiką, privalome atkreipti dėmesį į tai, ko nepastebi tradicinė politinė ekonomija, – ne į pačius daiktus, bet į abstrakcijas, kurios nėra paprastai sugrąžinamos atgal prie materialių daiktų. Šį žinojimo pokytį simbolizuoja fon Franco personažas, kuris, natūralu, yra atstumtas pripažintos mokslinės bendruomenės arba laikomas kvailais raštais veltui pasitikinčiu bepročiu, kaip kad filmo veikėjo Frydricho Hardingo (Aaron Taylor-Johnson), pragmatiško mąstymo laivų pirklio. Tačiau fon Franco pagalba tampa raktu į tą mįslę, kurią užduoda į miestą atplaukęs šešėlis, užplūdęs kaip maras, alkis, kraujasiurbystė, ir nieko daugiau. Okultistas vis dėlto žino ir dar kai ką: paprastu dūriu į širdį prieš pirmojo gaidžio giesmę abstrakcijos nepasmeigsi, ji prašosi kitokios mirties formos.

Eggerso filmas baigiasi panašiai kaip ir originali Murnau 1922 m. versija, tačiau yra vienas svarbus skirtumas. Murnau versijoje Elena Huter yra krikščioniškas „nekaltos, tyros mergelės“ aukos simbolis, ir, paprastai tariant, demonas čia miršta, nes gėris apgauna blogį, šviesa pasiaukoja tam, kad tamsa išnyktų. Pagal Eggerso interpretaciją Elena (Lily-Rose Depp) – kur kas sudėtingesnė figūra: ji pati tampa priežastimi, kodėl vampyras Orlokas atkeliauja į jos šalį. Jos spontaniškas ir naivus geismas išprovokuoja šešėlio atėjimą. Elena filmo kontekste yra arčiausiai to, kas atstovauja „žmogaus prigimčiai“, ir, negana to, ji yra moteris, žmogaus rūšies tęstinumo pagrindas. Šį Elenos personažo pokytį norisi suprasti kaip pokytį supratimo apie tai, kodėl ir kaip vampyras Orlokas miršta. Jis miršta ne dėl apgaulės, kurią įgalina nekalta šviesa, laiduojanti Dievo moralę žemėje, o veikiau dėl to, kad pats tai pasirenka, nes kraujasiurbystė priėjo savo ribą, daugiau nebėra švaraus, „prigimtinio“ kraujo, visas kraujas iščiulptas ir nebegali gimti niekas, kuo vampyras galėtų pasisotinti. Toks yra Eggerso „Nosferatu“ gotikinio politinės ekonomijos traktato paskutinis skyrius  – kapitalas prieina savo ribą tik iščiulpdamas paskutinį kraujo lašą.