Pabėgti nuo savęs

Nuo neonoiro („Plakti mano širdis nustojo“), kalėjimo trilerio („Pranašas“), vesterno („Broliai Sistersai“) iki romantinės dramos („Kaulai ir rūdys“) – prancūzas Jacques’as Audiard’as ne tik nuolat eksperimentuoja su žanrų konvencijomis, bet ir niekada neužsistovi vienoje vietoje. Naujausiame filme „Emilija Perez“ („Emilia Pérez“, Prancūzija, Belgija, Meksika, 2024) jis nevaržydamas savęs mėgaujasi visa ko pertekliumi emancipacijos istorijoje, į viena sujungdamas trilerį, melodramą, miuziklą ir autorinę dramą. Dainų, šviesų bei nusikaltimų pilnas pasaulis greitai įtraukia ir apsuka galvą, tačiau režisierius vis dėlto nepraranda balanso – už ekscentriško fasado slepiasi daugiasluoksnis pasakojimas.

Filmo centre atsiduria trijų stiprių aktorių sukurti moterų portretai – visos jos įdomios, skirtingos, susiduriančios su nevienodais iššūkiais ir viena kitos neužgožiančios savo scenose. Pagrindinė dramaturginė linija priklauso narkotikų prekeiviui Manitui, svajojančiam būti moterimi, ir jo transformacijai į Emiliją. Kelionės pradžioje ji dar nežino, kad pakeisti gyvenimą ir pakeisti lytį nėra vienas ir tas pats (ir kad atėjęs suvokimas vėliau prislėgs visu savo svoriu). Abu vaidmenis sukuria ir pokyčiu (ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu) įtikina Karla Sofía Gascón.

Jos istorija daugiausia stebima Ritos (Zoe Saldana) akimis – ši, praradusi bet kokias iliuzijas apie sąžiningos advokatės karjerą Meksikoje dėl įsigalėjusios korupcijos, sutinka įsivelti į sudėtingą avantiūrą. Nors keičiasi socialinis Ritos statusas, jos užsispyrimas ir noras kovoti už tiesą niekur nedingsta. Saldana spindi scenose, atskleidžiančiose jos veikėjos vidinę stiprybę.

Tarp jų įsiterpia ir Džesi (Selena Gomez) – buvusi Manito žmona. Nors personažui pritrūksta ekrano laiko, jo užtenka atskleisti subtiliam dualumui – Džesi vulgaroka, tuštoka, pretenzinga, tačiau kartu ir labai pažeidžiama (net jei tai parodo labai nenoriai).

Laimingos, mylinčios, nusiminusios, piktos – visos trys šoka ir dainuoja savo gyvenimus per teismus, susitikimus su gydytojais ir prabangias vakarienes. Audiard’as su empatija seka šias veikėjas iki pat pabaigos, kuri, nepaisant visko, taip pat nėra be vilties.

Režisierius puikiai žino, kaip savo popuri tinkamu laiku panaudoti žanrų klišes ir per ilgai jomis neužsižaisti, todėl trilerį netrukus keičia šeiminė drama, šią – meilės istorija. Miuziklas sujungia paskiras filmo dalis į visumą, įnešdamas aiškumo arba ramybės po įtemptų scenų. Per dainas daug sužinome apie protagonisčių vidinį pasaulį, jų abejones, išgyvenimus – viskas, kas negali būti pasakyta, yra išdainuojama.

Režisierius nevengia dirbtinumo, priešingai – jį išryškina įterpdamas teatrališkas scenas, netikėtus rakursus ir audiovizualinį meną. Operatoriaus Paulo Guilhaume’o kamera padeda kurti šį fantazijos pasaulį – perėjimai nuo tamsios realybės iki spindinčio sustyguotos choreografijos šou beveik nepastebimi. Galbūt todėl „Emilija Perez“ šiek tiek primena tamsią pasaką, iš kurios reikalauti tikroviškumo būtų tiesiog neteisinga, – čia gali vykti viskas, kas realiame pasaulyje atrodytų neįtikėtina.

Audiard’as kuria įtampą, kuri gimsta iš prieštaravimų ir ambivalentiškumo. Nes „Emilija Perez“ – toli nuo naivaus filmo apie tapsmą visiškai nauju žmogumi ir praeities nuodėmių atpirkimą, kad ir kaip to norėtų Emilija. Ekrane matome Emilijos metamorfozę, tačiau pats režisierius, nors ir nepateikia tiesmuko atsakymo, subtiliai parodo, kad viena tapatybė negali paprasčiausiai būti pakeista kita. Gyvendama naują gyvenimą Emilija vis labiau grimzta į praeitį, kur – ir šeimos ilgesys, ir kaltė dėl padarytų nusikaltimų, ir, kai labai prireikia, seni problemų sprendimo būdai. Ši praeitis, kaip ir jos sukelti vidiniai konfliktai, lieka svarbia Emilijos tapatybės dalimi.

Nors lyties keitimas filmo naratyvui suteikia originalumo ir melodramos prieskonį (kaip ir bet kurios kitos tapatybės – juk pasikeitę personažai visada sugrįžta tam, kad atsiteistų su kitais arba ištaisytų savo klaidas), galų gale tai – tiesiog pasakojimas apie žmones, kurie gali būti ir yra visokie. Apie jų vidinį gėrį ir blogį, nusikaltimus ir atleidimą, praradimus ir atradimus. Ir (galbūt) šiek tiek apie tai, jog pabėgti nuo savęs, kad ir kaip stengtumeisi, gali būti sudėtinga.