7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kieno skausmas skausmingesnis?

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 4 (1539), 2025-01-31
Kinas
„Tikras skausmas“
„Tikras skausmas“

„Tikras skausmas“ („A Real Pain“), rež. Jesse Eisenberg, JAV, Lenkija

 

Apie tokius kaip šis sakoma, kad tai mažas filmas, dažniausiai turint omeny mažą biudžetą. Tačiau „mažas“ gali reikšti ir, bent man, dažniausiai reiškia, kad toks filmas nesiverčia per galvą ką nors įrodinėdamas, jo siužetas sukasi aplink vieną konkretų įvykį, ir toks filmas yra, geriausia šio žodžio prasme, lakoniškas tiek savo raiškos priemonėmis, tiek mintimi.

 

Antrą kartą į režisieriaus kėdę atsisėdęs amerikiečių aktorius Jesse’is Eisenbergas šį kartą pasakoja apie žydų kilmės pusbrolius Deividą (pats režisierius) ir Bendžį (Kieran Culkin), išsiruošiančius į kelionę po Lenkiją. Čia jie planuoja susipažinti su skaudžia Europos žydų istorija ir kartu aplankyti neseniai mirusios močiutės, žydų kilmės lenkų emigrantės, gimtuosius namus. Ši kelionė tampa dviejų kadaise artimų, o dabar nutolusių pusbrolių santykių išbandymu, nes keliaujama ne tik fiziškai, po siaubingos žydų tragedijos vietas, bet ir po vidinius prisiminimus bei skaudulius. Kaip kelio filmo žanras ir reikalauja.

 

Režisieriui užtenka vos pusantros valandos, kad perteiktų ne tik pusbrolių, bet ir visos tautos likimą, ir prabiltų ne tik apie asmeninį, bet ir kolektyvinį skausmą. Bei tuo pačiu metu pasvarstytų – kur yra (jei yra) riba tarp vieno žmogaus skausmo ir to didesnio, kolektyvinio? Neatsitiktinai Deividas vienoje scenoje pratrūksta ir kelionės kompanionams prie vakarienės stalo atsiveria, jog negali suprasti, kaip jo pusbrolis, tas Holokaustą išgyvenusių senelių anūkas, galėjo dar visai neseniai galvoti apie savižudybę.

 

Filmas leidžia pasvarstyti, ar mes, dabartinė karta su visokiomis psichologinėmis problemomis ir kasdienybės sunkumais, nesame bent šiek tiek atsakingi savo seneliams, kurie išgyveno kur kas didesnes tragedijas – karą, koncentracijos stovyklas, emigraciją? Ar ne iš ten turėtume semtis optimizmo ir vilties? O galbūt išmatuoti ir palyginti, kuris skausmas didesnis, svarbesnis, skausmingesnis, – neįmanoma? Yra tikras skausmas, ir viskas.

 

Skausmo motyvas – pagrindinis, iškeltas net į pavadinimą, bet filmas nėra liūdnas ar slegiantis. Priešingai, Eisenbergui pavyksta puikiai suderinti šiuos du, tragedijos ir komedijos, registrus. Labai dažnai net toje pačioje scenoje, o tai, sutikime, pavyksta tikrai ne kiekvienam autoriui. Tačiau jis apdairiai nepateikia nei atsakymų, nei apčiuopiamos vilties, kad jo herojams galiausiai viskas bus gerai.

 

Šis atviras ir nepagražintas žvilgsnis į pasaulį, ryškėjęs jau debiutiniame ir kritikų kažkodėl vidutiniškai įvertintame filme „Kai liausiesi gelbėti pasaulį“ („When You Finish Saving The World“, 2023), yra didžiausia Eisenbergo kaip režisieriaus stiprybė. Jau laukiu, ką jis, prodiusuojamas ne ką mažiau talentingos Emmos Stone, sukurs ateityje. Skelbiama, kad tai bus muzikinė komedija su Julianne Moore ir Paulu Giamatti.

 

„Gera mergaitė“ („Babygirl“), rež. Halina Reijn, Nyderlandai, JAV

 

Geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas, skelbė viena kadaise populiari moterų savipagalbos knyga. Suprask, būti pavyzdingai neapsimoka, o būti blogai, tai yra nukrypti nuo visuomenės primetamų normų ir mąstysenos stereotipų, yra geras dalykas, nes tik taip galima išsilaisvinti ir pradėti gyventi autentišką bei nepriklausomą gyvenimą. Spėju, režisierė skaitė šią knygą, o jeigu ir neskaitė, tai atrodo, kad būtų skaičiusi.

 

Kodėl? Nes jos mintys apie slaptas moters seksualines fantazijas ir jų išlaisvinimą skamba kaip nurašytos nuo populiariosios psichologijos knygų ir žurnalų. Tos idėjos pernelyg paprastos, kad provokuotų, nors, tikiu, autorė manė kurianti seksualų, revoliucingą ir išties mąstyti priverčiantį kūrinį.

 

Revoliucijos čia mažai. Požiūris į socialinius vaidmenis ir moters seksualumą filme tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti progresyvus ir feministinis (Nicole Kidman vaidinama herojė vadovauja įmonei, yra emancipuota ir valdinga, žino, ko nori, ir taip toliau), tačiau savo esme vis dėlto atsiskleidžia kaip konservatyvus, tiesiog puritoniškas, tik pasislėpęs po feminizmo kauke.

 

Pirma, režisierė pasakoja apie moters išsilaisvinimą iš gėdos ir seksualinių fantazijų realizaciją, tačiau kažkodėl pabaigoje vis tiek rodo, kad tą geismą reikia pažaboti (išdresuoti) ir tą gali padaryti ne kas kitas, o vyras. Vienintelė revoliucija čia galbūt tik tokia, kad tas vyras, anot režisierės, turi būti iš jaunosios kartos (Harrio Dickinsono vaidinamas praktikantas), kuris, priešingai nei vyresnės kartos atstovas (Antonio Banderaso vaidinamas sutuoktinis), nebemanytų, jog „moterų mazochizmas tėra vyrų fantazija“. Moterų mazochizmas nuo šiol yra jaunų vyrų reikalas.

 

Antra, režisierė duoda suprasti, kad herojės fantazijos nėra gilaus ir sudėtingo žmogaus vidinio pasaulio išdava, o tiesiog sunkios vaikystės padarinys (herojės prisiminimai apie praeitį sektoje). Tai, kad herojės troškimams autorė uždeda problemos, nenormalumo ir traumos ženklą, sutikite, – nei labai feministiška, nei įdomu. Nors, reikia pasakyti, labai šiuolaikiška.

 

Šiuolaikiška ta prasme, jog dabarties kine siekis, kad ir užuominomis, būtinai racionalizuoti herojų poelgius jau tapo simptomiškas. Šiandien mažai režisierių prabyla apie žmogų kaip iki galo nenuspėjamą ir paslaptingą būtybę. Priešingai, jie nori viską paaiškinti, kad žiūrovai neliktų sutrikę ir nesulaukę atsakymų. Todėl ir internete sklandantys palyginimai, kad šis filmas yra moteriška Stanley Kubricko „Plačiai užmerktų akių“ versija, atrodo mažų mažiausiai nesusipratimas.

 

„Nosferatu“, rež. Robert Eggers, JAV, D. Britanija, Vengrija

 

Tai iš didelės meilės gimęs filmas. Režisierius ne viename interviu pasakoja, kad sukurti savąją „Nosferatu“ versiją norėjo jau seniai ir tą, tiesą sakant, padarė dar mokykloje, kai perkėlė į teatro sceną savo rašytą pjesę apie vampyrą, tačiau reikėjo, jog praeitų dar keli dešimtmečiai ir ši vizija išsipildytų visa jėga bei reikalingais masteliais.

 

Jei atvirai, prieš seansą maniau, kad pamatysiu ganėtinai postmodernią „Nosferatu“ istorijos interpretaciją, galbūt net įžvelgsiu metatekstinį komentarą kinematografinio pirmtako (F.W. Murnau filmo) ir literatūrinio šaltinio (Bramo Stokerio „Drakulos“) atžvilgiu, tačiau išvydau gana tradicinį pastatymą, už ką Eggersą, nors skamba paradoksaliai, galima tik pagirti.

 

Jau kiek pabodo nostalgijoje klimpstantys ir per dažnai save bei žanrą komentuojantys šiuolaikiniai siaubo filmai, todėl susidurti su kūriniu, kuris demonstruoja nuoširdžią meilę pirminiams šaltiniams, mažų mažiausiai netikėta.

 

Ir čia kalbu apie Eggerso ištikimybę ar, greičiau, pagarbą ne tik Stokerio romanui, o jei dar tiksliau – jo įkvėptam 1922-ųjų filmui, bet pirmiausia vaizduojamojo laikotarpio aplinkai. Viskas čia alsuoja autentika. Nuo interjerų (filmuota Transilvanijos pilyje, kurioje, manoma, trumpai kalėjo grafo Orloko istorinis prototipas kunigaikštis Vladas Drakula), iki vampyro kalbos (senovės dakų kalba), išvaizdos (ūsai) ir kostiumų (surdutas ir kailiniai).

 

Ir visai nesvarbu, jei žiūrovas galiausiai nepastebės ar neįvertins režisieriaus pastangų. Svarbus pats faktas: kine dar yra kūrėjų, kuriems rūpi istorinis, etnografinis ir net geografinis pasakojamos istorijos tikslumas. Juolab kad pati filmo tema nieko naujo nepasiūlo: tai amžina istorija apie meilę. Tik ne romantišką, o siaubingą meilę.

 

O tai, kad dalis internautų filmą perskaitė kaip alegoriją apie kelis dešimtmečius seksualiai išnaudotos mergaitės susitikimą su savo skriaudiku jau šiai suaugus, tik dar kartą patvirtina akivaizdžią tiesą, kad šiandien, nepaisant paties kūrinio siūlomos perskaitymo logikos, dalis vis tiek visur įžvelgs vaikystės traumas ir viltingas jų įveikimo istorijas.

 

Ši šiuolaikinį meną persmelkusi psichoterapinė paradigma jau ima gerokai užknisti.

„Tikras skausmas“
„Tikras skausmas“
„Tikras skausmas“
„Tikras skausmas“
„Gera mergaitė“
„Gera mergaitė“
„Gera mergaitė“
„Gera mergaitė“
„Nosferatu“
„Nosferatu“
„Nosferatu“
„Nosferatu“