Kinas
Apžvelgdama Igno Miškinio kūrybą knygoje „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, palinkėjau (veikiau iš egoistinių paskatų) tuo metu dar kuriančiam filmą „Pietinia kronikas“ režisieriui lengvumo ir saldumo, kokį jis demonstravo tik atėjęs į kiną. Miškinis pasirašė išties sudėtingai užduočiai – adaptuoti didžiulio populiarumo sulaukusį to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną, ir visa filmo kūrybinė grupė, neišgąsdinta „kultinio kūrinio“ etiketės, įgyvendino lūkesčius su kaupu: kiekvieno komandos nario asmeninė patirtis tapo statybine filmo medžiaga – labai profesionaliai apgalvota, išanalizuota ir užbaigta. Tai joks atsitiktinumas ar laimės dalykas – beveik visą kūrybinę grupę sudaro vaikai iš 10-ojo dešimtmečio. To, kurį režisierius įvardija „visiška žaizda valstybės laike“, ir to, kuris suformavo ne tik romano rašytoją, filmo scenarijaus autorę Eglę Vertelytę, patį Miškinį, bet ir visus dabartinius keturiasdešimtmečius ar jau žengiančiuosius į penktą dešimtį.
Šiandien, gyvenant mitų ir legendų apie nacionalinius didvyrius pasaulyje, filmas apie neseną praeitį „Pietinia kronikas“ – tarytum grynas (tiksliau, tikras) oras. Ir visiškai ne todėl, kad apie pirmąjį šalies nepriklausomybės dešimtmetį pasakojama išradingai, „kitu kampu“ ar pasirinkus kokį madingą konceptą. Ne, tokio nemanieringo, neišgalvoto vaidybinio filmo apie tą laikmetį Lietuvos kine dar nebuvo – be patoso, be nostalgijos, be blizgučių, be Žmogaus iš didžiosios raidės egzistencinių universalių kančių, kurios labai paėjo tarptautiniuose festivaliuose pačios nepriklausomybės pradžioje.
Turbūt daugelis jau apsilankiusiųjų filme ar dar tik planuojančių jį žiūrėti skaitė Rimanto Kmitos romaną, taigi siužeto pristatyti nereikia, tik lakoniškai priminti, kad pasakojama apie Šiaulių Pietinio rajono paauglį, tiksliau, bachūrą Rimantą Kmitą (Džiugas Grinys), jo draugą Mindę (Robertas Petraitis), šalia (arba vietoj) mokslų kultivuojančius savo verslumo gysleles, ieškančius meilės ir svajojančius apie konkrečius dalykus. Regis, girdėta brandos istorija, tačiau literatūros kūrinio ir filmo patrauklumas bei populiarumas slypi konkrečiame istoriniame dešimtmetyje. Ne todėl, kad jis vėl tapo madingas, – atvirkščiai, patyrusiam jį savo kailiu to meto jaunimui, tiems, kurie tapo didžiulio istorinio perversmo sąmoningais (jau) liudininkais, tai pirmas nuoširdus bandymas atsigręžti atgal ir be jokių šaržų pabandyti suvokti save. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio paaugliai ar dar žalias jaunimas turėjo savarankiškai išmokti taikytis prie naujos realybės – laukinio kapitalizmo, o ką patarti, nežinojo nei tėvai, nei juo labiau seneliai.
Taigi jei kas nuspręstų filmą pasižiūrėti dėl, sakykime, atrakcijos ar egzotikos, tektų nusivilti, mat režisierius Miškinis puikiai derina savo pirmajame filme „Lengvai ir saldžiai“ įvaldytą černuchą: buitinį ir purviną stilių bei archyvinę medžiagą (tiesiog genialus operatoriaus Narvydo Naujalio ir montažo režisieriaus Danieliaus Kokanauskio indėlis), taip perteikdamas tikras to meto nuotaikas ir tikrai ne gražų istorinį etapą. Jau nepriklausomybės metais gimusiai kartai filmas gal ir pasirodys linksmas, tačiau nieko tuomet linksmo nebuvo, nebent – juokas pro ašaras, o tai labai tiksliai perteikia ir visos kitos kūrybinės grupės indėlis: nuo kostiumų dailininkės (Agnė Biskytė) iki garso takelio, kuris šiandien kai kam kelia juoką, parinkimo (Vytis Puronas).
Ignui Miškiniui pavyko perteikti tai, apie ką romane rašo Kmita: per visiškai žalio jaunuolio istoriją režisierius sudėliojo emocinį šalies portretą, parodė laikmetį, kai brendo ne vienas vaikis, o visuomenė, kuri mokėsi vaikščioti iš naujo, – naujai atskirti originalą nuo padielkės. Didvyriu, kovojančiu už laisvę, būti nebereikėjo – laisvė jau buvo, tačiau teko mokytis, kaip išgyventi ir pragyventi, kad pasijustum žmogumi, o žmogų ir jo orumą tuomet dažnokai apibrėždavo materialūs dalykai. Tas dešimtmetis suformavo ne vieno dabartinio lietuvio vertybinį stuburą ir režisierius tai rodo smūgiuodamas iš širdies, be poetinių pauzių ar nutylėjimų, kai daug kas jaunam žmogui, o ir tokiai pat visuomenei tada dužo lengvai ir saldžiai.
Šiuolaikinis jaunas žmogus to gal nesupras, kaip mes tuo metu ar dar ir šiandien nesuprantame už mus vyresnės kartos. To meto paaugliai nebeskandavo patriotinių šūkių, nebesidegino už laisvą Lietuvą – mes nebebuvome vaikai iš „Amerikos“ viešbučio, veikiau prėskas jaunimėlis, valgantis makaronus su kečupu, besiklausantis piratinių turguje pirktų kasečių su „Enigmos“ muzika, o už mėnesio parduotos vasaros algą galintis nusipirkti vieną „Snickers“ batonėlį. Mes nebuvome atsipalaidavę, nesupratome, kaip išveikti asmenines, to laiko formuojamas nevisavertiškumo traumas, tačiau rezgėme pabėgimo planus, nežinodami, nuo ko konkrečiai bėgame: tėvų, gimtojo kaimo, miestelio, tuomečio mentaliteto.
Visi šie kompleksai, nejaukios patirtys bei prisiminimai sugrįžta žvelgiant į fantastiškai pagrindinį herojų suvaidinusio aktoriaus Džiugo Grinio išraiškas, ir ne vien jo – visas aktorių ansamblis be galo tiksliai įkūnijo vaikus iš 10-ojo dešimtmečio, ne tik vilkėjusius treningus, bet ir skaičiusius „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“.
