7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Analitikams ir triušiams

Nauji filmai – „Naktinis seansas“

Elena Jasiūnaitė
Nr. 3 (1538), 2025-01-24
Kinas
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“

Jaunesniajai lietuvių režisierių kartai gręžiantis į kasdienybę, save ir savo išgyvenimus, Algimantas Puipa tik dar atkakliau lipdo savąjį kino pasaulį, kuriame būtis svarbesnė už buitį, o realybė ir fantazija egzistuoja lygiomis teisėmis. Nuolat skaitantis ir žiūrintis (kuo jau kuo, o nesidomėjimu kitais neapkaltinsi) režisierius, regis, nebekvaršina galvos ir dėl to, kad jo filmuose egzistuojantis refleksijų, aliuzijų ir komentarų srautas nebus lengvai prieinamas kiekvienam žiūrovui ar tuo labiau plačiajai auditorijai. Praėjus trejiems metams po „Sinefilijos“, Puipa „Naktiniame seanse“ (Lietuva, 2025) tęsia savo fantasmagorišką kelionę, iš pažiūros panašią, tačiau kartu – ir visiškai kitokią. Tik žiūrovas tradiciškai prašomas pasinerti į ją nesitikint, kad jam į rankas bus įduotos žaidimo taisyklės.

Kinematografiški Jaroslavo Melniko „Rojalio kambario“ apsakymai tampa „Naktinio seanso“ pamatu. Kaip ir (neišvengiamai) kino istorija. Vienas pagrindinių filmo personažų – laikrodininkas Ovidijus (Aleksas Kazanavičius). Vieną vakarą jis užklysta į Vilniaus kino teatrą, kuriame be sustojimo rodomas kino žvaigždės Lizos (Rūta Jonikaitė) gyvenimas, – jį akylai stebi susirinkę gerbėjai ir kritikai. Taip prasideda delyriška laikrodininko kelionė erdve ir laiku (šie pasirodo esą labai efemeriški), prie kurios netrukus prisijungia kiti personažai, tarp kurių – prezidentas Ernestas Turvaldas (Dainius Gavenonis) ir žiūrovė Olimpija (Gintautė Rusteikaitė).

„Naktinio seanso“ pasaulio logikos dėsniai suvokiami gal tik mistiškajam kino koncernui – jo valdininkai kaip lėlininkai žaidžia filmo personažų likimais ir puikiai žino kiekvieną jų žingsnį. Visiems kitiems nesibaigianti klejonė, liguista, lydima jų pačių nepateisintų lūkesčių, nerealizuotų ambicijų ir praeities šešėlių, sukelia vis didesnį bejėgiškumą prieš save, koncerną, likimą. Filmo personažams atsiduriant tai salėje, tai kino juostoje, be jokių taisyklių migruojant per klaustrofobiškas būstų erdves, ribos tarp šios ir anos pusės (ne tik ekrano, bet tikrovės ir iliuzijos, buvimo ir nebūties) greit išnyksta. Tačiau filme pasirodantys aktoriai, tiek kino vilkai Kazanavičius su Gavenoniu, tiek jaunoji karta – Rusteikaitė, Jonikaitė, Matas Dirginčius ir kiti, su malonumu atsiduoda šiai beprotiškai fantazijai.

Siurrealizmas, klampi fantazija atsiduria pirmame plane. Tačiau sakyti, kad „Naktinis seansas“ atitrūkęs nuo realybės, nebūtų teisinga. Savo vietą randa ir socialinis komentaras (kaip kad apie prezidentą, panorusį pabūti arčiau „paprastų žmonių“). Taip pat neabejotinai – ir ironija, ir (svarbiausia?) autoironija. Kaip kitaip režisieriaus, drąsiai žongliruojančio paties įvairiausio kino citatomis, filme atsidurtų komentaras apie „klišes, pasiskolintas iš klasikinių filmų“?

Apskritai pats kino pasaulis – ne tik filmų citatos – tampa svarbia „Naktinio seanso“ dalimi. Visi veikia kaip nedalomas vienetas: tie, kurie diriguoja procesui, tie, kurie yra ekrane ir kurie yra už ekrano – žiūrovai, ir, žinoma, pretenzingas ponas kritikas, kurio vaidmenį jau nuo pirmų kadrų gali atspėti iš ant kėdės atlošo padėtos užrašinės. Teodoras (Matas Dirginčius), jausdamasis analitiku, o ne bandomuoju triušiu, mano galintis atsiriboti ir išvengti koncerno spąstų. Galbūt todėl (vėlgi ne be žiupsnio ironijos) režisierius jį pasmerkia po Vilnių kaip pragaro ratais klajoti nuo posto prie posto.

Svarbus personažas yra ir pats Vilnius. Daugiausia naktinis miestas – jo gatvės, užkaboriai, namų kiemai ir butų interjerai, kuriuose nėra jokių įmantrių dekoracijų, bylojančių apie ne šį pasaulį, – prieš žiūrovo akis atsiveria kaip sapniška (ar net košmariška) erdvė. Šį įspūdį sustiprina operatoriaus Lino Žiūros kamera, kaip dar vienas sapno liudininkas sekanti personažus, stebinti juos stambiais planais, neįprastais rakursais, iškreiptomis proporcijomis.

„Naktiniame seanse“ kiekvienas gali rasti savo kėdę – analitikai ir triušiai, tie, kurie už absurdo šydo mato realybę, ir tie, kurie prieglobsčio ieško kine (reikia tikėtis, mažiau košmariškame nei kuriamame koncerno), – čia viskas įmanoma ir neįmanoma vienu metu. Pasibaigus filmui man vis dėlto labiausiai norėjosi iš naujo pažiūrėti tą, apie kurį iš karto priminė finalinis už rankų susikibusių filmo personažų šokis. Tad kiekvienam savo.

„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“
„Naktinis seansas“