7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Rasa Paukštytė

Kada baigiasi vasara

Tarptautiniam festivaliui „Baltijos banga“ Nidoje pasibaigus

 

„Man vasara baigiasi ne rudenį, o kartu su „Baltijos banga“, – sako kino režisierius Gytis Lukšas, jau penktus metus vasarą režisuojantis tarptautinį festivalį šiek tiek senovišku pavadinimu „Baltijos banga“ Nidoje. Jis bene ryškiausias iš visų vasarinių kino ženklų pajūryje – visi kiti (Thomo Manno festivalis, „PlArtforma“) filmus lyg priglaudžia, jais papildo savo koncepcijas. O „Baltijos banga“ Neringos žiūrovams siūlo tik kiną ir susitikimus su jo kūrėjais iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Toks pagrindinių festivalio dalyvių apribojimas grindžiamas bendra trijų kaimyninių šalių istorine patirtimi – „Baltijos bangos“ atidarymas vyksta Baltijos kelio minėjimo dieną, rugpjūčio 23-iąją. Tai motyvas, kuris neleidžia festivalio organizatorių (Kinematografininkų sąjungos ir jos pirmininko G. Lukšo) apkaltinti „pribaltikos“ idėjos eskalavimu; aišku, kad 24 metai, prabėgę nuo Baltijos kelio, yra labai nedidelis laiko tarpas – kino (ir ne tik) situacija Estijoje ir Latvijoje panaši, o lygintis su Danija ar Suomija filmų gamybos srityse net nepadoru. Šių šalių juostos šįmet pirmąkart buvo parodytos festivalio svečių dienose.
Kino situacijos, problemų, panašių džiaugsmų tarp lietuvių, latvių ir estų bendrumas sukuria tą labai jaukią atmosferą festivalyje, kuriame nė vieni nėra geresni už kitus. Anot G. Lukšo, idėja rinkti geriausią filmą buvo ankstesniuose festivaliuose svarstyta, tačiau atmesta dėl to, kad neatsirastų įtampos. Tikrai neišmintinga vasarą Neringoje įsitempti.

 

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1047), 2013-09-13  | Kinas
Baltijos bangos dalyviai
Baltijos bangos dalyviai
Jonas Ūbis

Snobu būti sveika

Krėsle prie televizoriaus

 

Balandį miręs garsus amerikiečių kritikas Rogeris Ebertas rašė: „Česo įrašai“ ir kadilakai“ – jaudinantis dokumentas, atskleidžiantis juodosios muzikos evoliuciją. Jis tobulai paaiškina, kodėl tą muziką taip pamėgo baltieji.“ Muzikinį Darnello Martino filmą šįvakar (13 d. 22.50) parodys TV1 „Snobo kinas“.
„Česo įrašai“ ir kadilakai“ (tokį gremėzdišką pavadinimą vietoj „Cadillac Records“ galėjo sugalvoti tik lietuvių snobai) nukels į 5–7-ojo dešimtmečio Čikagą ir parodys Leonardo Chesso bei su jo įrašų studija „Chess Records“ susijusių menininkų gyvenimo tarpsnį. Beje, pirmieji studijos įrašai buvo pardavinėjami Chesso kadilake. Studijoje prasidėjo daugybės legendinių dainininkų karjera. Chessą filme sukūrė Adrienas Brody, dainininkę Ettą James – Beyoncé Knowles. Ji įrašė ir penkias filmo dainas, tarp kurių buvo Ettos James „At Last“. Praėjus mėnesiui po filmo premjeros, Beyoncé šią dainą sudainavo JAV prezidentu pirmąkart išrinkto Baracko Obamos inauguracijos pobūvyje. Beyoncé dainuojant šią dainą, JAV prezidentas šoko su žmona Michelle. Visus prezidentus mylintiems lietuvių snobams, manau, šis faktas turi imponuoti.
Man labiau patinka kitoks snobizmas. Mėgstu anglų literatūrą, kuri yra gera tikrojo snobizmo mokykla. Beje, anglai tai daro net smagiai. LRT sekmadienį (15 d. 21.15) primins žavią Mike’o Newello komediją „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“, kuri taip pat gali duoti puikių pamokų pradedantiesiems snobams. Juk nuo tada, kai šiame filme nuskambėjo Wystano Hugh Audeno „Šermenų bliuzas“, anglai per laidotuves dažniausiai skaito būtent šį eilėraštį.
„Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ ilgai buvo pačiu pelningiausiu britų filmu – iki 1999 m. jis surinko 260 milijonų dolerių, nors pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Hugh Grantas filmuojant manė, kad filmas neabejotinai sužlugs. Kine rezultatas dažnai nenuspėjamas, juolab kad žiūrovai dažnai mato filme tai, ko jame nėra. Arba atvirkščiai.

 

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1047), 2013-09-13  | Kinas
„Česo įrašai“ ir kadilakai“
„Česo įrašai“ ir kadilakai“
„Turistas“
„Turistas“
„Avys žudikės“
„Avys žudikės“
Živilė Pipinytė

Tikros istorijos padeda suprasti

Gdynės kino festivalis

 

 

Kai Lietuvoje kyla koks nors skandalas ar visi kalba apie rezonansinę bylą, dažnai pagalvoju, kad mūsų kinematografininkai ir vėl į tai nesureaguos. Tačiau juk būtent panašiose bylose paprastai išryškėja tie nauji visuomenės raidos dėsningumai ar problemos, kuriuos taip sunku suformuluoti ir įvardyti. Lenkų režisieriai tai supranta, todėl jų filmuose apie dabartį vis dažniau pasirodo nuorodos, kad filmas sukurtas remiantis tikrais įvykiais. Bet tai ne amerikiečių kine įprastos pažodinės įvykių rekonstrukcijos, čia dažnai naudojamasi realia dramatiška situacija, kuri atskleidžia konfliktus ar visuomenės būseną. Kino kūrėjai tokią situaciją dar labiau paryškina, apibendrina.
Gdynės konkursinėje programoje tokių filmų šiemet taip pat ne vienas. Tadeuszo Krolio „Paskutinis aukštas“ (ji galima buvo pamatyti ir Vilniuje ką tik pasibaigusioje Lenkų kino savaitėje) taip pat išaugo iš realaus įvykio, tik režisieriui tragiškas atsitikimas su karininku, kuris atskyrė savo šeimą nuo išorinio pasaulio, kad apsaugotų ją nuo nelaimių, tapo pretekstu padiskutuoti apie tai, kaip geros ir šviesios idėjos atveda jų adeptus į fanatizmą ir radikalizmą. Nors filme nenuskamba žodis „Smolenskas“, man „Paskutinis aukštas“ pasirodė gana tiesmuka reakcija į lenkų visuomenę suskaldžiusią katastrofą ir sustiprėjusį dešiniųjų radikalizmą. Filmo herojus karininkas sukuria pragarą savo žmonai ir vaikams, kad apsaugotų juos nuo „gėjų, lesbiečių ir žydų“, kurie kelia grėsmę tėvynei, šeimai, patriotizmui ir jo įsitikinimams.

 

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1047), 2013-09-12  | Kinas
„Paskutinis aukštas“
„Paskutinis aukštas“
Roma Pauraitė

Matęs širdimi

Arūnas Žebriūnas (1930 – 2013)

Grupė talentingų kino menininkų – Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Marijonas Giedrys, Almantas Grikevičius ir, be abejonės, kino aristokratas ir savo išvaizda, ir kūryba Arūnas Žebriūnas – buvo tos iškilios asmenybės, kurios sudėtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis sugebėjo nesubanalėti, nepasiduoti kasdienybės rutinai ir politiniam spaudimui, išlaikyti savitą požiūrį į gyvenimo prasmę ir laiko nesunaikinamas vertybes. Iškeliaudamas Arūnas Žebriūnas tarsi užbaigė tą kino epochą, kurią Lietuvoje ženklino šie kino meistrai. Kai nūnai ekranus užtvindė vienadieniai filmai, mes su nuostaba žvelgiame į tų netolimos praeities „mohikanų“ paliktus darbus, jausdami skausmingą jų netektį.

Sakoma, nuo likimo nepabėgsi. O gal tai prigimtis mums brėžia tą lemtingą gyvenimo liniją, kuri kreipia iš kelio pasukti į takelį arba atvirkščiai – išeiti į kelią, neleidžiantį niekur nuklysti. Taip atsitiko ir Arūnui. Jis baigė Dailės institute architektūrą, gavo paskyrimą dirbti Lietuvos kino studijoje – ir čia nelauktai prasiveržė jo tikrieji polinkiai, nulėmę visą tolimesnį gyvenimą: tarp savo suprojektuotų dekoracijų stebėdamas filmuojamą epizodą, jis neiškentęs imdavo pats režisuoti, nes jį erzino situacijų ir jų sprendimų dirbtinumas. Jau pirmasis jo darbas kine – novelė „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), – apdovanotas pagrindiniu prizu tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, parodė, jog Arūnas mąsto kino kategorijomis ir net ieško savitos poetinės kino stilistikos, kurią toliau tobulino vėlesniuose savo filmuose – „Paskutinė atostogų diena“, „Mirtis ir vyšnios medis“, „Gražuolė“, „Naktibalda“. Būtent Arūnas pastūmėjo kino kritikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų prabilti apie lietuvių poetinį kiną. Tačiau vienas iš paradoksų, kurių likimas Arūnui gyvenime nešykštėjo, buvo tas, kad jis nemėgo poezijos, neskaitė eilėraščių, nors turėjo artimų draugų tarp garsių poetų. Matyt, jo sieloje slypėjęs Mažojo princo matymas širdimi, o ne akimis, lėmė tą pakylėtą gyvenimo prasmės interpretaciją ekrane, kurią irgi gali pajusti tik širdimi. Beje, A. de Saint Exupéri „Mažojo princo“ ekranizaciją (1966) jis laikė savo klaida, nes neįvertino tų subtilių rašytojo literatūrinių poteksčių, kurių neįmanoma išversti į kino kalbą. Tačiau filmo dekoratyvumas, užgožęs literatūrinio kūrinio dvasią, neprislopino Arūno širdyje noro „prisijaukinti“ kino kalbą, kaip Mažasis princas prisijaukino lapę, kad galėtų ekrane atskleisti įvairiaspalvį žmogaus vidinį pasaulį, kuriame vienas šalia kito gyvena ir poezija, ir humoras, ir dramatiški niuansai, ir tragikomiški proveržiai.

 

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1047), 2013-09-12  | Kinas  | In memoriam
Arūnas Žebriūnas
Arūnas Žebriūnas
Parengta pagal VDFF

Festivalis žada istorijas be pabaigos

 

Jubiliejinis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

 

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet rengiamas dešimtą kartą. Renginys, rugsėjo 19–29 d. vyksiantis „Skalvijos“ kino centre ir „Pasakoje“, šiemet pasipuošė šūkiu „Tikros istorijos nesustoja“, kuris atspindi kino dokumentikos savybę „įrėminti“ tam tikrą filmu nesibaigiančio gyvenimo fragmentą.

 
Pagrindinė programa
Pagrindinė VDFF programa, kasmet apibendrinanti metų atradimus, šiemet siūlys pažvelgti į pasaulį aštuonių filmų herojų akimis. Kasparo Astrupo Schröderio filmo „Išsinuomok šeimą“ („Lej en Familie A/S“, Danija, 2012) herojus japonas Ruičis turi nedidukę įmonę „Pakelsiu tau ūpą“. Į ją kreipiasi žmonės, norintys nuslėpti tamsiąsias savo gyvenimo puses arba sudaryti įspūdį, kad jie... visiškai normalūs, o įmonėje galima užsisakyti šeimos narį, draugą ar bendradarbį. Šeimos problemų neišvengė ir pats Ruičis, tad filmas prabyla ir apie susvetimėjusią šiuolaikinių japonų šeimą.
Realybė dažnai pranoksta išgalvotas istorijas. Christiano Sønderby Jepseno tragikomiškas debiutinis filmas „Testamentas“ („Testamentet“, Danija, 2012) rodo tris brolius, paveldėjusius senelio turtą. Henrikas išsiskyręs ir gyvena virš grožio salono, jo brolis stengiasi heroiną pakeisti namuose išauginta žole, o jaunėlis mokosi vienais dešimtukais. Dar yra tėvas, kuris visuomet žino, kas geriausia, ir turto besigviešianti teta. Ar broliams pavyks laikytis išvien ir įveikti akistatas su priešininkais?
Angelos Christlieb filmo „Nuoga opera“ („Naked Opera“, Liuksemburgas, Vokietija, 2013) herojui Markui grumtynės už testamentą negresia, bet talentingas, išsilavinęs, iškalba apdovanotas turtuolis nuo vaikystės serga nepagydoma liga. Save jis laiko Don Žuanu iš Liuksemburgo ir nuolat ieško tobulo savo mėgstamiausios operos pastatymo. Režisierė, kuri Vilniuje pati pristatys filmą, lydėjo Marką į Veneciją. Ten jis įsimylėjo jauną pornografinių filmų aktorių.

 

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1047), 2013-09-10  | Kinas
„Išsinuomok šeimą“
„Išsinuomok šeimą“
„Testamentas“
„Testamentas“
„Nuoga opera“
„Nuoga opera“
„Klajoklių žiema“
„Klajoklių žiema“
„Tėvas ir sūnus“
„Tėvas ir sūnus“
„Bulvių respublika“
„Bulvių respublika“
Alyvų kalno žiedai“
Alyvų kalno žiedai“
„Ne mano žemė“
„Ne mano žemė“
Parengė Ž.P.

Kino naujienos trumpai

 Pagal užsienio žiniasklaidą 

 

Nauja „Ben Huro“ ekranizacija
Holivudo studija MGM rengiasi dar kartą ekranizuoti Lewiso Wallace’o romaną „Ben Huras“. Jis pasakoja apie turtingą ir kilmingą žydą Judą Ben-Hurą, kurį išduoda jo draugas romėnas. Iki „Vėjo nublokštų“ knyga buvo laikoma įtakingiausiu krikščionišku romanu JAV. Patyręs daugybę išbandymų ir dykumoje susitikęs su Kristumi, Ben Huras tampa tikru krikščioniu. Pirmoji šio romano ekranizacija buvo sukurta 1907 metais. Penkiolikos minučių trukmės filmą kūrė Sidney’us Olcottas ir Frankas Oakesas Rose’as.
 
1925 m. jau 143 minučių filmą sukūrė Fredas Niblo. Pagrindinį vaidmenį jis patikėjo vienai populiariausių nebyliojo kino žvaigždžių Ramonui Novarro. Į kino istoriją įėjo lenktynių scena, kurioje nusifilmavo svarbiausi 3-iojo dešimtmečio Holivudo prodiuseriai ir aktoriai Samuelis Goldwynas, Douglasas Fairbanksas, Lillian Gish, Mary Picford, Haroldas Lloydas, Joan Crawford, Johnas Barrymore’as, Johnas Gilbertas ir kiti.
 
Labiausiai žinoma 1959 m. ekranizacija, vainikavusi 6-ojo dešimtmečio istorinių kostiuminių filmų iškilimą. 11 „Oskarų“ apdovanotame Williamo Wylerio filme pagrindinį vaidmenį suvaidino Charltonas Hestonas.
 
Dabar MGM derasi su prodiuseriu ir režisieriumi Timuru Bekmambetovu, kuris neseniai JAV sukūrė filmą „Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas“.

 

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1047), 2013-09-09  | Kinas
„Ben Huras“
„Ben Huras“
Natalie Portman
Natalie Portman
Sergejus Makoveckis
Sergejus Makoveckis
„Tykusis Donas“
„Tykusis Donas“
Jonas Ūbis

Šoklus naujasis elitas

Krėsle prie televizoriaus

 Marxas klydo: sportas yra opiumas liaudžiai. Tai gerai suprato sovietų vadai, tai supranta ir Lietuvos politikai. Sportu paremtas patriotizmas – totalitarinės valstybės bruožas, bet mūsiškiams tai, regis, nebesvarbu. Todėl ir vėl prie kažkokio krepšinio čempionato transliacijų per TV3 budės tauta, staugs ir šaudys naktimis, vems pakampėse. Todėl nesitikėkite gerų filmų: kai visi žiūri krepšinį, mes su jumis, mieli skaitytojai, nusipelnome tik

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1047), 2013-09-06  | Kinas
„Druska“
„Druska“
„Širdžių ėdikas“
„Širdžių ėdikas“
Živilė Pipinytė

Meilės ir neapykantos istorijos bei pamiršti filmai

Pirmadienį prasideda Gdynės kino festivalis

Rugsėjo 9 d. prasidės 38-asis Gdynės kino festivalis. Paskutiniais metais keitėsi jo pavadinimas, laikas, reglamentas, vadovai, bet festivalis išsaugojo savo esmę ir tikslą – įvertinti vaidybinio lenkų kino situaciją, pristatyti svarbiausius per metus sukurtus filmus. Šiemet konkurse dalyvaus 14 filmų. Pasak renginio meno vadovo Michało Chacińskio, tai turi būti vienas įdomiausių pastarojo dešimtmečio festivalių. Konkursinėje programoje atsidūrė ir keli Lietuvoje jau rodyti filmai – šiemet „Kino pavasario“ apdovanojimą pelnęs Sławomiro Fabickio „Myliu“, taip pat

Skaityti toliau >>
Nr. 32 (1046), 2013-09-06  | Kinas
„Vardan“
„Vardan“
„Noriu gyventi“
„Noriu gyventi“
„Ida“
„Ida“
Živilė Pipinytė

Rojaus užkariavimas

Nauji filmai – „Eliziejus“

 

Originalaus filmo „9 rajonas“ autorius Neillas Blomkampas Holivude gavo 90 milijonų dolerių ir sukūrė filmą „Eliziejus“ („Elysium“, JAV, 2013). Abu filmai – politinės alegorijos, kuriamos pasitelkus mokslinės fantastikos žanro ir pirmiausia antiutopijos kanonus. Tik „Eliziejus“, atrodo, skirtas kitai auditorijai. Tai, kuriai reikia viską sukramtyti ir įdėti į burną. Todėl filmas nuspėjamas nuo pirmų kadrų, kuriuose paaiškinama, kad Žemę ištiko ekologinė ir kitokios katastrofos, tada turtingieji ją paliko ir įkūrė kosminę stotį „Eliziejus“, kur žmonės mėgaujasi sveiko ir ekologiško gyvenimo malonumais, nes turi stebuklingas kapsules, išgydančias nuo visų ligų.

Skaityti toliau >>
Nr. 32 (1046), 2013-09-05  | Kinas
„Eliziejus“
„Eliziejus“
„Eliziejus“
„Eliziejus“
„Eliziejus“
„Eliziejus“
Živilė Pipinytė

Apie tai, kas jaudina

Prasideda XIII lenkų kino savaitė

 

Ketvirtadienį prasidėsiančios XIII lenkų kino savaitės programa žada daug gerų filmų, kurie sužadins ir diskusijas apie tai, kas aktualu šių dienų kinui, ir prisiminimų apie Lenkų kino mokyklos „aukso amžių“.
Šių dienų lenkų režisieriai (ypač jaunieji) nori suprasti, kaip pastarųjų dešimtmečių politinės ir socialinės permainos paveikė lenkų mentalitetą, vertybes ir gyvenimo būdą. Juos domina ir istorija. Vis daugiau filmų prabyla ne tik apie tradiciškai lenkų kine svarbias Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, pokario temas, bet ir apie naujausią istoriją, jos kontroversijas. Tai, kaip šias temas rutulioja šiuolaikiniai režisieriai, dar kartą įrodo, kad lenkų kinas – gyvas reiškinys.

Skaityti toliau >>
Nr. 32 (1046), 2013-09-02  | Kinas
„Pelenai ir deimantas“
„Pelenai ir deimantas“
„Joana angelų motina“
„Joana angelų motina“
„Juma“
„Juma“
„Kelių policija“
„Kelių policija“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas