Kinas

Bus „Chinawood“

Praėjusią savaitę Leonardo Di Caprio, Johnas Travolta, Catherine Zeta-Jones ir Nicole Kidman kartu su didžiausių Holivudo studijų atstovais bei prodiuseriais lankėsi Kinijoje, Čingdao prie Geltonosios jūros. Čia maždaug už 8 milijardus dolerių kinai stato „Qingdao Oriental Movie Metropolis“ – kino ir televizijos studijų, brangių viešbučių ir pramogų parkų konglomeratą. Jo atidarymas numatytas 2017-aisiais. Šio projekto iniciatorius – kinų milijardierius Wang Jianlin, kuris nori pakeisti pasaulio kino žemėlapį. 59-erių Wang Jianlin – vienas turtingiausių kinų, savo milijardus jis užsidirbo iš nekilnojamojo turto verslo. Wang Jianlin priklauso ne tik viešbučiai, biurų pastatai ar prekybos namai, bet ir 6 tūkstančiai kino teatrų. 2012 m. jis įsigijo ir JAV kino tinklą AMC ir rengiasi perduoti 20 milijonų dolerių JAV kino akademijos muziejaus Los Andžele statybai. Už tai Akademija bendradarbiaus rengiant 2016 m. planuojamą Čingdao kino festivalį.

JAV kino bilietų parduodama vis mažiau. George’as Lucasas mano, kad prodiuseriai vengia rizikos ir kuria didelio biudžeto filmus, užuot suteikę šansą jauniems, talentingiems kūrėjams. Panašiai mano ir Stevenas Spielbergas bei Stevenas Soderberghas, kuris neseniai skundėsi „New York Times“, kad „kino pramonė dabar menkina režisierius“.

Užtat Kinijoje optimizmo daug. Wang Jianlin iš pradžių planavo statyti kino studijas, bet galiausiai nusprendė sujungti kino gamybą, pramogas ir turizmą. Tai jis vadina „integruotu kultūros verslu“. Naujajame centre bus kino ir vaško skulptūrų muziejai, automobilių salonai, viešbučiai, jachtų klubai, barai, net privačios klinikos. Miestelyje dirbs 50 Kinijos kino studijų, jos turės 20 paviljonų, iš kurių didžiausio plotas – net 108 tūkstančiai kvadratinių metrų, o kitas bus skirtas povandeniniams filmavimams. Kinijoje bilietų pardavimas kasmet auga apie 30 procentų, tačiau vis dar stinga kino salių, be to, valstybė garsėja piratavimo mastais. Vis dėlto pagrindinė kinų kinematografo bėda yra cenzūra. Įtarūs cenzoriai įveda vis naujus draudimus, pavyzdžiui, neseniai buvo uždrausta kurti filmus, kurių siužete yra kelionės laiku motyvas. Kasmet Kinijoje pagaminama 400 filmų (daugiau – tik JAV ir Indijoje), bet tik keli iš jų verti dėmesio. Iki šiol brangiausias kinų filmas – ir Lietuvoje rodytos Zhang Yimou „Karo gėlės“ apie Nankino žudynes 1937-aisiais – nesulaukė net „Oskaro“ nominacijos. Tačiau didžiausią pelno už parduotus bilietus dalį atneša amerikiečių filmai, kurių, norint apsaugoti nacionalinį kiną, per metus įsileidžiama tik 40.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1050), 2013-10-01 | Kinas

Jonas Ūbis

Krepšinis vietoj smegenų

Krėsle prie televizoriaus

Šis pirmadienis gana tiksliai apibūdino šalį, kurioje gyvename. Užuot išėję į gatves ir pareiškę pasipiktinimą valdžios bejėgiškumu, kurį pademonstravo kraupi šeštadienio žmogžudystė Panevėžyje, vilniečiai rinkosi į Rotušės aikštę, kad pasveikintų iš Slovėnijos grįžusius krepšininkus. Užuot paskelbę šalyje gedulą, aukščiausi Lietuvos vadovai taip pat atvyko į aikštę, kad susilietų su tauta krepšinio (o gal tiesiog alinio?) patriotizmo siautulyje. Žiniasklaida, žinoma, įsikibo į žmogžudystę visais dar sveikais ir popso nesugadintais dantimis, bet antradienio LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“, iškart po pokalbio su atsakingais už aplaidumą valdininkais, toje pačioje studijoje Šarūnas Mazalas, pasakojęs apie krepšininkų apdovanojimą Prezidentūroje, liejo krokodilo ašaras, kad be valstybės apdovanojimų liko du

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-27 | Kinas | Rodo TV

Kora Ročkienė

Žmonės – tai šventieji motorai

Leos Caraxas apie „Šventuosius motorus“ ir kiną apskritai

Pernai Kanų kino festivalio konkursinėje programoje parodyti Leos Caraxo „Šventieji motorai“ („Holly Motors“) sugrąžino vieną garsiausių prancūzų kino enfant terrible, François Truffaut ir Jeano-Luco Godard’o paveldėtoją į diskusijų apie šiuolaikinį kiną erdvę. „Šventuosius motorus“ Caraxas sukūrė praėjus 13 metų po paskutinio savo pilnametražio filmo „Pola X“, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Katerina Golubeva. Jai dedikuotas ir naujasis filmas. Pernai jį parodė „Scanorama“, nuo ateinančio pirmadienio „Šventieji motorai“ – „Skalvijos“ repertuare.

„Šventųjų motorų“ pradžioje pats režisierius atsiduria kino teatre, tarsi tam, kad jo akimis pamatytume ir pajustume, kas yra kinas, ką jis prarado paskutiniais dešimtmečiais, kokia ateitis jo dar laukia. Kaip ir dauguma Caraxo filmų, „Šventieji motorai“ nuausti iš citatų, nuorodų, kinematografinių aliuzijų. Tai filmas apie kino prigimtį, jo herojus verslininkas Oskaras baltu limuzinu važinėja po

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-27 | Kinas

Raimundas Marius Lapas

Raktas į taiką – muzika

Tarptautinio Kauno kino festivalio viešnia

Kas nemėgsta kino? Drįsčiau teigti, kad visi jį dievina. Kadaise surinkęs duomenis knygai apie lietuvius išeivius, dirbusius JAV kinematografijoje, nenurimstu ir šiandien – vis tikiuosi „aptikti“ tokį tautietį. Ir, kaip sakoma, „kuo giliau į mišką...“

Štai Tarptautiniame Čikagos kino ir muzikos festivalyje pavasarį „atradau“ filmo „Paskutinė daina prieš karą“ („The Last Song Before the War“) režisierę Kiley Kraskouskas. Pažintis su šio dokumentinio filmo kūrėja netrukus laukia ir Lietuvos žiūrovų. Kiley pirmą kartą pristatys savo filmą Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

Lietuvaitė?

Taip, iš tikrųjų. Kiley gimė 1978 m. Fičborge, Masačusetse. Ji nelankė šeštadieninės lituanistinės mokyklos, nešoko tautinių šokių, neskautavo, bet girdėjo senelius tarpusavyje kalbant lietuviškai. Lietuviški patiekalai buvo įprasti jų šeimos virtuvėje. Dar 10-ajame dešimtmetyje jos tėvas verslininkas Jamesas lankydavosi Lietuvoje. Jis domėjosi savo šaknimis ir savo dukrai Kiley įžiebė meilę lietuviškam paveldui. 1993-aisiais Kiley pirmą kartą aplankė savo protėvių žemę – dalyvavo „People to People Student Ambassador“ programoje. Antrą kartą ji aplankė Lietuvą po septynerių metų – tąsyk vyko į savo tėvo vestuves. Jamesas Kraskouskas vedė kaunietę Astą, ši dabar Bostone studijuoja teologiją.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-24 | Kinas

Živilė Pipinytė

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

„Ekskursantė“ festivalio „Kinošok“ konkurse

Savaitgalį Anapoje (Rusija) prasidėjusio tarptautinio NVS ir Baltijos šalių kino festivalio „Kinošok“ konkurse rodomas Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“, kurio premjera Lietuvoje numatyta rugsėjo 27 dieną. Pagal Prano Morkaus scenarijų sukurtas filmas pasakoja apie mergaitę, kuri pokario metais buvo ištremta į Sibirą. Filmo herojė nusprendžia savarankiškai grįžti į Lietuvą. Kelyje ji sutiks įvairių – gerų ir blogų žmonių. Trumpametražių filmų programoje rodomas Emilijos Skarnulytės filmas „Aldona“ (Lietuva, Norvegija).

Leonardo DiCaprio – prezidentas?

Leonardo DiCaprio prodiusuos ir vaidins pagrindinį vaidmenį filme „Wilsonas“ apie 28-ąjį JAV prezidentą

Woodrow Wilsoną. Savo valdymo metais (1913–1921) Wilsonas inicijavo JAV dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. 1919-aisiais jis apdovanotas Nobelio taikos premija. Filmo pagrindas bus Andrew Scotto Bergo parašyta Wilsono biografija, kurios teises įsigijo DiCaprio bendrovė „Appian Way“.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-23 | Kinas

Jonas Ūbis

Diagnozuojant būseną

Krėsle prie televizoriaus

Kuo daugiau žiūriu filmų, tuo labiau įsitikinu, kad gyvenimas pranoksta įmantriausius siužetus. To ir bijo scenaristai. Jie įsitikinę, kad žiūrovai nepatikės, jei filmo intriga bent kiek aplenks eilinio žiūrovo fantaziją. Šįvakar TV1 (20 d. 23.10) parodys Peterio Medako filmą „Seksas ir melas nuodėmių mieste“ (2008). Filmas pagrįstas tikrais įvykiais, kai Las Vegase buvo nužudytas

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1048), 2013-09-20 | Kinas | Rodo TV

Živilė Pipinytė

Filmai išrankiems

Artėja Tarptautinis Kauno kino festivalis

Rugsėjo 25 d. – spalio 6 d. vyksiantis Tarptautinis Kauno kino festivalis nustebins išrankiausius kino gerbėjus. Šiųmetinio Kanų kino festivalio nugalėtojo Abdellatifo Kechiche’o retrospektyva, eksperimentiniai filmai manifestai, atveriantys naujus kino horizontus, dokumentiniai filmai apie meną ir menininkus, Romo Zabarausko „Streikas“ ir jauniausios kartos lietuvių režisierių trumpametražių filmų programa, garsiausi pastarųjų metų lenkų filmai, tradicinė filmų apie muziką ir muzikantus programa – tik dalis festivalio programos.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1048), 2013-09-20 | Kinas

Živilė Pipinytė

Šešios gero kino dienos

38-ojo Gdynės kino festivalio laureatai

Festivaliui įpusėjus tapo akivaizdu, kad realiausias didžiojo festivalio prizo „Auksinių liūtų“ kandidatas – kameriška, nespalvota Paweło Pawlikowskio „Ida“. Filmas iškart surinko daugiausia balų festivalio laikraštyje, kur kasdien konkursinius filmus „žvaigždutėmis“ vertino lenkų kritikai, šis pavadinimas nuolat skambėjo ir nugirstų pokalbių nuotrupose. Pawlikowskio vardas pas mus menkai žinomas. 1957 m. gimęs Varšuvoje, jis nuo 14 metų gyvena D. Britanijoje, ten studijavo literatūrą ir filosofiją, kūrė dokumentinius filmus BBC ir „Channel 4“, jo vaidybiniai filmai pelnė svarbius britų apdovanojimus. Pawlikowskio drama „Meilės vasara“ (2004) laikomas vienu svarbiausių paskutinio dešimtmečio britų filmų. Per spaudos konferenciją režisierius prisipažino, kad pasirinko kelionę į praeitį, nes gerai nepažįsta šiuolaikinės Lenkijos. Ji filme tokia, kokią režisierius prisimena iš savo vaikystės, to laikotarpio filmų, fotografijų.

„Idos“ veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė našlaitė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele savo giminaite Vanda. Ši priima ją šaltai ir iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Teta nusprendžia parodyti Idai jos tėvų namus. Vandos mašina jos važiuoja į kaimą, suranda namus, kuriuose jau gyvena lenkų valstiečių šeima. Netrukus paaiškėja, kodėl Vanda atvežė čia Idą. Jai rūpi išsiaiškinti, kur palaidoti Idos tėvai. Vanda įsitikinusi, kad per karą žydus slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats juos ir nužudė.

Kelionė tęsiasi, nes tėvas čia nebegyvena.

Už pagrindinį vaidmenį prizu geriausiai aktorei apdovanota Agata Kulesza (Lietuvoje ją matėme Wojciecho Smarzowskio filme „Rožė“) savo Vandą atskleidžia palaipsniui. Mėgstanti išgerti ir neslepianti valdingumo bei griežtumo teta netrukus paaiškins nustebusiai Idai, kad yra teisėja.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1048), 2013-09-18 | Kinas

Simona Žemaitytė

Režisierius turi būti sumišęs

Pokalbis su VDFF viešnia Kim Hopkins

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Kim Hopkins su kamera apkeliavo didelę dalį pasaulio. Galiausiai ji įsitikino, kad ypatingos istorijos dažnai laukia jos vos iškėlus koją iš savo kiemo. Kamera ir besisukanti juosta režisierei – metodas struktūruoti sunkiai paaiškinamą pasaulį. Baigusi Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą D. Britanijoje, Kim Hopkins jau 15 metų kuria dokumentinius filmus, bendradarbiauja su BBC, „Channel 4“, „Discovery“, „National Geographic“, „Al Jazeera“. Savo filmuose režisierė nagrinėja smurto prieš moteris, skurdo, sveikatos apsaugos sistemos besivystančiose šalyse temas, kuria kino portretus, muzikinę dokumentiką, filmus apie Amerikos indėnus.

Kim Hopkins dėsto dokumentinį kiną, prisidėjo kuriant dokumentinio kino katedrą Kubos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, vadovauja Didžiojoje Britanijoje įsikūrusiai kino gamybos kompanijai „Labor of Love Films“.

Filmo „Dviejų pamišimas“, kuris bus rodomas VDFF Specialiojoje programoje, herojus Hopkins stebėjo penkerius metus. Viskas prasidėjo lyg pasakoje, kai pavyzdinga vidutinio amžiaus pora nusprendė įsigyti istorinį pastatą Jorke ir jame atidaryti prabangų viešbutį. Pardavę visą užgyventą turtą, kartu su septyniais vaikais jie persikėlė į „rūmus“, tikėdamiesi netrukus gauti paskolą. Kaip tik tada pasaulį sukrėtė finansinė krizė... Kim Hopkins rugsėjo 19–29 d. viešės Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1048), 2013-09-17 | Kinas

Živilė Pipinytė

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Venecijos staigmenos

Šeštadienį pasibaigusiame 70-ajame Venecijos kino festivalyje triumfavo Gianfranco Rosi, „Auksiniais liūtais“ apdovanotas už dokumentinį filmą „Sacro GRA“. Tai – Romos periferijų, aplinkkelio gyventojų portretas. Netikėtas žiuri verdiktas siejamas su jam pirmininkavusiu italų režisieriumi Bernardo Bertolucci. 73-ejų „Paskutinio tango Paryžiuje“, „Konformisto“, „Svajotojų“ kūrėjas priklauso kartai, kuriai kiekvienas filmas turėjo būti estetinis ar politinis iššūkis, angažuotas, o kartu poetinis. Beje, dokumentiniai filmai šiemet pirmą kartą pateko į Venecijos pagrindinį konkursą.

Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas Taivano režisierius Tsai Ming Liang už filmą „Benamiai šunys“ („Stray dogs“). Jo veiksmas taip pat perkelia į šiuolaikinio didmiesčio priemiesčius, kur gyvena benamis tėvas su dviem vaikais. Specialusis žiuri prizas įteiktas vokiečių filmo „Policininko žmona“ režisieriui Philipui Gröningui, kuris išgarsėjo dokumentiniu pasakojimu apie vienuolyną „Didžioji tyla“. „Policininko žmona“ – tai pasakojimas apie patologišką šeimą, kurioje prievarta baigiasi mirtimi.

Šeimos patologiją analizuoja ir jaunas graikų režisierius Alexandrosas Avranasas. Jo filmas „Miss Violence“ gavo „Sidabrinį liūtą“ geriausiam režisieriui ir „Volpi taurę“ geriausiam aktoriui: Themis Panuo suvaidino pedofilą tėvą, kurio duktė nusižudo. „Volpi taurė“ geriausiai aktorei atiteko 80-metei italei Elenai Cotta už vaidmenį filme „Via Castellana Bandiera“.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1048), 2013-09-16 | Kinas