Krėsle prie televizoriaus
Zhang Yimou filmas pasakoja apie vienišo japonų žvejo Guiči Takatos kelionę. Takata gavo laišką iš marčios Rie. Ji rašo, kad žvejo sūnus Keničis sunkiai serga ir vienoje Tokijo ligoninėje laukia diagnozės. Vyrai nutraukė bet kokius ryšius prieš devynerius metus. Apie jų konfliktą nesužinosime nieko, tik viename epizode tėvas prisipažins, kad sužeidė sūnų ir šis jam to neatleido. Dabar Takata vyksta į Tokiją tikėdamasis, kad dramatiškos aplinkybės paskatins susitaikymą. Tačiau taip neatsitinka. Sūnus nenori matyti tėvo. Marti Takatai duoda vaizdajuostę. Keničis tyrinėjo Azijos liaudies meną. Iš vaizdajuostės tėvas sužino, kad Keničis negalėjo iki galo įgyvendinti savo sumanymo – užfiksuoti kinų operos dainininko, bet susitarė su juo susitikti kitais metais. Tėvas imasi neįprastos misijos: jis vyksta į Kinijos užkampį, kad nufilmuotų spektaklį. Takata nemoka kinų kalbos, jam sunku užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, todėl kelionėje jo laukia daug išbandymų ir kliūčių. Tėvas įsitikinęs, kad
Pokalbis su režisieriumi Darrenu Aronofsky
Pagal užsienio žiniasklaidą
Tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus
Karlovi Varų kino festivalyje itin gausu debiutų ir įvairių premjerų – pasaulinių, tarptautinių ar bent jau europinių. Daugiau nei 200 festivalyje rodytų naujausių filmų kruopščiai buvo suskirstyti į 21 programą, tačiau paprastam žiūrovui dažnai teko pavargti, kol susigaudė, kas yra kas.
Krėsle prie televizoriaus
TV3 pajuto, iš kur pučia vėjas, todėl
Nauji filmai – „Žaidžiame tiesą“
Majos pasirodymas Markui ir Genai sukelia
Pokalbis su filmo „Prieš vidurnaktį“ aktoriais
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Praėjusį trečiadienį per LRT pažiūrėjau pirmą po ilgos pertraukos šioje televizijoje atsiradusią kino laidą „Kinfo“ ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl nacionalinis transliuotojas įsileido tokį popsinį reginį su komercinėms televizijoms privaloma chrestomatine blondine vedėja. Justė Zinkevičiūtė – tikrai graži mergina, bet iš kino laidos vedėjų pirmiausia lauki ne šypsenų, o kompetencijos. Viename anonse perskaičiau, kad laida skirta jauniesiems žiūrovams, ir dar kartą nustebau. Vadinasi, iš anksto planuojama, kad jauni žmonės turi būti pokvailiai ir nesidomėti rimtu kinu? Ar laidos rengėjai nusprendė jaunus žiūrovus pasmerkti likti amžinai jaunais ir iki gyvos galvos ryti spragėsius, žiūrėti lietuvišką erotiką ir Holivudo pasakaites apie zombius? Kitaip ir negali būti, nes masinė kultūra garbina infantilizmą ir pramogas. Informacinis kratinys „Kinfo“, regis, pirmiausia skirtas šios kultūros adeptams. Gausiai iliustruota ekrane nuolat šmėkščiojančiais „Valentino vieno“ ir „Auroros“ fragmentais, laida pažėrė daug paskutiniu metu žiniasklaidoje populiarios žodinės masturbacijos apie lietuvių „kino industriją“ ir „Lietuvos kino renesansą“ (pastaruosius žodžius iliustravo kažkuris „Valentino vieno“ sueities epizodas). Per pusę valandos aiškiai suformuluotų minčių išgirdau tik iš dviejų viešnių – Gabijos Jaraminaitės-Ryškuvienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės. Bet ir šiuos pokalbius nustelbė neartikuliuotas reklaminis srautas ir kitoks absurdas. Pavyzdžiui, kažkodėl kalbantis apie restauruotą lietuvių dokumentiką buvo rodomi tik nerestauruoti Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ kadrai.
Nauji filmai: „Vienišas klajūnas“, „Žmogus iš plieno“
„Vienišas klajūnas“ žadėjo tapti