Originalaus filmo „9 rajonas“ autorius Neillas Blomkampas Holivude gavo 90 milijonų dolerių ir sukūrė filmą „Eliziejus“ („Elysium“, JAV, 2013). Abu filmai – politinės alegorijos, kuriamos pasitelkus mokslinės fantastikos žanro ir pirmiausia antiutopijos kanonus. Tik „Eliziejus“, atrodo, skirtas kitai auditorijai. Tai, kuriai reikia viską sukramtyti ir įdėti į burną. Todėl filmas nuspėjamas nuo pirmų kadrų, kuriuose paaiškinama, kad Žemę ištiko ekologinė ir kitokios katastrofos, tada turtingieji ją paliko ir įkūrė kosminę stotį „Eliziejus“, kur žmonės mėgaujasi sveiko ir ekologiško gyvenimo malonumais, nes turi stebuklingas kapsules, išgydančias nuo visų ligų. Todėl į Eliziejų veržiasi vargingi, sergantys Žemės gyventojai. Tačiau nelegalai Eliziejuje nepageidaujami. Blomkampas supranta, kad šie nelegalai bent kiek prakutusio žiūrovo vaizduotėje iškart pavirs (atsižvelgiant į gyvenamąją vietą) meksikiečiais, išeiviais iš Afrikos ir Azijos, nelegaliais imigrantais, ieškančiais savo rojaus JAV arba Europoje. Tai režisierius pabrėžia ir sugretindamas ateities Los Andželą (veiksmas vyksta 2154 metais), kuris nufilmuotas realiose Meksiko favelose, ir spindintį tarsi moterų žurnalų puslapiai Eliziejaus pasaulį. Skurdus, pilkas, nuodingas, ispaniškai kalbantis būsimas Los Andželas – aiškiausia nuoroda, kad ta ateitis jau prasidėjo.
Panašių tiesioginių nuorodų filme bus ir daugiau, bet filmo pradžia tikrai įspūdinga. Deja, kuo toliau, tuo labiau veiksmas susitelkia į Matto Damono personažą Maksą. Kadaise jis buvo gabus nusikaltėlis, bet dabar dirba gamykloje ir nori nutraukti su nusikaltėliais visus santykius. Jis vis dar myli vaikystės draugę Frėją (Alice Braga), kurios dukrelė serga leukemija. Gamykloje Maksas gauna mirtiną radiacijos dozę. Jam liko gyventi penkios dienos. Vienintelė išeitis – stebuklingosios Eliziejaus kapsulės, bematant išgydančios visas ligas. Tuo ir naudojasi nusikaltėlių vadeiva ir nelegalų gabenimo į Eliziejų organizatorius Voras. Jis pasiūlo Maksui sandėrį: šis įgis turtuolio gamyklos savininko smegenyse įrašytus duomenis ir galės skristi. Voras neapskaičiavo tik vieno: turtuolis kartu su Eliziejaus gynybos ministre Delakur (Jodie Foster) rengia sąmokslą, jo smegenyse – Eliziejaus programos perkrovimo ir pakeitimo duomenys. Todėl netrukus Maksas (tiksliau, jo smegenys) taps ne vienos nusikaltėlių grupuotės tikslu.
Šis banalus siužetas (ypač Frėjos dukrelės, dėl kurios Maksas paaukos savo gyvybę, linija) ir yra silpniausia filmo vieta, nes gaudynės, muštynės ir kovos nufilmuotos meistriškai, negali nesižavėti Blomkampo talentu ir išradingumu išnaudojant neribotas pačių įvairiausių specialiųjų efektų bei animacijos technikų galimybes. Ilgas įvairių specialiųjų efektų atlikėjų išvardijimas filmo pabaigos titruose sukelia įtarimą, kad net žvaigždės Damonas ar Foster yra tik substitutai.
Tačiau „Eliziejaus“ pabaiga palieka dviprasmišką įspūdį. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir gerai: Maksas nugalėjo bloguosius, Eliziejus siunčia į Žemę lėktuvus su stebuklingomis kapsulėmis, kurių laukia milijonai nuskriaustųjų. Žemės gyventojai tapo lygiateisiais Eliziejaus piliečiais. Utopija išsipildė? Tačiau juk galima nujausti, kuo netrukus pavirs Eliziejus, kai jį užplūs gėrybių ištroškę Los Andželo gyventojai. Juolab kad visagaliu šio rojaus valdovu tapo ambicijų neslepiantis nusikaltėlis Voras.
