7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tikros istorijos padeda suprasti

Gdynės kino festivalis

 

Živilė Pipinytė
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Kinas
„Paskutinis aukštas“
„Paskutinis aukštas“

 

Kai Lietuvoje kyla koks nors skandalas ar visi kalba apie rezonansinę bylą, dažnai pagalvoju, kad mūsų kinematografininkai ir vėl į tai nesureaguos. Tačiau juk būtent panašiose bylose paprastai išryškėja tie nauji visuomenės raidos dėsningumai ar problemos, kuriuos taip sunku suformuluoti ir įvardyti. Lenkų režisieriai tai supranta, todėl jų filmuose apie dabartį vis dažniau pasirodo nuorodos, kad filmas sukurtas remiantis tikrais įvykiais. Bet tai ne amerikiečių kine įprastos pažodinės įvykių rekonstrukcijos, čia dažnai naudojamasi realia dramatiška situacija, kuri atskleidžia konfliktus ar visuomenės būseną. Kino kūrėjai tokią situaciją dar labiau paryškina, apibendrina.
Gdynės konkursinėje programoje tokių filmų šiemet taip pat ne vienas. Tadeuszo Krolio „Paskutinis aukštas“ (ji galima buvo pamatyti ir Vilniuje ką tik pasibaigusioje Lenkų kino savaitėje) taip pat išaugo iš realaus įvykio, tik režisieriui tragiškas atsitikimas su karininku, kuris atskyrė savo šeimą nuo išorinio pasaulio, kad apsaugotų ją nuo nelaimių, tapo pretekstu padiskutuoti apie tai, kaip geros ir šviesios idėjos atveda jų adeptus į fanatizmą ir radikalizmą. Nors filme nenuskamba žodis „Smolenskas“, man „Paskutinis aukštas“ pasirodė gana tiesmuka reakcija į lenkų visuomenę suskaldžiusią katastrofą ir sustiprėjusį dešiniųjų radikalizmą. Filmo herojus karininkas sukuria pragarą savo žmonai ir vaikams, kad apsaugotų juos nuo „gėjų, lesbiečių ir žydų“, kurie kelia grėsmę tėvynei, šeimai, patriotizmui ir jo įsitikinimams.
Ryszardas Bugajskis filmą „Susitarimas“ („Uklad zamkniety“) taip pat pagrindė realia byla, kuri sulaukė Lenkijoje didelio atgarsio. Filmo herojai – trys jauni verslininkai, tuščioje vietoje sukūrę pažangią ir pelningą įmonę. Regis, demokratiškoje Lenkijoje juos turi saugoti ir valstybė, ir teisingumo sistema, bet atsitinka atvirkščiai. Prokuroras Kuzava sumanė atimti iš herojų pelningą verslą ir todėl sufabrikuoja jiems bylą. Kuzavai padeda ir ministras, ir žiniasklaida. Verslininkai atsiduria kalėjime, iš jų ir šeimos narių tyčiojamasi, jie prievartaujami (vienas ir tiesiogine žodžio prasme) perrašyti verslą įmonei, už kurios slepiasi prokuroras. Verslininkai pasiduoda. Ir nors filmo pabaiga sąlygiškai laiminga, akivaizdu, kad patirta skriauda žymės visą tolesnį filmo herojų gyvenimą.
„Susitarimas“ (nors gal tiksliau būtų versti „Užburtas ratas“) nešykšti drastiškų įvykių ir scenų. Regis, režisieriui labiau rūpėjo paryškinti šiuolaikinės Lenkijos teisėtvarkos problemas, mažiau – pagrindinių herojus charakterius. Tačiau vienas filmo personažas – prokuroras Kuzava – itin ryškus. Be abejo, tai pirmiausia puikaus aktoriaus Januszo Gajoso nuopelnas. Jo personažas – tikras medžiotojas, jis moka išlaukti, iškart mato patį silpniausią, nuosekliai siekia tikslo. Kad kaina bus didelė – sugriauti kitų žmonių gyvenimai, jis nesusimąsto. Gajosas sugeba net žvilgsniu perteikti sudėtingiausias savo personažo mintis. Be abejo, jo vaidyba išgelbsti ne vieną filmo situaciją, nes Bugajskio režisūra – gana senamadiška: metaforišką medžioklę jis nuolat iliustruoja realių Kuzavos medžioklės trofėjų vaizdais, o ir šio personažo praeitis kuriama gana banaliai. Prastas studentas Kuzava padarė politinę karjerą, nes sumaniai pasinaudojo 1968-ujų kovo antisemitine kampanija. Tačiau, kita vertus, visa Kuzavos priešistorė Bugajskiui reikalinga tik vienam tikslui – parodyti, kad teisingumo sistemoje ir dabar dirba komunistiniam režimui padėję ir jį kūrę žmones.
Gdynėje vis dar šilta, kad šalia – jūra, pajunti iškart. Bet programa taip suplanuota, kad gali visą dieną neiškelti kojos iš kino teatro. Kiekvienas festivalis, žinoma, turi tik jam būdingų bruožų. Gdynėje ypač išsiskiria spaudos konferencijos. Jos neformalios ir nenuobodžios, čia iš tikrųjų diskutuojama apie ką tik pamatytus filmus, jų sukeltas mintis – ir ne tik apie kino amatą, bet ir apie personažus, jų poelgius ir galimas pamokas. Nors, kai rašau šias eilutes, dar nesibaigė antroji festivalio diena, pasiklausius panašių diskusijų galima iškart suprasti, kodėl lenkams taip rūpi jų nacionalinis kinas.
 
Živile Pipinytė
Gdynė

 

„Paskutinis aukštas“
„Paskutinis aukštas“