7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šoklus naujasis elitas

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Kinas
„Druska“
„Druska“

 

Marxas klydo: sportas yra opiumas liaudžiai. Tai gerai suprato sovietų vadai, tai supranta ir Lietuvos politikai. Sportu paremtas patriotizmas – totalitarinės valstybės bruožas, bet mūsiškiams tai, regis, nebesvarbu. Todėl ir vėl prie kažkokio krepšinio čempionato transliacijų per TV3 budės tauta, staugs ir šaudys naktimis, vems pakampėse. Todėl nesitikėkite gerų filmų: kai visi žiūri krepšinį, mes su jumis, mieli skaitytojai, nusipelnome tik dešimt kartų jau rodytų.
Visą rugpjūtį televizijos aptarinėjo ir politologų bei kitokių visuomenės veikėjų lūpomis gailėjosi nevykėlių lietuvių diplomatų, kurių telefoniniai pokalbiai atsidūrė internete. Rūsčioji Rita Miliūtė skandalui skyrė net dvi laidas. Atidžiai išklausiau tų nykių pokalbių „You Tube“ ir nesuprantu, ko gailėtis tų diplomatų. Kam ginti akivaizdžiai ne savo vietoje atsidūrusius piliečius? Reikėtų padėkoti nežinomiesiems. Sėkminga jų provokacija tik dar kartą parodė, kad mūsų valstybę valdo virėjos ir į jas panašūs veikėjai, kurių ribotumas ir deklaruojami religiniai įsitikinimai tik paryškina akivaizdų neprofesionalumą. Atradimas, žinoma, nelabai malonus, bet pasiklausius tegu ir tų, kaip tvirtina vienas skandalo dalyvių, neįvykusių pokalbių, vis dėlto jo lygis kaip ant delno. Leksika, tartis, sakinių struktūra (ypač Miliūtės telefono pokalbio tiesioginiame eteryje su vienu iš diplomatų, kuris nelabai skiriasi nuo įrašų), intonacijos, argumentavimas juk nesumanipuliuoti. Todėl vaizdelis neįtikėtinai slogus. Negali nesuabejoti diplomatų intelektu ir humoro jausmu, net pagalvojau, ar jie žino, kurioje rankoje laikyti peilį. Kuo mažiau tokių veikėjų, tuo geriau bus šitai valstybei.
Tačiau gynimas, regis, turi ir kitą pusę. Bent jau man atrodo, kad pokalbiai buvo tik dar vienas tyliųjų kovų, vykstančių tarp įvairių Užsienio reikalų ministerijos klanų, pretekstas. Kodėl nepakalbėjus apie juos, užuot rodžius sunkai valdomą LRT studijoje sėdinčio seimūno Petro Auštrevičiaus įtūžį? Klanų karai šioje ministerijoje – vieša paslaptis, tad nesuprantu žurnalistų drovumo. O gal pūsti į vieną dūdą ir jiems patogiau?
Šį sezoną televizijos vėl intensyviai gamins maistą, virs, keps, mėgausis kulinariniais šedevrais, sakau, gal nepamirš priminti ir apie geras manieras. Bet naujienų nesitikėkite: tos pačios gerokai nusibodusios „žvaigždės“, kurios kaip blusos nuo vieno šuns ant kito šokinėja nuo vienos televizijos ant kitos, tie patys filmai ir serialai. Nepamenu, kurios televizijos vadė neseniai spaudoje viešai džiaugėsi savo atradimu – turkų serialais, kuriuos pamėgo lietuvių tauta, ir pažadėjo jų daugiau. Tad vis dėlto naujovių bus. Ir nacionalinė, ir komercinės televizijos, žinoma, vėl mokys lietuvius dainuoti ir šokti. Matyt, skaityti jie jau nebemoka, tad pristatyti naujų knygų nebūtina. Vis dar skaitantiems „LRT Kultūra“ rodys, kaip aš vadinu, „marinuotus“ knygų pristatymus iš Vilniaus knygų mugės. Taupios šeimininkės tos „LRT Kultūra“ planuotojos – vienos mugės užtenka metams.
Degraduoja ne tik seimūnai (nors krikščionio alkoholiko, kurį negailestingai Vilniaus oro uoste užpuolė ir kandžiojo visų televizijų reporteriai, man net šiek tiek pagailo), visuomenė taip pat degraduoja, bet savarankiškai nemąstančiais žmonėmis juk lengviau manipuliuoti? Mūsų televizijos taip pat aktyviai prisideda prie to, ką rusų dienraščio „Novaja gazeta“ apžvalgininkas Andrejus Kolesnikovas, viename feljetone aptarinėjęs homo sovieticus liekanas rusų valdininkų mąstyme, pavadino „staiga „elitine“ tapusia marginalia sąmone“.
Kai marginalumas tampa „elitiniu“, nestebina ir „LRT Klasikos“ reklama, kurioje Andrius Mamontovas, niekaip nepamirštantis, kad kadaise suvaidino Hamletą, svarsto, kepti ar virti kiaušinį. Slinktis aiški – aukštoji kultūra sąmoningai niveliuojama iki nelabai sąmojingo „juokelio“ lygio. Kai 1987 m. Paulas Verhoevenas sukūrė „Robotą policininką“ (LRT, 7 d. 23 val.), filmas buvo palaikytas produktu, skirtu naujiems žiūrovams, kuriuos kažkoks sąmojingas amerikiečių kritikas pavadino „dvylikamečiu analfabetu juodaodžiu“. Berniukai užaugo, bet tebežiūri tokį pat kiną. Kartu su jais užaugo ir kelios lietuvių žiūrovų kartos. Skirtumas tik tas, kad dabar dvylikamečiai berniukai tapo pagrindine auditorija. Yra net nuoširdžiai tikinčių, kad „Robotas policininkas“ – pati tikriausia klasika.
Naujasis masinės kultūros panteonas bus nepilnas be aktyviosios Angelinos Jolie. LNK šeštadienį (7 d. 21.05) siūlo vieną naujausių aktorės filmų – 2010 m. Phillipo Noyce’o „Druską“. Jolie filme vaidina CŽV agentę Eveliną Solt, kurią darbdaviai apkaltina išdavyste. Esą ji dirba rusų žvalgybai. Iš pradžių filmas buvo sumanytas kaip dar viena superdidvyrio Tomo Cruise’o galimybių demonstracija. Šiam nesutikus vaidinti, scenarijų teko perrašyti.
Man Gerardas Butleris daug vyriškesnis už Cruise’ą, bet režisierius Gabriele Muccino filme „Širdžių ėdikas“ (LNK, 8 d. 21.25) nutarė šiek tiek iš to vyriškumo pasišaipyti. Butlerio herojus, buvęs garsus sportininkas, nusprendžia skirti laiko sūnaus auklėjimui, gyvenimo prasmei ir tampa vaikų komandos treneriu. Bet į jį iškart sminga gražių moterų, kurias suvaidino Jessica Biel, Uma Thurman, Catherine Zeta-Jones, akys. Būti vyru šiais laikais, pasirodo, nelengva.
Richardo Kelly 2006 m. filmo „Pietietiškos istorijos“ (LNK, 7 d. 23.10) veiksmas nukels į 2008-ųjų Los Andželą. Praėjo treji metai po atominio sprogimo, amerikiečiai gyvena totalitarinėje valstybėje, kuri kišasi į kiekvieną savo piliečių gyvenimo sferą. Trijų filmo herojų – amnezijos ištiktos kovinių filmų žvaigždės Santaroso (dar vienas vyriškumo etalonas Dwayne’as Johnsonas), buvusios pornografinių filmų aktorės Kristos (Sarah Michelle Gellar), kuri veda politinių pokalbių laidą televizijoje, ir paslaptingo policininko Rolando (Seann William Scott) keliai susikerta karštą Nepriklausomybės dieną. Šis juodosios komedijos ir politinio mokslinės fantastikos filmo mišinys, manau, tinka prie paskutinių dienų – neišvengiamo ir baisaus karo atmosferos.
Bet aš būsiu senamadiškas ir pasidalysiu neseniai perskaityta filosofo Tadeuszo Gadaczo mintimi: „Žiniomis, tiesa dabar pripažįstame tai, kas naudinga, efektyvu, pragmatiška. Tačiau graikų filosofijos ištakose žodis „teorija“ reiškė Platono sielų kelionę į tikrosios būties lauką tam, kad galėtų žavėtis vaizdais. Teorija reiškė dalyvavimą kultūroje, neturintį jokių pragmatiškų tikslų.“
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

 

Žymos:
Jonas Ūbis,
„Druska“
„Druska“
„Širdžių ėdikas“
„Širdžių ėdikas“