7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kada baigiasi vasara

Tarptautiniam festivaliui „Baltijos banga“ Nidoje pasibaigus

 

Rasa Paukštytė
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Kinas
„Man vasara baigiasi ne rudenį, o kartu su „Baltijos banga“, – sako kino režisierius Gytis Lukšas, jau penktus metus vasarą režisuojantis tarptautinį festivalį šiek tiek senovišku pavadinimu „Baltijos banga“ Nidoje. Jis bene ryškiausias iš visų vasarinių kino ženklų pajūryje – visi kiti (Thomo Manno festivalis, „PlArtforma“) filmus lyg priglaudžia, jais papildo savo koncepcijas. O „Baltijos banga“ Neringos žiūrovams siūlo tik kiną ir susitikimus su jo kūrėjais iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Toks pagrindinių festivalio dalyvių apribojimas grindžiamas bendra trijų kaimyninių šalių istorine patirtimi – „Baltijos bangos“ atidarymas vyksta Baltijos kelio minėjimo dieną, rugpjūčio 23-iąją. Tai motyvas, kuris neleidžia festivalio organizatorių (Kinematografininkų sąjungos ir jos pirmininko G. Lukšo) apkaltinti „pribaltikos“ idėjos eskalavimu; aišku, kad 24 metai, prabėgę nuo Baltijos kelio, yra labai nedidelis laiko tarpas – kino (ir ne tik) situacija Estijoje ir Latvijoje panaši, o lygintis su Danija ar Suomija filmų gamybos srityse net nepadoru. Šių šalių juostos šįmet pirmąkart buvo parodytos festivalio svečių dienose.
Kino situacijos, problemų, panašių džiaugsmų tarp lietuvių, latvių ir estų bendrumas sukuria tą labai jaukią atmosferą festivalyje, kuriame nė vieni nėra geresni už kitus. Anot G. Lukšo, idėja rinkti geriausią filmą buvo ankstesniuose festivaliuose svarstyta, tačiau atmesta dėl to, kad neatsirastų įtampos. Tikrai neišmintinga vasarą Neringoje įsitempti.
Ir vis dėlto šiame renginyje, į kurį trumpam užsukau, viena bent jau lietuviams nervinga diena buvo – kai trijų valstybių prodiuseriai ir kinematografininkų sąjungų pirmininkai kalbėjo apie kino kūrėjų santykius.
Ko nervinasi lietuviai, kaimynai nelabai ir suprato. G. Lukšas seminaro temą „Baltijos šalių kinas: režisieriaus ir prodiuserio santykiai“ paskelbė senokai ir vargu ar galėjo numatyti, kad kaip tik išvakarėse lietuviškoje žiniasklaidoje kils šurmulys dėl jo paties projekto „Vyro gyvenimas rudenį“ ir principinių nesutarimų su prodiuseriu Stasiu Baltakiu.
Laimei, (festivalio) režisierius ir konferencijos moderatorius išliko itin korektiškas, savo projekto problemos neeskalavo, pokalbis iš tiesų pavyko – darbinis, be dirbtinių pranešimų ir, suprantama, be kažkokių sensacingų naujienų.
Jauna latvių prodiuserė Alise Gelze gal tiksliausiai įvardijo dabar pasaulio kinematografininkų bendruomenėse skrajojantį seminaro herojų santykių apibrėžimą. Prodiuserio ir režisieriaus santykiai, sakė ji, lygintini su santuoka. O tarp sutuoktinių visko būna, ir tai dažniausiai nereiškia, kad griūva šeima. Tai pravartu visiems prisiminti, o „Baltijos bangos“ konferencija būtent ir aktualizavo korektiškų, dorų santykių tarp kūrėjų svarbą. Tik sugebėjimas priimti bendrus sprendimus garantuoja, kad filmas bus sukurtas. Apie tai kalbėjo ir festivalio atidarymo filmo, Kristinos Buožytės „Auroros“, prodiuserė Ieva Norvilienė, ir dokumentinių filmų prodiuseris iš Latvijos Uldis Cekulis, pabrėžęs, kad kiekvienas kelias sukurti filmą yra kuo nors ypatingas, kad čia svarbu prodiuserio atsakomybė ir bendraujant su režisieriais, ir priimant sprendimus dėl filmų gamybos.
Būtent U. Cekulis prieš kelerius metus pakvietė režisierių Audrių Stonį sukurti „Raminą“ – pirmą sėkmingą bendros lietuvių ir latvių gamybos filmą. Bendrų filmų tarp latvių ir estų būta kur kas anksčiau, bet galų gale ir Lietuvoje „Ramino“ pėdomis sekama – sukurti bendras su estais dokumentinis Oksanos Burajos filmas „Liza, namo!“, su latviais – ilgametražė vaidybinė juosta, Igno Jonyno debiutas „Lošėjas“.
Tai ir yra rimti liudijimai tos draugystės, apie kurią juokaudami kalbėjome redakcijoje po „Baltijos bangos“: „Ką rašyti apie šį kuklų renginį?“ – „Parašyk apie draugystę.“
Beje, G. Lukšo sugalvota draugystės tarp režisieriaus ir prodiuserio tema reikalauja didelio takto – svečiai, kalbėdami apie pavienius bendravimo su režisieriais nesusipratimus, negalėjo minėti pavardžių, todėl prodiuserės, Latvijos kinematografininkų sąjungos pirmininkės Ievos Romanovos pasakojimas apie režisierių, kuris dešimtmetį negali sumontuoti filmo, skambėjo tarsi anekdotas.
Neapsieita seminare be lakoniško santykių su nacionalinį kiną, jo politiką, rėmimą reglamentuojančiomis valstybės institucijomis aptarimo. Tai aktualu ypač mums – nacionalinio kino centrai Latvijoje ir Estijoje susikūrę jau seniai, o mūsiškis aktyviai veikia vos metus (užtat kaip rezonuoja!). Tie santykiai, kaip galima suprasti iš kaimynų, būna labai įvairūs. Pasak latvių, jie banguoja kaip Baltijos banga. Pasak lietuvių, audringi ar tiesiog juodosioms skylėms prilygstantys (visi bandė juokauti). Idealių santykių su institucijomis nebūna, bet svarbiausia ir būtina sąlyga (kaip ne kartą pakartojo Estijos kinematografininkų sąjungos pirmininkė Erika Laansalu), kad „kino valdžioje būtų tokie žmonės, su kuriais kino prodiuseriai ir režisieriai turėtų apie ką pasišnekėti, kurie suprastų kino kūrybos, bendros gamybos su kitomis šalimis mechanizmus“. Paprasčiau tariant, tiesiog profesionalai.
Atrodo, kad prodiuserius kaimyninėse šalyse jaudina ne vien santykiai su režisieriais – ir jiems, ir institucijoms „santuokos“ sudėtingumas yra savaime suprantamas. Svarbūs latviams ir estams darbiniai, visai neskandalingi ir viešajai erdvei neįdomūs dalykai – kad niekaip nesugebama parengti tipinės sutarties tarp režisieriaus ir prodiuserio, kad kyla nesklandumų dėl autorių teisių iki pradedant ieškoti bendros gamybos partnerių kitose šalyse etc.
O mes šiandien lyg iš naujo klausiame, ar kinas yra kultūros dalis, ar filmai yra meno kūriniai, ar produktai. Šiuos retorinius klausimus diskusijos pabaigoje įgarsino G. Lukšas, ir man pasirodė, kad jų patetika išplaukia iš vietinio konteksto – latviams ir estams atsakymai aiškūs. Ne veltui svečiai gūžčiojo pečiais, lietuviams prakalbus apie nuolatinę komercinio ir nekomercinio kino priešpriešą. Kaimynai nelabai suprato, kad mes komerciniu kinu vadiname tik Lietuvoje komerciškai sėkmingus filmus, mat jie naiviai manė, kad kalbame apie pasaulyje paklausią produkciją.
Žodžiu, būta ir nesusišnekėjimo akimirkų, kurios pasimiršta (arba ne) kine. Į jį festivalio koordinatorė Deimantė Vilčinskaitė kasmet pasiryžusi sukviesti visus, Nidoje atostogaujančius. Ir tikrai sukviestų, jei vos daugiau laiko turėtų – ne vienas poilsiautojas buvo jos tiesiog nutvertas už rankos. Tradiciškai daugiau žmonių į „Agilos“ turizmo ir kultūros informacijos centrą privilioja vaidybinis kinas, nors, prisipažinsiu, vakaras, kai žiūrėjau latvišką „Moną“ (rež. Inara Kolmane), atmintyje išliks kaip ilga kantrybės išbandymo valanda. Šiame filme Saulius Balandis vaidina, na, vos ne Russellą Crowe iš Ridley Scotto filmo „Geri metai“. Siužeto panašumas – žavus nejaunas verslininkas gauna palikimą, dvarą provincijoje, atvažiuoja, įsimyli kaimo merginą – tai tik nekalta košmaro pradžia, jį sukelia nervingas montažinis kratinys iš įkaušusio verslininko, leidžiančio laivelį per patvinusias dvaro grindis, girtų rusų mėsininkų, viliokės gražuolės vizijų, raudonų batelių pievoje, kraujo klanų ir dar velniažin ko.... Žodžiu, tai turėjo būti filmas, kuriame susipina visi žanrai.
Geriau, kai kino kalba „kalbantys“ liežuviai nesipina. Kaip žiūroviškiausioje pastaraisiais metais estiškoje komedijoje „Estiški grybavimo ypatumai“ (rež. Toomas Hussar). Man filmas pasirodė įdomus tuo, kad autoriai ne tik stengiasi įtikti žiūrovui visokiais lėkštokais juokeliais, bet dar ir bando pakalbėti apie cinišką politikų naudojimąsi žiniasklaidos ir visuomenės dėmesiu. Vis šis tas įdomesnio Baltijos šalių „komercijoje“...
Visas monas-auroras pranoko latviškas neįmantrus, išmintingas pasakojimas „Mama, aš tave myliu“ (rež. Janis Nords) apie nelinksmas vaiko kasdienes patirtis, santykius su mama, draugais, aplinka. Kaip sakė jo prodiuserė A. Gelze, geram filmui atsirasti reikalinga „chemija“ tarp visų sudedamųjų – režisieriaus, aktorių, prodiuserių. Banalybė, bet rezultatai akivaizdūs ne tik Nidos festivalio kontekste – šis filmas pelnė prizus festivaliuose Berlyne, Los Andžele.
Tradiciškai mažiau nuvilia ne taip gausiai lankoma dokumentika. „Baltijos bangos“ rengėjai programoje parodė lietuviškus filmus „Pokalbiai rimtomis temomis“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Tėvas“ (rež. Marat Sargsyan), „Liza, namo!“ (rež. O. Buraja), pakvietė latviškus ir estiškus filmus, kurie netrukus bus parodyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Suspėjau pamatyti režisieriaus Davio Simano filmą „Paskutiniai šventovės metraščiai“, kuris, pasakodamas apie kelis dešimtmečius besitęsiančias Latvijos nacionalinės bibliotekos statybas, kalba apie valstybės idėjos įkūnijimą gana ginčytina metaforų kalba. Tačiau šiame filme ji intriguoja. Visiška priešingybė – realistinis, net natūralistinis Narvos bendruomenės portretas režisieriaus Sulevo Keeduso filme „Rusai Varnų saloje“. Kitaip nei D. Simanis, S. Keedusas išvengia apibendrinimų, bet filmas vis tiek drastiškai koreguoja žiniasklaidos mitus apie Estiją. Apskritai, geras kinas mitų dažniausiai nedaugina, yra atviras realybei. Tą patį galima pasakyti apie šį festivalį – jame rodomi filmai šalių kino veido neiškreipia.

 

Baltijos bangos dalyviai
Baltijos bangos dalyviai