7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Festivalis žada istorijas be pabaigos

 

Jubiliejinis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

 

Parengta pagal VDFF
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Kinas
„Išsinuomok šeimą“
„Išsinuomok šeimą“
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet rengiamas dešimtą kartą. Renginys, rugsėjo 19–29 d. vyksiantis „Skalvijos“ kino centre ir „Pasakoje“, šiemet pasipuošė šūkiu „Tikros istorijos nesustoja“, kuris atspindi kino dokumentikos savybę „įrėminti“ tam tikrą filmu nesibaigiančio gyvenimo fragmentą.
 
Pagrindinė programa
Pagrindinė VDFF programa, kasmet apibendrinanti metų atradimus, šiemet siūlys pažvelgti į pasaulį aštuonių filmų herojų akimis. Kasparo Astrupo Schröderio filmo Išsinuomok šeimą“ („Lej en Familie A/S“, Danija, 2012) herojus japonas Ruičis turi nedidukę įmonę „Pakelsiu tau ūpą“. Į ją kreipiasi žmonės, norintys nuslėpti tamsiąsias savo gyvenimo puses arba sudaryti įspūdį, kad jie... visiškai normalūs, o įmonėje galima užsisakyti šeimos narį, draugą ar bendradarbį. Šeimos problemų neišvengė ir pats Ruičis, tad filmas prabyla ir apie susvetimėjusią šiuolaikinių japonų šeimą.
Realybė dažnai pranoksta išgalvotas istorijas. Christiano Sønderby Jepseno tragikomiškas debiutinis filmas „Testamentas“ („Testamentet“, Danija, 2012) rodo tris brolius, paveldėjusius senelio turtą. Henrikas išsiskyręs ir gyvena virš grožio salono, jo brolis stengiasi heroiną pakeisti namuose išauginta žole, o jaunėlis mokosi vienais dešimtukais. Dar yra tėvas, kuris visuomet žino, kas geriausia, ir turto besigviešianti teta. Ar broliams pavyks laikytis išvien ir įveikti akistatas su priešininkais?
Angelos Christlieb filmo „Nuoga opera“ („Naked Opera“, Liuksemburgas, Vokietija, 2013) herojui Markui grumtynės už testamentą negresia, bet talentingas, išsilavinęs, iškalba apdovanotas turtuolis nuo vaikystės serga nepagydoma liga. Save jis laiko Don Žuanu iš Liuksemburgo ir nuolat ieško tobulo savo mėgstamiausios operos pastatymo. Režisierė, kuri Vilniuje pati pristatys filmą, lydėjo Marką į Veneciją. Ten jis įsimylėjo jauną pornografinių filmų aktorių.
Lorena Giachino Torréns filme „Nuostabusis siautulingasis Timotėjaus cirkas“ („El Gran Circo Pobre de Timoteo“, Čilė, Argentina, 2013) sukūrė ne vieno žmogaus, o visos cirko trupės portretą. Grupelė homoseksualų jau 40 metų keliauja po Čilę rengdami pasirodymus ir gyvena uždaroje bendruomenėje, kurią subūrė cirko įkūrėjas ir jo siela Timotėjus. Šis filmas įamžino paskutines nuostabaus gyvenimo akimirkas. Timotėjaus sveikata silpsta, į pasirodymus susirenka vis mažiau žiūrovų. Laikai pasikeitė, žmonės ieško kitų pramogų, o ateitis neaiški. Kas laukia artistų, patekusių į kitokį pasaulį?
Pernai geriausiu Europos dokumentiniu filmu pripažinta Manuelio von Stürlerio „Klajoklių žiema“(„Hiver Nomade“, Šveicarija, 2012) rodys keturis mėnesius užtrukusią kelionę, per kurią filmo herojai Carole ir beveik dvigubai už ją vyresnis Pascalis įveiks 600 kilometrų atšiaurių Prancūzijos ir Šveicarijos pasienio teritorijų, gindami 800 avių bandą. Šis kelio filmas apie sekinančią odisėją per žvarbią žiemą atskleidžia dviejų herojų ryšį su gamta, gyvūnija ir visata.
Į kitokią, bet ne mažiau sudėtingą kelionę filme „Tėvas ir sūnus“(„Ojciec i syn“, Lenkija, 2013) leidosi du garsūs lenkų dokumentininkai – tėvas ir sūnus Marcelis ir Pawełas Łozińskiai. Kelionė automobiliu į Paryžių, kur gimė tėvas, žadėjo filmą apie tėvo ir sūnaus santykius, paženklintus nuoskaudų ir neišsakytų žodžių. Abu jie stengėsi užmegzti ir palaikyti sudėtingą dialogą su kino kameromis rankose, o rezultatas – atsirado du filmai. Ši versija – sūnaus. Ją pristatys pats režisierius.
Amerikiečių režisierių Billo ir Turnerio Rossų filmas „Čiopitulas gatvė“ („Tchoupitoulas“, JAV, 2012) – tai lyriškas dokumentinis pasakojimas apie tris paauglius brolius ir jų naktinę kelionę žibintų šviesose paskendusiomis Naujojo Orleano gatvėmis, kur kunkuliuoja muzikinis gyvenimas ir galima sutikti įvairiausių personažų: šokėjų, muzikantų, prostitučių, lėbautojų.
Dar toliau – į Pietų Amerikos valstybės Gajanos sostinę Džordžtauną – nuves Christy Garland filmas „Išpera suokia saldžiausiai“ („The Bastard Sings the Sweetest Song“, Danija, Kanada, Švedija, 2012). Filmo herojus neriasi iš kailio, kad sudurtų galą su galu: jis augina paukščius giesmininkus ir viščiukus gaidžių peštynėms, vis neprarasdamas vilties pabėgti nuo skurdo ir susikurti stabilesnį bei saugesnį gyvenimą. Jo motina Merė – sąmojinga 75 metų poetė, mėgstanti vaikščioti mieste, prašo išmaldos, o surinktus pinigus išleidžia vietiniam vynui. Siekdamas apsaugoti motiną nuo savęs pačios, sūnus užrakina ją kambaryje. Filmo kūrėjai atidžiai įsižiūri ne tik į besistengiančią nusimesti praeities skaudulius šeimą, bet ir į skurstančią Gajanos visuomenę. Gerai įsiklausęs supranti, kad net ir liūdniausioje giesmėje suskamba mažorinės natos.
 
Konkursinė programa
Tradiciškai VDFF konkursui pateikiami trijų Baltijos šalių filmai, tad galima pabandyti suprasti, kas domina ne tik lietuvius, bet ir estų bei latvių dokumentininkus, kurie nuo seno žengia gana skirtingais keliais. Tačiau paskutiniais metais filmų temos vis labiau panašėja – dokumentininkus domina, kaip paskutinių dešimtmečių politinės ir socialinės permainos paveikė paprastų žmonių likimus.
Estės Kätlin Kaganovitš filmo „Bulvių respublika“ („Kartuli Wabariik“, Estija, 2012) herojus Tarmo persikėlė iš miesto į kaimą ir čia svajoja atidaryti muziejų „Bulvių respublika“ – 1850 m. statytoje mokykloje netrūks netikėčiausių užsiėmimų: čia ir atviras kino teatras vonioje, ir arimas dviračiais, ir įvairiausi pasirodymai, įkvėpti vietinių ir seniai primirštų dalykų. Mintis įsteigti tokį muziejų gimė prisimenant 3-iąjį dešimtmetį, kai po Pirmojo pasaulinio karo Estija pagal užauginamų bulvių kiekį žmogui pasaulyje neturėjo lygių ir todėl pagrįstai buvo vadinama „Bulvių respublika“.
Garsaus estų dokumentininko Sulevo Keedus dėmesio centre atsidūrė rytiniame Europos Sąjungos pakraštyje esanti Varnų sala. Bankrutavus didžiausiam darbdaviui, dauguma salos gyventojų tapo bedarbiais, benamiais, narkomanais, vagimis. Sala jiems virto tikru košmaru. Filme „Rusai Varnų saloje“ („Varesesaare venelased“, Estija, 2012) režisierius stebi skirtingus salos gyventojus, desperatiškai ieškančius išeities.
Aliona Suržikova dažnai filmuoja žmones, kurie į Estiją atvyko sovietmečiu. Filme „Ne mano žemė“ („Suur-Sõjamäe“, Estija, 2013) ji pasakoja apie buvusius „Dvigatel“ gamyklos darbininkus, kuriems buvo paskirti sklypai netoli gamyklos. Jie ten ėmė auginti daržoves, statytis vasarnamius, pardavinėti vienas kitam savo žemę. Bet jau šį rudenį teritorijos aplink oro uostą turi būti atlaisvintos naujiems pakilimo takams tiesti. Netrukus bus užversti paskutiniai sovietinės istorijos puslapiai.
Heilikos Pikkov filmo „Alyvų kalno žiedai“ („Õlimhäe Õied“, Estija, 2013) herojė – 82-ejų vienuolė iš Estijos – gyvena rusų ortodoksų vienuolyne, įsikūrusiame ant Alyvų kalno visai greta Jeruzalės. Jai liko tik žingsnis iki aukščiausio vienuolės rango – visiškos tylos, Didžiosios schizmos. Tačiau iki tol jai suteiktas leidimas paskutinį kartą atskleisti savo gyvenimo istoriją. Ją motina Ksenija papasakojo filmo kūrėjams.
Latviai Ivaras Zviedris ir Inese Kļava filme „Dokumentininkas“ („Dokumentālists“, Latvija, 2012) pabandė pasvarstyti apie savo profesiją. ...Inta – šiurkšti stačiokė, pati sau gyvenanti slėpiningo raisto pakraštyje. Vieną dieną jos vienatvę sutrikdo kino dokumentininkas. Jam Inta būtų puiki filmo herojė, tačiau atsiskyrėlė veikiau prakeiks įkyrųjį įsibrovėlį, nei leisis filmuojama.
Jānio Ozoliņio-Ozolo filmas „Amžinas kalendorius“(„Myužeigais kalinders“, Latvija, 2012)artimas lietuvių dokumentikostradicijai.Filme rodomiLatgalos regiono valstiečiai. Jie slegia sūrius, raugia alų, kerpa avis, veja linines virves, pina krepšius ir užsiima kitais tradiciniais amatais, o tarpusavyje kalba latgalių kalba, kuri vis dar plačiai vartojama, nors ir nėra įtraukta į mokyklines programas.
Poetiškame Dāvio Sīmanio filme „Paskutinės šventovės metraščiai“ („Pēdējā tempļa hronikas“, Latvija, 2013) stebima ir įamžinama naujojo Latvijos nacionalinės bibliotekos pastato – daugiausia ginčų ir diskusijų šiuolaikinės šalies istorijoje sukėlusių didingų rūmų – statyba. Dvidešimt metų statoma biblioteka tapo ne tik brangiausiu visuomeninės paskirties pastatu Rygoje, bet ir protestų, radikalių išpuolių, nesibaigiančių ginčų dėl savo estetinių savybių objektu.
Dėl VDFF prizo su latviais ir estais varžysis Romo Lileikio „Maat“, Marato Sargsyano „Tėvas“, Dali Rust „Marinos namai“, Giedrės Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“ ir Linos Lužytės „Igruški“.
 
Specialiosios programos, seansai, retrospektyvos
Sunkiai valdomos aistros ir manijos – jungiamoji specialiosios VDFF programos „Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis“ grandis. Programos filmai pasakos aistros „apsėstų“ herojų istorijas: garsių deimantų vagių („Nesugaunamieji. Rožinių panterų istorija“, rež. Havan Marking), išvaizda ypatingai besirūpinančių vyrų („Vyriškumas“, rež. Morgan Spurlock), ekscentriškų Mozarto gerbėjų („Mocartas ir kitos manijos“, rež. Marie Lundber), nenurimstančių lobių ieškotojų („Paskutinieji Juodosios jūros piratai“, rež. Svetoslav Stojanov) ir ne mažiau užsispyrusių Helenos su Džonu, besistengiančių išsaugoti naujai įsigytą pilį per bankų griūtį 2008-aisiais („Dviejų pamišimas“, rež. Kim Hopkins).
Specialusis VDFF seansas „Antonas čia, šalia“ (rež. Liubov Arkus) skatins pasvarstyti, kaip lemtingai gali pakisti filmo autoriaus ir jo herojaus gyvenimas po judviejų susitikimo. Po seanso šia tema vyks pokalbis su filmo autore bei lietuvių dokumentininkais A. Stoniu, G. Beinoriūte ir M. Sargsyanu.
Ypatingas VDFF svečias – kameros dailininku vadinamas olandų režisierius Leonardas Retelis Helmrichas. Ištobulinęs „ilgo kadro“ kino estetiką (Single Shot Cinema) menininkas kamera naudojasi tarsi teptuku: fiksuoja prieš jį besiskleidžiančią realybę, neatsiedamas jos nuo savo jausmų. Festivalyje Helmrichas pristatys savo retrospektyvą, kurioje, be Indonezijos trilogijos („Saulė aukštybėse“, 2001, „Mėnulio pavidalas“, 2004, „Tarp žvaigždžių“, 2010), bus parodyti „Judantys objektai“ (1991), atskleidžiantys unikalų teatro žanrą, ir naujausias jo filmas „Šviežia silkė“ (2013) apie olandų žvejų kasdienybę, kur šlovinama draugystė ir silkės. Režisierius taip pat surengs visiems besidomintiems atviras meistriškumo dirbtuves, pirmininkaus konkursinės festivalio programos žiuri.
VDFF vyks ir naujausio žymios lietuvių dokumentininkės Janinos Lapinskaitės filmo
„Vakar bus rytoj“ premjera. Šio filmo herojus – globos namų darbuotojas Tomas, fiksuojantis globotinių kasdienybę.
Dokumentinių istorijų tęstinumą, praeities ir dabarties jungtį šiemet išryškins ir išskirtinė VDFF programa „Senoji dokumentika naujai“. Tai lietuviškos kino klasikos programa, sudaryta iš „Meno avilio“ iniciatyva suskaitmenintų ir restauruotų ryškiausių dokumentinio kino filmų. Poetiški, pilni simbolių, paslapčių ir nutylėjimų, jie šiuolaikiniam žiūrovui atskleidžia praėjusio amžiaus lietuvių pasaulėjautą ir kasdienybę. Programoje – septyni filmai: „Senis ir žemė“ (rež. R. Verba, 1965), „Laikas eina per miestą“ (rež. A. Grikevičius, 1966), „Šimtamečių godos“ (rež. R. Verba, 1969), „10 minučių prieš Ikaro skrydį“ (rež. A. Matelis, 1990), „Neregių žemė“ (rež. A. Stonys, 1992), „Juoda dėžė“ (rež. A. Maceina, 1994), „Kelionė ūkų lankomis“ (rež. H. Šablevičius, 1973). Pastarasis filmas ir atidarys jubiliejinį festivalį. Atidarymo vakarą jis bus rodomas iš skirtingų laikmenų – kino ekranus paliekančios 35 mm juostos ir ją keičiančio skaitmeninio formato.
VDFF uždarys Antoino Cattino ir Pavelo Kostomarovo filmas „Aleksejus Germanas: sunku būti Dievu“ („Playback“, Šveicarija, Rusija, 2012). Šis filmas – ne tik pagarbos duoklė šiemet mus palikusiam genialiam rusų kino režisieriui, bet ir refleksija apie kino kūrimo procesą, šiandieninės Rusijos ir jos neaiškios ateities metafora. Filmo kūrėjai fiksavo beveik dešimtmetį užtrukusį filmavimo procesą, kai Germanas ekranizavo vieną rusų disidentų „biblijų“ – brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių romaną „Sunku būti dievu“.
 
Parengta pagal VDFF programą

 

„Išsinuomok šeimą“
„Išsinuomok šeimą“
„Testamentas“
„Testamentas“
„Nuoga opera“
„Nuoga opera“
„Klajoklių žiema“
„Klajoklių žiema“
„Tėvas ir sūnus“
„Tėvas ir sūnus“
„Bulvių respublika“
„Bulvių respublika“
Alyvų kalno žiedai“
Alyvų kalno žiedai“
„Ne mano žemė“
„Ne mano žemė“
„Dokumentininkas“
„Dokumentininkas“
Rusai Varnų saloje“
Rusai Varnų saloje“