7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie tai, kas jaudina

Prasideda XIII lenkų kino savaitė

Živilė Pipinytė
Nr. 32 (1046), 2013-09-06
Kinas
„Pelenai ir deimantas“
„Pelenai ir deimantas“

 

Ketvirtadienį prasidėsiančios XIII lenkų kino savaitės programa žada daug gerų filmų, kurie sužadins ir diskusijas apie tai, kas aktualu šių dienų kinui, ir prisiminimų apie Lenkų kino mokyklos „aukso amžių“.
Šių dienų lenkų režisieriai (ypač jaunieji) nori suprasti, kaip pastarųjų dešimtmečių politinės ir socialinės permainos paveikė lenkų mentalitetą, vertybes ir gyvenimo būdą. Juos domina ir istorija. Vis daugiau filmų prabyla ne tik apie tradiciškai lenkų kine svarbias Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, pokario temas, bet ir apie naujausią istoriją, jos kontroversijas. Tai, kaip šias temas rutulioja šiuolaikiniai režisieriai, dar kartą įrodo, kad lenkų kinas – gyvas reiškinys.
 
Nauji filmai
Šiemet Lenkų kino savaitė sutapo su kasmet vykstančiu Gdynės kino festivaliu. Savaitės programoje – ir svarbiausius festivalio apdovanojimus pastaraisiais metais pelnę filmai, ir net trys kūriniai, šių metų konkurse pretenduojantys į Gdynės „Auksinius liūtus“.
 
Pirmasis iš jų – vieno originaliausių ir kontroversiškiausių kūrėjų – „Vestuvių“, „Blogų namų“ ir „Rožės“ – autoriaus Wojciecho Smarzowskio politinis kriminalinis filmas „Kelių policija“ („Drogówka“, 2012), Lenkijoje jau sulaukęs per milijono žiūrovų. Filmo veikėjai – septyni policininkai, kuriuos sieja ne tik darbas, bet ir bendri interesai, pomėgiai. Kai vienas jų – seržantas Ryšardas – apkaltinamas kolegos nužudymu, prasideda lenktynės ne tik su laiku. Per septynias dienas Ryšardas išsiaiškins, kas slypi už šios žmogžudystės.
 
Smarzowskį domina žmoguje slypintis blogis, įvairios jo apraiškos ir nuspalvina filmą niūriomis spalvomis. „Kelių policijoje“ režisierius atskleidžia šių dienų prievartos ir korupcijos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose fantasmagoriškumą. Kartu su operatoriumi Piotru Sobocinskiu jie originaliai pasinaudojo vaizdą fiksuojančių telefonų, stebėjimo kamerų galimybėmis.
 
Kino poeto ir filosofo Andrzejaus Jakimowskio Portugalijoje kurtas pasakojimas „Įsivaizduok“ („Imagine“, 2012) pratęsia šio režisieriaus meninius ieškojimus, siekiant parodyti tai, kas slypi už žodžių, vaizdais kuriant imlias ir įtaigias prasmes. Lisabonoje kurtas filmas rodo uždarą neregių bendruomenę, kurioje atsiranda naujas maištingas mokytojas.
 
Tikrais įvykiais paremtas Tadeuszo Królio psichologinis trileris „Paskutinis aukštas“ („Ostatnie piętro“, 2013), kurio premjera Lenkijoje numatyta tik vėlyvą rudenį, kelia klausimą, ar verta bet kuria kaina ginti idealus, ir rodo karininką, vis labiau grimztantį į nacionalistinę paranoją.
 
Šiuose filmuose vaidina populiarūs lenkų aktoriai Marcinas Dorocińskis, Maciejus Stuhras, Agata Kulesza, Julia Kijowska, Adamas Woronowiczius ir daugelis kitų. Aukščiausio lygio aktorių vaidmenys – vienas stipriausių ir įsimintiniausių lenkų kino bruožų.
 
Pagrindinį vaidmenį Piotro Mularuko filme „Juma“ („Yuma“, 2012) sukūrė talentingas jaunosios kartos aktorius Jakubas Gierszałas. „Jumoje“ jis suvaidino jaunuolį, kuris prasidėjus 10-ojo dešimtmečio transformacijai vagiliauja Vokietijoje. Jam puikiai sekasi, bet iki tol, kol nesusiduria su rusų mafija. Šiame filme svarbus ir susidūrimo su Vakarų civilizacija, kuris paveikia Gierszało personažo brendimą, motyvas.
 
Annos Wieczur-Bluszcz filmas „Prilygti Kazimiežui Deinai“ („Być jak Kazimierz Deyna“, 2012) taip pat apie brendimą ir gyvenimo tikslą. Filmo herojus Kazikas gimė 1977-aisiais, tą dieną, kai garsus lenkų futbolininkas įmušė įvartį rungtynėse su Portugalija, todėl berniuko tėvas mano, kad jo taip pat laukia sportininko karjera. Tačiau Kazikas nusprendžia pats ieškoti savo kelio.
 
Pasirinkimo problema iškyla ir Marios Sadowskos filmo „Moterų diena“ („Dzień kobiet“, 2012) herojei Halinai. Ji – vieno prekybos tinklo pardavėja. Mažos kainos, kuriomis traukia parduotuvė, – darbuotojų išnaudojimo rezultatas. Tapusi vedėja, Halina anksčiau ar vėliau atsidurs tarp priekalo ir kūjo: išnaudojamų bendradarbių ir noro kilti karjeros laiptais. „Moters diena“ – socialiai angažuotas filmas, atskleidžiantis šiuolaikinio išnaudojimo esmę.
 
Magiškojo realizmo lenkų kine kūrėjas Janas Jakubas Kolskis filme „Užmušti bebrą“ („Zabić bobra“, 2012) kartu su savo personažu sugrįžo į vietas, kur praėjo vaikystė, – Popieliavų kaimą. Čia vyko ne vieno režisieriaus filmo veiksmas. Tačiau šįkart filmo herojus – karinių misijų Irake ir Afganistane dalyvis Erikas (už šį vaidmenį Erykas Lubosas apdovanotas Karlovi Varų festivalyje) – vaikystės namuose rengsis naujai operacijai kitame pasaulio pakraštyje. Kolskis šiame filme tyrinėja šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau įsigalinčios prievartos priežastis.
 
Vienas labiausiai apdovanotų pastarųjų metų lenkų filmų – Marcino Krzyształowicziaus „Žmonių medžioklė“ („Obława“, 2012). Jis pratęsia paskutiniais metais lenkų kine itin ryškią istorijos demitologizavimo temą. Režisierius rėmėsi savo tėvo, „Armia Krajowa“ mirties bausmių vykdytojo, patirtimi, bet filmas – ne tik bandymas atkurti autentišką istoriją. Pasirinkęs sudėtingą ir originalų pasakojimo būdą, Krzyształowiczius bando parodyti, kad vienas požiūris ar viena tiesa neegzistuoja. Tam pasitelkiama ir sudėtinga filmo struktūra. Režisierius nuosekliai papildo filmo pradžioje pasakotą istoriją vis naujomis detalėmis, tad pabaigoje žiūrovas priverstas ją „perskaityti“ visai kitaip. 
 
Nuo istorijos vaizdavimo stereotipų bando pabėgti ir vyresniosios kartos režisieriaus Januszo Zaorskio filmas „Lenkų siberiada“ („Syberiada polska“, 2012). Jis pasakoja vienos šeimos, kurią 1940-ųjų žiemą NKVD kartu su visu kaimu ištrėmė į Sibirą, istoriją. Janas Dolina, jo žmona ir du sūnūs pasmerkti šalčiui, badui ir totalitarinės sistemos žiaurumui. Filmas buvo kurtas netoli Krasnojarsko, prie Jenisiejaus, kur iki šiol gyvena tremtinių palikuonys. Su Vilniaus žiūrovais susitiks ir režisierius Januszas Zaorskis.
 
„Lenkų kino mokyklos“ šedevrai
Keturi neseniai restauruoti „Lenkų kino mokyklos“ šedevrai, kuriuos šiemet pristato Lenkų filmų savaitės retrospektyva, – galimybė pamatyti filmus, laikomus ryškiausiu lenkų kino indėliu į pasaulinę kinematografiją.
 
XX a. 6-ajame dešimtmetyje susiformavusi „Lenkų kino mokykla“ („Polska Szkoła Filmowa“) dominavo tik penkerius metus (1957–1961). Tačiau ši srovė įtvirtino lenkų kine originalų autorinį kiną, savitą bendravimo su žiūrovais būdą, kurio pagrindas – diskusija apie nacionalines vertybes ir mitus. „Lenkų kino mokyklos“ kūrėjai Andrzejus Munkas, Andrzejus Wajda, Wojciechas Jerzy Hasas, Jerzy Kawalerowiczius subrendo Antrojo pasaulinio karo metais. Karo patirtis, pokario permainos ir komunistinė cenzūra lėmė jaunųjų kūrėjų kino kalbos savitumą. Jie daug dėmesio skyrė kadro kompozicijai, susiedami ją su tapybos tradicija, kūrė vizualias metaforas, montažu siekė pabrėžti minties ir vaizdo antitezes. „Lenkų kino mokyklos“ filmuose dažniausiai rodomas Antrasis pasaulinis karas, „Armia Krajowa“ kovos ir pogrindžio valstybė, Varšuvos sukilimas. Tačiau filmų temos – nacionalinis etosas, patriotizmas, tarnavimas tėvynei bei aukos kaina – skatino apmąstyti ir pokario Lenkijos likimą. „Lenkų kino mokyklos“ kūrėjus veikė ne tik romantizmo tradicija, bet ir su jais glaudžiai bendradarbiavę panašios patirties amžininkai rašytojai Jerzy Stefanas Stawińskis, Tadeuszas Konwickis, Marekas Hłasko.
 
„Lenkų mokyklos filmai“ pasižymėjo ypatingu estetiniu vaizdo novatoriškumu, jo daugiaprasmiškumu, tapybiškumu ir emociniu paveikumu. Todėl šiuos filmus taip pamėgo kartu su Chruščiovo „atlydžiu“ į kiną atėjusi jaunoji sovietų režisierių karta. „Lenkų kino mokyklos“ filmai bei jų autorių požiūris į istoriją paveikė Andrejų Tarkovskį, Andrejų Končialovskį, besiformuojančio lietuvių nacionalinio kino kūrėjus Raimondą Vabalą, Almantą Grikevičių, Vytautą Žalakevičių. „Lenkų kino mokyklos“ filmais žavėjosi 7-ojo dešimtmečio JAV kino maištininkai: Martinas Scorsese prieš pradėdamas filmuoti jau klasikiniu tapusį „Taksistą“, filmavimo grupei rodė Wajdos „Pelenus ir deimantą“.
 
Andrzejaus Wajdos (g. 1926) filmas „Pelenai ir deimantas“ („Popiół i diament“, 1958) – vienas svarbiausių „Lenkų kino mokyklos“ šedevrų. „Pelenų ir deimanto“ veiksmas apima vieną 1945-ųjų gegužės parą. Tai – mitinis, transgresijos laikas: baigiasi viena epocha, prasideda kita, kurią žymi Stalino portretai gatvėje ir karo pabaigos saliutai. Pagrindiniam filmo herojui, AK pogrindžio kovotojui Macekui Chelmickiui teks rinktis – aukotis už tėvynę ar išlikti bet kuria kaina. Jis gauna užduotį nužudyti naujos valdžios – komunistų partijos veikėją. Macekas negali išsižadėti senųjų idealų, nors ir suvokia, kad jo auka – beprasmiška. Wajda neslėpė, kad kuria šiuolaikinę tragediją, kurios herojus pasikeitusioje politinėje situacijoje neturi jokio pasirinkimo. Iš čia ir šiuolaikiškas Maceką suvaidinusio ir iškart legenda tapusio Zbigniewo Cybulskio įvaizdis – tamsūs akiniai, džinsai, striukė.
 
Kitas auksinio „Lenkų kino mokyklos“ kanono filmas – Andrzejaus Munko (1921–1961) „Eroica“ (1958). Racionalistas Munkas atsisakė kurti karo ir pasipriešinimo mitus. „Eroica“ susideda iš dviejų novelių „Scherzo alla polacca“ ir „Ostinato lugubre“ (be abejo, pavadinimas polemizuoja su Beethoveno III simfonijos prasmėmis). Abi novelės svarsto didvyriškumo prasmę ir klausia, kaip tampama didvyriu. Pagrindinis „Scherzo alla polacca“ personažas – Varšuvos sukčius Dzidziusis Gurkevičius (Edward Dziewoński) – karą praleido prekiaudamas ir mėgaudamasis gyvenimu. Netikėtai pačiam sau jis tampa Varšuvos sukilimo dalyviu ir atlieka svarbią misiją. Tačiau net dramatiškiausiomis akimirkomis Dzidzusis išlieka savim patenkintu egoistu, o sukilėlių pasiaukojimas ir didvyriški lozungai jam atrodo beprasmiški.
 
Kanuose „Sidabrine palmės šakele“ apdovanota Jerzy Kawalerowicziaus (1922–2007) „Angelų motina Joana“ („Matka Joanna od Aniołów“, 1960) iki šiol stulbina kontrastu grįstu vizualiniu filmo sprendimu ir meno aliuzijų gausa. ...Pas demonų apsėstas vienuoles atvyksta kunigas Surinas (Mieczysław Voit). Jis turi atlikti motinos Joanos (Lucyna Winnicka) egzorcizmą. Tačiau netrukus kunigas pasijunta bejėgis.
 
Nors „Angelų motinos Joanos“ veiksmas perkelia į XVIII a., Smolensko žemėse įsikūrusį moterų vienuolyną, amžininkai filme rodomą istoriją suvokė kaip alegorišką pasakojimą apie žmogų totalitarinėje visuomenėje. Iki šiol „Angelų motiną Joaną“ galima interpretuoti įvairiai – ir kaip filmą apie žmones, kurie nesugeba patirti meilės, ir kaip universalų pasakojimą apie tikėjimą.
 
Kiek nuošalyje nuo pagrindinių „Lenkų kino mokyklos“ filmų atsidūrė rašytojo Tadeuszo Konwickio (g. 1926) kino debiutas „Paskutinė vasaros diena“ („Ostatni dzień lata“, 1958). Šis valandos trukmės kamerinis, minimalistinis, eksperimentinis filmas tarsi numatė būsimą Naująją bangą, iš esmės pakeitusią kino raidą. „Paskutinė vasaros diena“ buvo kurta mėgėjiškomis sąlygomis: penkių žmonių filmavimo grupė turėjo 6 tūkstančius metrų kino juostos ir vieną seną kino kamerą „Arriflex“, tuščią jūros paplūdimį ir du veikėjus.
 
Filmo herojai – brandaus amžiaus moteris (Irena Laskowska) ir ją įsimylėjęs vaikinas (Jan Machulski) – kartu praleidžia paplūdimyje šešias valandas ir supranta, kad suartėjimas, naujo gyvenimo galimybė jiems neįmanomi. Jie ir jaučiasi tarsi „du paskutiniai žmonės Žemėje“. Konwickis nieko neaiškina: galima tik numanyti, kad negyjančias herojų žaizdas paliko karas, vienatvė, abiem svetimas pasaulis, kurio buvimą žymi vis praskrendančių lėktuvų garsai.
 

Filmai rugsėjo 6–12 d. rodomi Vilniaus „Skalvijos“, „Pasakos“ ir „Multikino“ kino teatruose.

 

„Pelenai ir deimantas“
„Pelenai ir deimantas“
„Joana angelų motina“
„Joana angelų motina“
„Juma“
„Juma“
„Kelių policija“
„Kelių policija“