Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Davidas Lynchas – iš tų režisierių, kurių filmai tampa asmeninės biografijos dalimi. Riba tarp asmeniškų prisiminimų bei norų ir filmo vaizdų nusitrina taip pat, kaip Lyncho veikėjams tikrovė ir fantazijos ar sapnai. Režisierius numodavo ranka į bandymus interpretuoti jo filmus ir buvo teisus, nes interpretacija visada susijusi su tuo, ką jauti žiūrėdamas, o visi Lyncho filmai bando panardinti į pasąmonę, į tai, kas tūno giliai.

Damianas Kocuras apie filmą „Po ugnikalniu“

2023-iaisiais „Kino pavasaris“ pristatė lenkų režisieriaus ir operatoriaus Damiano Kocuro debiutinį filmą „Duona ir druska“. Šiemet festivalio konkurse rodomas naujausias jo filmas „Po ugnikalniu“ („Pod wulkanem“, 2024). Tai pasakojimas apie ukrainiečių šeimą, kuri atostogaudama Tenerifėje sužino, kad prasidėjo karas. Pateikiame režisieriaus interviu, vasarį išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus.

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Archyvų detektyvas“

Režisieriaus Mindaugo Meškausko domėjimasis fotografija atsispindi jo dokumentinėse juostose. Ankstesnė „XIX amžiaus fotografo palikimas“ (2022) pasakojo apie Juzefą Čechavičių – svarbiausią savojo laikmečio Vilniaus fotografą. Naujausia – „Archyvų detektyvas“ (Lietuva, 2025) – atranda tarpukario Kauno fotografą Antaną Ingelevičių (1892–1947). Filme režisierius retrospektyviu žvilgsniu atseka šio fotografo tapatybės nustatymo, atlikto Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) darbuotojų, istoriją.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Esu iš tų, kuriuos jaunystėje užbūrė Terrence’o Malicko filmai „Nederlingos žemės“ (1973) ir „Rojaus dienos“ (1978). Tada Malicką gaubė ne tik vienos svarbiausių Naujojo Holivudo figūrų, bet ir filosofo, mistiko legendos aura. Malickas iš pradžių tapo filosofu ir tik vėliau įgijo kino išsilavinimą, ir tas perėjimas vienaip ar kitaip atsispindi režisieriaus filmuose. Po dvidešimties metų pertraukos į kiną Malickas grįžo 1998-aisiais su „Plona raudona linija“ – vienu įspūdingiausių filmų apie karo siaubą.

Trylika „Kino pavasario“ filmų

Šiųmečio „Kino pavasario“ programa tinka ir norintiems pamatyti filmus, kuriuose galima įžvelgti kino atsinaujinimo žymių, ir pasiilgusiems retai kino teatrų repertuare pasirodančių filmų iš Lotynų Amerikos, Kinijos ar Europos šalių, ir norintiems pasimėgauti prisiminimais apie Jimo Jarmuscho ar Davido Lyncho kūrybą. Sulauksime ir svarbių lietuviškų filmų premjerų. Filmų daug, jie skirtingi, kartais įkvepiantys, kartais verčiantys abejoti (savimi arba kinu).

Paulina Drėgvaitė

Nauji filmai – „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“

Ar įsivaizduojate, kad su Bridžita Džouns esame praleidę ketvirtį amžiaus, 25 metus? Ir tai – tik kalbant apie jos pasirodymus kino ekrane. Pačiam personažui jau 30 metų – pirmą kartą Bridžita pasirodė britų rašytojos Helen Fielding savaitinėje rubrikoje dienraštyje „The Independent“. 1996 m. išleistas romanas, kuris 2001 m. buvo ekranizuotas – pasirodė „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (rež. Sharon Maguire).

Mantė Valiūnaitė

75-ojo Berlyno kino festivalio nugalėtojai

75-ojo Berlyno kino festivalio pagrindinio konkurso žiuri pirmininkas režisierius Toddas Haynesas pasidžiaugė, kad šių metų programoje ir ekrane, ir už ekrano tiek daug moterų. Tačiau daugelio pagrindinių apdovanojimų į sceną lipo atsiimti vyrai. Galvodama apie šių metų apdovanotuosius, bent jau tris pagrindinius prizus, linkstu manyti, kad žiuri norėjo pažymėti šviesius filmus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsidūręs pasaulio valdovu apsimetančio sociopato sapne. Aplink visi kalba, kad prasideda nauji laikai ir reikės prie jų prisitaikyti, bet kaip prisitaikyti prie absurdo ir atviro melo? Gal genialaus pašaipūno Terry Gilliamo antiutopija „Brazilija“ (LRT, šįvakar, 28 d., 22.45) padės pasitikti netolimos ateities išbandymus? Kad juos pasitikti reikia su humoru, šeštadienį per Berlinalės uždarymą priminė rumunų režisierius Radu Jude. Atsiimdamas prizą jis palinkėjo, kad kitąmet festivalis nebūtų atidarytas Leni Riefenstahl „Valios triumfu“.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Būtybė“

Kamera sklendžia per didžiulį negyvenamą namą. Nematoma būtybė blaškosi po kambarius, nusileidžia laiptais, sustoja ir žiūri pro langą. Netrukus į namą įbėgs nekilnojamojo turto brokerė ir po subtilaus melo bei neilgų derybų jis taps nieko neįtariančios keturių asmenų amerikiečių šeimos nuosavybe. „Būtybė“ („Presence“, JAV, 2024) prasideda siaubo filmo žanro kliše – tikėtumeisi, kad šeimos gyvenimas netrukus virs košmaru ir jie sužinos siaubingą namo paslaptį. Tačiau ne tuomet, kai filmą režisuoja Stevenas Soderberghas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Daugumai Mélanie Laurent asocijuojasi Quentino Tarantino „Negarbingais šunsnukiais“, nors ji suvaidino bent pusšimtyje filmų ir pati sukūrė per dešimtį. Bet taip jau kartais būna – reklaminė etiketė prilimpa ir nenukrapštysi. Gal aktorės režisuotas „Pamišėlių balius“ (LRT, šįvakar, 21 d., 22.45) privers Laurent prisiminti kitaip. Ekranizuodama 2019 m. iškart tarp svarbiausių metų knygų atsidūrusį Victorios Mas to paties pavadinimo romaną, Laurent priverčia savo kailiu pajusti XIX a. požiūrį į moterį, neatitinkančią tradicinių reikalavimų būti gražiai, tvarkingai ir paklusniai.