Kinas

Aneta Anra

Pokalbis su kino režisiere Kamila Tarabura

Su lenkų kino režisiere Kamila Tarabura susitikome saulėtą dieną „Neringos“ viešbutyje. Vos prieš dvi valandas atskridusi iš Varšuvos, ji spinduliavo šilumą ir atvirumą. Užsisakėme po dvigubą espreso ir pasinėrėme į pokalbį – apie jos naujausią filmą „Būtiniausi daiktai“ („Rzeczy niezbędne“, Lenkija, Vokietija, 2024), kurį rodė „Kino pavasaris“, apie moterų istorijas, atmintį ir drąsą kalbėti.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Akiplėša“

Praėjusių metų Lokarno kino festivalio žiuri, kuriai vadovavo austrų režisierė Jessica Hausner, skirdama „Auksinį leopardą“ už geriausią filmą, taip įvertino Saulės Bliuvaitės debiutinę ilgametražę „Akiplėšą“ (Lietuva, 2024): „Šis debiutas išsiskiria iš ilgo istorijų apie brendimą sąrašo ir trykšta nepaprastu talentu. Jaunai režisierei pavyko mus įtraukti savo personažų psichologija, įelektrinančia vaidyba, kinematografiniais sprendimais ir beveik nerimą keliančia atmosfera.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1958-aisiais aštuoniolikmetis Brianas De Palma pamatė Alfredo Hitchcocko filmą „Svaigulys“ – tai vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių. Vėliau jis tapo režisieriumi ir beveik visą gyvenimą negalėjo atsikratyti Hitchcocko mėgdžiotojo, sekėjo ir panašių etikečių. De Palma neslepia, kad Hitchcocko saspenso teoriją gali iliustruoti ne vienas ir jo filmas, kuriame žiūrovas paprastai žino bei mato daugiau už personažą.

Aneta Anra

Nauji filmai – „Katinas vaiduoklis Andzu“

Japonų animacinis filmas „Katinas vaiduoklis Andzu“ („Bakeneko Anzu-chan“, Japonija, Prancūzija, 2024) pasakoja magišką, bet kartu ir filosofinę istoriją apie vaikystės ir mitinio pasaulio susidūrimą. Režisierių Yōko Kuno ir Nobuhiro Yamashitos kūrinys remiasi Takashi Imashiro manga, tačiau jo vizualinė kalba ir siužetinė struktūra išeina už tradicinės japonų animacijos ribų.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Lietuviškos premjeros – svarbi „Kino pavasario“ dalis. Seansai šventiški, skamba plojimai ir skambūs žodžiai, dalyvauja autoriai. Bet Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ (Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024) premjera nuteikė slogiai. Ir ne tik todėl, kad filmas pasakoja apie niekam nereikalingą vaiką, kurį likimas ir blogi žmonės nubloškė į kaimą, kur ūkininkas Žanas priglaudžia priklausomybių norinčius atsikratyti vyrus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmadieniais kantriai laukiu, kada televizijos atsiųs programas. Kai pagaliau jas gaunu, tikiuosi, kad bus anksčiau nerodytų filmų. Dažniausiai nusiviliu – dauguma vis tie patys, kai kuriuos rekomendavau jau po dešimt kartų. Todėl guodžiuosi, kad bet koks kartojimas ugdo saugumo jausmą. Žiūrėjai filmą prieš kelerius metus ir žiūri jį dabar – vadinasi, pasaulis nesikeičia taip sparčiai, kaip atrodo. Nesikeičia ir filmų herojai. Su kai kuriais iš jų verta pabendrauti.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Rugsėjo penktoji“

1972-ųjų Miuncheno olimpinėse žaidynėse JAV plaukikas Markas Spitzas rugsėjo 4 d. pasiekė naują pasaulio rekordą. Amerikos kanalo „ABC Sports“ laikinajame valdymo kambaryje, esančiame prie pat olimpinio kaimelio, ši akimirka labai efektingai dramatizuojama. Jos pateikimo būdas yra toks pat svarbus kaip ir pats įvykis, nes informacija, įtampa ir emocijos turi būti suderintos – reikiamu momentu kamera pereina nuo nusivylusio pralaimėtojo prie džiūgaujančio nugalėtojo.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Mikis 17“

Pietų Korėjos režisierius Bong Joon-ho turi visus svarbiausius Vakarų pasaulio apdovanojimus: „Auksinę palmės šakelę“, „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“ už geriausią metų filmą („Parazitas“, 2019). Šis kūrėjas jau įrodė, kad gali imtis bet kokio žanro ir temos, nors, akivaizdu, labiausiai jį domina socialinė nelygybė. Taigi keistoka, jog, turėdamas tokį įdirbį ir žinomumą, ėmėsi Holivudo produkcijos, juo labiau kad kadaise su kitais korėjiečių kūrėjais aršiai priešinosi holivudiniam turiniui, uzurpavusiam jo šalies rinką, ir labai šmaikščiai pašiepė JAV kariuomenės veiksmus filme „Šeimininkas“ („Gwoemul“, 2006).

Naujas žurnalo „Kinas“ numeris

Pirmo šių metų numerio viršelyje – kadras iš Ginto Zilbalodžio animacinio filmo „Potvynis“. Tokios tarptautinės sėkmės, nominacijų ir apdovanojimų lietaus nėra sulaukęs joks kitas Baltijos šalių filmas. Tad šįkart dėmesio centre – Zilbalodžio reiškinys (žurnale rasite Aistės Račaitytės pokalbį su režisieriumi) ir lietuviškos animacijos situacijos apžvalga.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

„Kino pavasario“ atidarymo filmas – Ginto Zilbalodžio „Potvynis“ („Straume“, Latvija, Prancūzija, Belgija, 2024) – iškart pakelia kartelę. Ir ne tik todėl, kad retas filmas per visą kino istoriją surinko tiek svarbiausių prizų, pradedant Europos kino akademijos apdovanojimu ir baigiant „Oskaru“. Zilbalodis laužo animacinio kino taisykles, kurias jau atmintinai moka kelios saldžių filmų „visai šeimai“ išugdytos kartos.