Maloni fantazija

Ar įsivaizduojate, kad su Bridžita Džouns esame praleidę ketvirtį amžiaus, 25 metus? Ir tai – tik kalbant apie jos pasirodymus kino ekrane. Pačiam personažui jau 30 metų – pirmą kartą Bridžita pasirodė britų rašytojos Helen Fielding savaitinėje rubrikoje dienraštyje „The Independent“. 1996 m. išleistas romanas, kuris 2001 m. buvo ekranizuotas – pasirodė „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (rež. Sharon Maguire).

Ketvirtis amžiaus su Bridžita, įkūnijama aktorės Renée Zellweger, Marku Darsiu (Colin Firth) ir Danieliu Klyveriu (Hugh Grant), jos ilgamečiais mylimaisiais / partneriais / draugais. Po pirmojo filmo ėjo „Bridžita Džouns. Ties proto riba“ (rež. Beeban Kidron, 2004), tuomet, po ilgos pertraukos, – „Bridžitos Džouns kūdikis“ (Sharon Maguire, 2016), o šiemet pasirodė „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ („Bridget Jones: Mad About the Boy, rež. Michael Morris). Visi filmai, išskyrus trečiąjį, yra tiesioginės Helen Fielding romanų ekranizacijos, o naujausias savosios laukė ganėtinai ilgai – „Pakvaišusi dėl vaikino“ pasirodė dar 2013 metais.

Bridžitos ilgaamžiškumas neatsitiktinis. Norėtųsi ją dėti į panašią visatą su „Sekso ir miesto“ (1996–2004) veikėjomis – jaunomis moterimis, įkopusiomis į ketvirtąją dešimtį, sprendžiančiomis karjeros, socialinio gyvenimo, santykių su vyrais, moteriškumo vaidmenų klausimus dideliame mieste. Panašus ir laikotarpis, ir temos, artimos kelių kartų moterims: „Seksas ir miestas“, rodytas per televiziją, ar „Bridžitos Džouns dienoraštis“, rastas lentynoje (mama nusipirko sau), daugeliui tapo pirmuoju įvadu į romantinio gyvenimo, sekso, santykių temas ir pamąstymus, kaip atrodys tas gyvenimas jau suaugus, turint darbą ir gyvenant metropolyje. 

Vis dėlto Bridžita yra kiek kitokia negu Miranda, Kerė, Šarlotė ir Samanta. Ji – gyvenimiškesnė. Čia kalbama ne apie madą, o apie tai, kokie apatiniai labiau suspaus kūną taip, kad galėtų tikti ta norima vilkėti juoda suknelė. Bridžita per daug rūko, geria per daug vyno, nemoka gaminti, keikiasi, išsišoka ir vis susimauna darbe. Ji turi mamą ir susituokusius, vaikų susilaukusius draugus, gyvenančius prabangiuose namuose, vis kalbančius apie „tiksintį biologinį laikrodį“ ir su užuojauta žiūrinčius į jos vienišumą. Vienišumą – tai buvimą be antrosios pusės, nes Bridžita anaiptol nėra vieniša: ji turi draugus Tomą, Džudę ir Šezę, savo gentį, taip pat besistengiančią išgyventi Londone. Galima diskutuoti ir buvo daug diskutuojama apie „Bridžitos Džouns“ feministinę žinutę: gimusi kaip „Cosmopolitan“ diegiamos kultūros kritika, Bridžita, viena vertus, parodijavo dietų ir grožio manijos apsėstos visuomenės klišes, kita vertus, jas atkartojo. Be to, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ji jokiu būdu nebuvo „stora nevykėlė“, kaip mus bandė įtikinti jos aplinka.

Taip buvo pirmuose dviejuose filmuose. Trečiajame požiūris į Bridžitą jau buvo kiek kitoks – ji tapo profesionalia TV prodiusere, nebebuvo kalbama apie jos amžiną kovą su savo kūnu ir bandymus numesti svorio, o du vyrai – Markas Darsis ir Džekas Kvantas (Patrick Dempsey) – varžėsi dėl jos dėmesio ir galimybės kartu auginti vaiką. Nugalėjo Markas Darsis – garsus žmogaus teisių advokatas, Bridžitos gyvenimo meilė. Marko Darsio vardas neatsitiktinis – jo ir Bridžitos istorija atkartojo Jane Austen romano „Puikybė ir prietarai“ temas.

Per visą „Bridžitos Džouns“ franšizės laikotarpį mes taip ir nepamatėme Bridžitos ir Marko gyvenimo kasdienybės – kaip ir pridera romantinėms komedijoms, vyko peripetijos, „ar bus jie kartu, ar nebus“, santykiai prasidėdavo, o tuomet filmas baigdavosi (trečiasis baigėsi vestuvėmis). Vis dėlto paskutinis trečio filmo kadras buvo Bridžita, besileidžianti nuo kalvos su nuotakos suknele, vaiku vienoje rankoje, šampano taure – kitoje, be jokio vyro, tarsi indikuojant, kad jos prioritetai pasikeitė, ir dabar jau nebe santykių su vyrais peripetijos, o meilė vaikams užims svarbiausią vietą jos gyvenime.

Ketvirtajame filme matome kitą Bridžitos gyvenimo etapą. Markas Darsis žuvo per humanitarinę misiją Sudane, ir ji viena augina du vaikus, Bilį (Casper Knopf) ir Meibel (Mila Jankovic). Į mokyklą vaikus Bridžita pristato vilkėdama pižamą (kitos mamos, žinoma, tobulos), o namuose vyrauja chaosas, nuo kurio kartais norisi užsidaryti spintoje ir sakyti, kad „šiuo metu nenoriu būti mamyte“. Susirūpinusiems draugams Bridžita sako, kad jokie vyrai jos nedomina, ir yra pasirengusi mirti viena.

Aišku, taip tęstis negali. Patarta ginekologės (Emma Thompson), su kuria konsultuojasi visais gyvenimo klausimais, Bridžita grįžta į darbą ir pamažu iš naujo atsiveria gyvenimui. Nuo pirmųjų filmų pasikeitęs pasaulis atsispindi ir romantiniuose santykiuose – gerokai jaunesnis Roksteris (Leo Woodall), parko prižiūrėtojas, išgelbėjęs Bridžitą ir vaikus iš medžio, ją „kibina“ per „Tinder“. Fone vis pašmėžuoja griežtai taisyklių besilaikantis mokytojas Skotas Valakeris (Chiwetel Ejiofor), į pasaulį žvelgiantis pro mokslo prizmę ir atrodantis kaip visiška Bridžitos antitezė, tačiau užmezgantis nuoširdų ryšį su gedinčiu Biliu.

„Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ gyvena toje pačioje tematinėje visatoje kaip ir Rogerio Michello „Noting Hilas“ (1999) ir Richardo Curtiso „Tegyvuoja meilė“ (2003): Britanija ir Londonas čia yra idealizuoti, atviri ir tolerantiški – tokie, kokiais norėtų save regėti. Šių istorijų veikėjams tarsi neegzistuoja materialiniai klausimai, jie gyvena gražiuose namuose ir, žinoma, susiduria su sunkumais, bet šie yra išsprendžiami. Bridžita, pavyzdžiui, sugalvoja grįžti į darbą (į kurį ją priima be jokių klausimų) ir pasisamdo auklę – iš šios situacijos išplaukiantys iššūkiai yra labiau apie jos nevisavertiškumą šalia jaunos, tobulos auklės, o ne apie patį vaikų priežiūros situacijos sprendimą, tai yra gebėjimą finansiškai išspręsti tokią opią problemą. Daugybei moterų, žiūrinčių šį filmą, toks paprastas darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo sprendimas nebūtų įmanomas.

Todėl vienas esminių klausimų, žiūrint šį filmą, – ar mes, kaip žiūrovai, „pasirašome“ šiai materijos neapribotai fantazijai, ar atsiribojame, nerasdami jokių sąlyčio taškų su Bridžitos ir jos aplinkos kasdienybe. Vis dėlto po naujais Bridžitos džiaugsmais ir atgimimais slypi kitas potėpis – susitaikymas su netektimi ir pokyčiais. Ir pavadinimas šiuo atveju, manau, atliepia ne Roksterį, o Bilį, viso filmo metu pamažu tiksintį iki didelio emocinio finalo. Būtent tai ir yra stipriausias, labiausiai paperkantis šio filmo aspektas.

Dabartiniame kontekste, kuriame tiek daug neužtikrintumo, tai netikėtai rezonuojanti žinutė – prisipažinsiu, nesitikėjau verkti filme apie Bridžitą Džouns. Todėl pabūti Bridžitos pasaulyje, kuriame nebeįmanoma sugrįžti į ankstesnį status quo, bet, kita vertus, atrandamas pokyčių džiaugsmas, yra gera.