Kinas
Režisieriaus Mindaugo Meškausko domėjimasis fotografija atsispindi jo dokumentinėse juostose. Ankstesnė „XIX amžiaus fotografo palikimas“ (2022) pasakojo apie Juzefą Čechavičių – svarbiausią savojo laikmečio Vilniaus fotografą. Naujausia – „Archyvų detektyvas“ (Lietuva, 2025) – atranda tarpukario Kauno fotografą Antaną Ingelevičių (1892–1947). Filme režisierius retrospektyviu žvilgsniu atseka šio fotografo tapatybės nustatymo, atlikto Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) darbuotojų, istoriją. Nuo lakoniško įrašo muziejaus inventorizacijos knygoje iki surengtos Ingelevičiaus fotografijų parodos, knygos apie jį išleidimo.
Filme režisierius naudoja keletą vaizdinių sluoksnių. Pirmas – atkuriamoji dokumentika, ja ir prasideda „Archyvų detektyvas“. Suvaidinta scena muziejuje, kai 1948 m. čia patenka kažkoks fotografijų archyvas. Darbuotoja registruoja gautas nuotraukas, tik trumpai nurodydama – „fot. Ingelevičius“. Nuotraukų aprašai labai trumpi, nedaug ką sakantys: „miesto gatvė“, „vyro portretas“, „turgus“ ir t.t. Tas nuotraukas muziejui atnešė ir perdavė kažkoks Jaruckis, gyvenantis Užupyje. Kokiu tikslu tai padarė – galime tik spėlioti, bet labiausiai tikėtina, pasak „archyvo detektyvų“, kad norėdamas paslėpti.
Kas tas Ingelevičius? Kas jo nuotraukose užfiksuota? Į šiuos pagrindinius klausimus atsakymų ieškojo LNM vyresnioji rinkinio kuratorė Vitalija Jočytė, archeologas Gytis Grižas ir fotografas Algirdas Juodis.
Filmo dramaturgijos struktūra kaip klasikinio detektyvo. Vienos mįslės įminimas veda prie kitos, ir taip nuosekliai judama link įvykių atomazgos. Viskas prasidėjo, kai Vitalija nusprendė „nupūsti dulkes“ ir pažiūrėti, kas gi yra tame daug metų neliestame nuotraukų archyve. Ji paprašė fotografo Algirdo padaryti iš saugomų negatyvų kontaktus (mažas nuotraukas). Tik pradėjęs dirbti su tomis nuotraukomis, muziejaus fotografas patyrusio profesionalo akimis iš karto įvertino – tai didžiulės meninės vertės nuotraukos! Užsukęs pas jį išgerti kavos, bendradarbis Gytis aiktelėjo pamatęs – čia juk medinis Kaunas, beveik niekur neužfiksuotas! Trumpai pasiginčiję, ar svarbiau kas, ar kaip užfiksuota nuotraukose, abu vis tik supranta, kad rastas tikras lobis, turintis didelę ir istorinę, ir meninę vertę. Tarp šių dviejų klausimų – svarbiau kas ar kaip nufotografuota – laviruojama visame filme.
Taip jame atsiranda kitas vizualinis sluoksnis – ekrane matome Ingelevičiaus nuotraukas, kuriose miesto vaizdai, žmonių portretai. Ir vis tas pats aukštas, liesas, pailgo veido vyras. Taip išryškėja Ingelevičiaus autoportretas. Jis lyg kokia klaidžiojanti tarpukario Kauno dvasia, palikusi savo nuotraukose neįkainojamus laikmečio liudijimus. Juose ne prestižinės miesto vietos, o neturtingi rajonai ir jų gyventojai. Iškalbingos žmonių būsenos, nuotaikos, pozos. Yra net geltonas katinas nespalvotoje nuotraukoje. Rasta apie 840 fotografijų.
Ingelevičiaus gyvenimo linija vedė ir per „Vilkolakio“ teatrą bei jo bohemišką atmosferą. Jis dirbo ir M.K. Čiurlionio muziejuje, fotografavo eksponatus. Dirbo ten gana ilgai, ir jam pirmam buvo patikėta nufotografuoti M.K. Čiurlionio paveikslus. Vadinasi, buvo užsitarnavęs paties muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės pasitikėjimą.
Viena įdomiausių filmo dalių, kai Gytis, atpažinęs Ingelevičiaus nuotraukose tarpukario Kauną, Brazilkos rajoną, ieško, kur konkrečiai buvo daryta kiekviena nuotrauka ir kaip ta vieta, namas ar medis atrodo dabar. Kadre palyginama sena nespalvota nuotrauka ir dabartinis tos vietos vaizdas. Įsižiūrint galima suprasti, kodėl būtent tokius kameros rakursus pasirinko Ingelevičius. Atrasti, pavyzdžiui, kad nuotraukos bažnyčioje padarytos klūpant.
Tačiau labiausiai, žinoma, filme intriguoja nežinomo talentingo fotografo tapatybės ir kūrybos atradimo istorija. Per visą filmą režisierius išlaiko smalsumą, ieškant atsakymo į klausimą „Antanai, kas tu?“. Intrigos ir įtampos atmosferą palaiko Martyno Bialobžeskio muzika, kartais, kaip ir pats filmas, nevengianti žaismingos nuotaikos ar bliuzo motyvų.
Taip filme atsiranda trečias vizualinis sluoksnis. Tai nufilmuoti pačių „archyvų detektyvų“ – Vitalijos, Gyčio, Algirdo – pasakojimai, kaip jie ilgai, nuosekliai ir atkakliai aiškinosi, kas tas Antanas Ingelevičius. Beje, iš pradžių reikėjo išsiaiškinti fotografo vardą, ir tai buvo ne taip lengva. O dar, matyt, reikėjo nemažai pastangų režisieriui įkalbėti viešo dėmesio vengiančius muziejaus žmones „vaidinti“ prieš kameras. Žiūrint filmą darosi visiškai akivaizdu, kad režisieriui ir jo herojams pavyko užmegzti šiltus ir pasitikėjimu grįstus santykius, skatinamus bendro susidomėjimo nepaprastu atradimu.
Šiam istoriniam detektyvui išnarplioti reikėjo begalinio muziejaus darbuotojų darbštumo – tai didžiuliai kiekiai perskaitytų dokumentų, paieškos įvairiuose archyvuose, konsultacijos su specialistais ir kt. Taip pat atkaklumo, intuicijos, sveikos nuovokos ir tiesiog sėkmės, iš aukštybių nukritusių lemtingų atsitiktinumų. Pavyzdžiui, moteris, feisbuke laikinanti Gyčio darytas piliakalnių nuotraukas, pasirodė besanti Ingelevičiaus dukterėčia! Gyvenanti JAV ir perdavusi didžiulį laiškų archyvą iš savo tėvo namų.
Filme sugebėta ne tik rišliai ir įdomiai papasakoti nepaprastą Ingelevičiaus atradimo istoriją, bet ir sudėlioti jo asmenybę, paliečiant daug aktualių, svarbių temų, kurios galėtų įkvėpti dar ne vieną filmą. Tai ir dramatiškas menininko gyvenimas, ir istorinių aplinkybių išdraskyta šeima, ir alkoholizmas, ir mirtis neaiškiomis aplinkybėmis (sesuo tik po metų atrado jo kūną, mirkstantį formaline VU Anatomijos katedroje), ir kol kas nežinomas kapas Rasose.
Atrastos Ingelevičiaus nuotraukos jau eksponuotos Lietuvoje ir, reikia tikėtis, pasieks kitų šalių muziejų sales, o šis filmas puikiai papildytų parodų kontekstą.
