Kinas
Šiųmečio „Kino pavasario“ programa tinka ir norintiems pamatyti filmus, kuriuose galima įžvelgti kino atsinaujinimo žymių, ir pasiilgusiems retai kino teatrų repertuare pasirodančių filmų iš Lotynų Amerikos, Kinijos ar Europos šalių, ir norintiems pasimėgauti prisiminimais apie Jimo Jarmuscho ar Davido Lyncho kūrybą. Sulauksime ir svarbių lietuviškų filmų premjerų. Filmų daug, jie skirtingi, kartais įkvepiantys, kartais verčiantys abejoti (savimi arba kinu).
„Aš vis dar čia“ (rež. Walter Salles, „Ainda estou aqui“, Brazilija, Prancūzija)
...Brazilija, 1971-ieji. Šalį jau šešerius metus siaubia karinė diktatūra. Buvusį Kongreso narį architektą Rubensą Paivą naktį iš namų išveža civiliniais drabužiais vilkintys žmonės. Rubensas iš kvotos negrįš. Jis įtariamas parama teroristams ir simpatijomis komunistų idėjoms. Eunisė lieka viena su penkiais vaikais, bet netrukus ji ir vyresnioji duktė atsidurs kalėjime, bus kvočiamos ir kankinamos. Filmo veiksmas sukasi aplink Fernandos Torres meistriškai suvaidintą Eunisę. Paleista iš kalėjimo ji pasirengusi viskam, kad susigrąžintų vyrą. Panašių istorijų kine būta ir anksčiau, bet Sallesas susitelkia į šeimos temą, norėdamas pasiaiškinti, kaip politika veikia asmeninį gyvenimą, kaip žmonės elgiasi kritiškais gyvenimo momentais, kaip jie išgyvena artimų žmonių praradimą.
„Aštuonios atvirutės iš Utopijos“ (rež. Radu Jude, Christian Ferencz-Flatz, „Opt ilustrate din lumea ideală“, Rumunija)
Režisierius Radu Jude ir filosofas Christianas Ferencz-Flatzas kviečia nukeliauti į laikus, kai viskas atrodė įmanoma. 10-ojo dešimtmečio pradžia Vidurio Europoje – tai sienų griovimo, vilčių, vertybių perkainojimo ir susižavėjimo populiariąja kultūra, socialinės ir politinės transformacijos laikas. Kita šio laisvės medalio pusė buvo mafijų karai, skandalai, efemeriškos neaiškių politikų karjeros ir skurdas – lietuviškai tariant, visuotiniai Gariūnai. Provokatorius ir posovietinio kapitalizmo kritikas Jude sumontavo filmą iš tuometinių žiūrovų jausmus negailestingai bombardavusių reklamų. Patriotiški „Didžiosios Rumunijos“ entuziastų raginimai čia susipina su sekso telefonu malonumų reklamomis, bankų reklamos žada greitą pelną ir prabangius daiktus. Tai nostalgiški prisiminimai apie išnykusią epochą ar nerimą keliantis pranešimas apie artėjančius vartojimo diktatūros laikus, neišvengiamai vedančius į populizmo triumfą?
„Kino pavasaris“ taip pat primins vieną svarbiausių Jude’s filmų „Man nesvarbu, jei į istorija įeisime kaip barbarai“.
„Brutalistas“ (rež. Brady Corbet, „The Brutalist“, JAV, Vengrija, D. Britanija)
Vienas svarbiausių praėjusių metų filmų – epinis pasakojimas apie vengrų architektą Laslą Totą (Adrianas Brody, kurio mama po Antrojo pasaulinio karo taip pat pabėgo iš Vengrijos). Išgyvenęs Holokaustą, jis vyksta į JAV, kur tikisi iš naujo pradėti gyvenimą, atkurti santykius su žmona Eržebet. Laslas įsikuria Pensilvanijoje, čia jo talentą pastebi turtingas pramonininkas Harisonas. Jis užsako Laslui monumentalų pastatą, kuris gali būti ir šventovė, ir paminklas. „Brutalistas“ – tai statybų kronika, bet ir pasakojimas apie žiaurų susidūrimą su amerikietiškąja svajone, apie meno ir kapitalo ryšius.
Brady Corbetas pirmąkart atsidūrė filmavimo aikštelėje būdamas trylikos. Jis filmavosi Michaelio Haneke’s, Larso von Triero, Rubeno Östlundo, amerikiečių režisierių filmuose, bet vėliau prisipažino, kad priešais kamerą niekad nesijautė gerai. Jo režisūriniu debiutu tapo kontroversiškai sutikta „Lyderio vaikystė“ (2016), lyginta su jaunojo Orsono Welleso kūryba. „Brutalisto“ kelias į ekranus truko septynerius metus, nors filmavimas – tik 33 dienas.
„Būtiniausi daiktai“ (rež. Kamila Tarabura, „Rzeczy niezbędne“, Lenkija, Vokietija)
...Hamburge gyvenančios žurnalistės Ados (pirmasis Lenkijoje kurtas Dagmaros Domińczyk vaidmuo) rankose atsiduria paslaptingas siuntinys – pseudonimu pasirašyti moters, kurią vaikystėje seksualiai išnaudojo tėvas, prisiminimai. Žurnalistė nusprendžia susitikti su autore. Tai jos mokyklos draugė Roksana (Katarzyna Warnke). Kartu jos vyksta į vaikystės miestelį susitikti su Roksanos mama. Ši viską neigia ir gina idealios šeimos įvaizdį. Ada nusprendžia aprašyti šią istoriją, nors Roksanos tema iš tikrųjų jai nėra svarbiausia. Ada turi susidoroti su savo praeities demonais. Herojų jausmai tirštėja ir Adai vis sunkiau išsaugoti distanciją tarp to, kad yra melas, ir to – kas tiesa. Kamilos Taraburos debiutas peržengia filmo apie kaltę ir skriaudą ribas. Abiejų herojų istorijos liudija, kad, nepaisant aplink vykstančių dramų, atsakymai į sunkiausius klausimus būna neįtikėtinai paprasti.
„Kneecap“ (rež. Rich Peppiatt, Airija, D. Britanija)
Faktais grįstas pasakojimas apie Šiaurės Airijos hiphopo grupės „Kneecap“ gimimo istoriją, nors filmo stilius labiau primena „Kovos klubą“ ar „Traukinių žymėjimą“. „Kneecap“ – tai trys vaikinai, kurie visada ras būdų gerai pasilinksminti anglų okupuotame Belfaste, kur siautėja prievarta. Jie sugebės parduoti narkotikus, pasijuokti iš priešo armijos ir uždrausta airių kalba surimuoti ką nors apie gyvenimą ir meilę. Kai prie jų prisijungia mokytojas JJ Ó Dochartaigh, hiphopas tampa politinio pasipriešinimo išraiška. Muzikams, kurie vaidina patys save, talkina Michaelas Fassbenderis, suvaidinęs subtilų savo personažo iš Steve’o McQueeno „Alkio“ pastišą. Neprimenantis tradicinių biografinių filmų „Kneecap“ yra pagarbos gestas kalbai – airiški žodžiai lyg kulkos sminga į okupantų veidus, bet taip pat ir originaliam, kompromisų nepripažįstančiam kino stiliui.
„Riefenstahl“ (rež. Andres Veiel, Vokietija)
Aktorė, režisierė, fotografė Leni Riefenstahl (1902–2003) – viena prieštaringiausių XX a. asmenybių. Apie ją sukurtas ne vienas filmas, parašyta ne viena knyga. Propagandiniai Riefenstahl filmai „Valios triumfas“ (1935) ir „Olimpija“ (1938) perteikė nacių Vokietijos dvasią, Hitlerio kultą. Filmuose garbinamas sveikas kūnas, akivaizdi panieka silpniems ir netobuliems. Riefenstahl estetiką dabar plačiai išnaudoja masinė kultūra, bet ar tą patį galima pasakyti apie žinią, kurią ji perteikia? Vienas svarbiausių vokiečių dokumentininkų Andresas Veielis filme ieško atsakymo į šį bei kitus dažnai kontroversiškus klausimus, kad ir tą, kaip atsitiko, jog režisierė, kuri po Antrojo pasaulinio karo neigė artimus ryšius su Hitleriu ir Goebbelsu, tapo svarbiausia Trečiojo reicho kino kūrėja ir naudojosi milžiniška finansine valstybės parama. Režisierius pasitelkė Riefenstahl filmų ir jos biografijos fragmentus, įkeldamas juos į platų istorinį kontekstą.
„Skyrybų vakarėlis“ (rež. Jonás Trueba, „Volveréis“, Ispanija, Prancūzija)
Pavargusiems nuo intelektualaus festivalinio kino atsigauti padės prisiminimas apie Holivudo screwball komedijas. Jonáso Truebos filmo veikėjai yra Alė (Itsaso Arana) ir Alekas (Vito Sanza). Aktoriai kuria jautrų šiuolaikinės poros portretą. Jie vis dar myli vienas kitą, bet jaučiasi vieniši, tarsi gyventų atskirai. Kartu praleidę keturiolika metų, jie nori surengti skyrybų vakarėlį. Esą geriau švęsti naują pradžią inicijuojančius išsiskyrimus nei banalias vestuves, vėliau ar anksčiau pasibaigsiančias skyrybomis. Tai tik šios išmintingos komedijos išeities taškas.
„Šventosios figos sėkla“ (rež. Mohammad Rasoulof, „The Seed of the Sacred Fig“, Iranas, Prancūzija, Vokietija)
Šis filmas prasideda kaip šeimos drama. Dviejų Teherano paauglių kasdienybė paprasta: seserys Rezvan ir Sana lanko mokyklą, susitinka su draugais, padeda namie mamai Najmeh. Viskas pasikeičia, kai jų tėvas Imanas tampa teisėju – paaukštinimo jis siekė kelias dešimtis metų. Šeimos padėtis pagerėja ir finansiniu, ir socialiniu požiūriu, bet atsiranda naujų taisyklių ir pareigų. Imanas iš pat pradžių prašomas pasirašyti opozicijos veikėjui mirties nuosprendį, kurio nepasirašė anksčiau dirbęs ir dėl to atleistas teisėjas. Pamažu filmas tampa politine drama. Teherano gatvėse kyla protestai, viena sesuo juose dalyvauja. Tėvas sugriežtina namų tvarką. Taip prasideda pilietinis karas šeimoje – dukterys kovoja su tironu virtusiu tėvu. Atmosfera tirštėja, o kai dingsta tarnybinis tėvo ginklas, situacija tampa kritinė. Imanas pradeda tyrimą – jis įtaria savo žmoną ir dukteris...
„Šventosios figos sėkla“ buvo filmuojama slapta. Mohammadas Rasoulofas 2022 m. buvo suimtas už tai, kad kritikavo valdžią, slopinusią protestus Abadano mieste Irano pietvakariuose. 2024 m. jis nuteistas aštuonerius metus kalėti. Į nuosprendį taip pat įeina fizinės bausmės, bauda ir turto konfiskacija, bet režisieriui pavyko pabėgti į Europą.
„Tai ne aš“ (rež. Leos Carax, „C‘est pas moi“, Prancūzija)
Prieš trisdešimt metų „Kino pavasarį“ atidarė Leos Caraxo „Pont Neuf meilužiai“, laikytinas naujojo prancūzų kino manifestu. Jį bus galima pamatyti ir šiemet. Naujausias režisieriaus filmas „Tai ne aš“ gimė iš Pompidou centro prašymo vizualiai atsakyti į klausimą: „Kur dabar esi, Leos Caraxai?“ Šis filmas – tai ir menininko sąmonės srautas, ir bandymas sukurti savojo pasaulio žemėlapį. Tai ir esė, atiduodanti pagarbos duoklę Jeanui-Lucui Godard’ui, ir apmąstymas apie kintančią realybę. Klausimai įvairūs: kaip Charlie’o Chaplino „Imigrantas“ dabar jaustųsi Viduržemio jūros pakrantėje, kiek yra Romanų Polanskių, kokia kalba kalbėjo Robert’o Bressono asiliukas? Į šią autosatyrą sugrįžta ponas Merdė (Denis Lavant) ir mergaitė Anetė. Kartu filmas kviečia nekonvencionaliai mąstyti vaizdais ir garsais.
„Taip įsivaizduojame šviesą“ (rež. Payal Kapadia, „All We Imagine as Light“, Prancūzija, Indija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Italija)
Pernykščių Kanų sensacija, apdovanota Didžiuoju festivalio prizu, tai dviejų slaugytojų, kartu gyvenančių triukšmingame Mumbajuje, portretas. Jos išsilavinusios ir finansiškai nepriklausomos. Prabha prarado ryšį su vyru, už kurio buvo ištekinta visai jauna ir kuris prieš daugelį metų išvažiavo ieškoti darbo į Europą. Ji jaučiasi vieniša, bet ištekėjusios moters statusas neleidžia užmegzti naujų santykių. Jaunutė Anu įsimylėjo, tačiau vaikinas yra musulmonas, o jos šeima praktikuoja induizmą ir jau išrinko Anu jaunikį. Anu ir Prabha bando padėti našlei Parvati, kurią statybininkai nori iškraustyti iš namų. Išvyka prie jūros abiem moterims bus proga rasti bent akimirką laisvės. Kapadia pradėjo kaip dokumentininkė, todėl jos filmas persmelktas tikrumo, meilės žiauriam pasauliui, bet kartu metafiziškas. Tai ir didelio miesto, slopinančio savo gyventojų jausmus, simfonija.
„Tėkmės pagauti“ (rež. Jia Zhang-ke, „Caught by the Tides“, Kinija)
Kinų režisierius Jia Zhang-ke Lietuvoje turi ištikimų gerbėjų, todėl filme „Tėkmės pagauti“ cituojamos nuorodos į ankstesnius filmus „Balčiausi yra pelenai“, „Natiurmortas“, „Nuodėmės prisilietimas“, „Kalnai gali pasislinkti“, matyt, bus atpažintos. „Tėkmės pagautų“ atsiradimą paskatino pandemija, kai Jia Zhang-ke pradėjo žiūrėti seniau nufilmuotą medžiagą, bandydamas joje rasti naują istoriją. Iš šimtų valandų medžiagos gimė kelionių filmas, artimas vaizdų poemai. Jo istorija išaugo iš Kinijos kinui svarbaus tėkmės (laiko, gyvenimo, upės) pojūčio. Daugelio režisieriaus filmų aktorė Zhao Tao ir vėl vaidina mylimojo 2001-aisiais ieškančią moterį, bet kartu režisierius iš jau egzistuojančių filmų kuria socialinių ir politinių Kinijos permainų mozaiką. Zhang-ke akyse atsispindi visos baimės, kurias kinai patyrė per pastaruosius dvidešimt metų. Tad neatsitiktinai svarbiausiu filmo momentu taps herojės susitikimas ne su vyru, o su robotu-asistentu, fiksuojančiu žmonių jausmus tikrovėje, kur griežtos taisyklės liepia visiems užsidengti veidus kaukėmis.
„Universali kalba“ (rež. Matthew Rankin, „Une langue universelle“, Kanada)
Kino eksperimentuotojo Matthew Rankino filme susipina laikai ir kultūros, o absurdo garuose išsitrina ir tapatybė, ir erdvė. Persų kalba čia ne tik tarnauja bendravimui, bet ir sukuria pasaulį – įprastą ir kartu magišką. Šis pasaulis pilnas suaugusių vaikų ir suvaikėjusių suaugusiųjų, jame galima rasti šaldiklyje užšaldytus pinigus, sutikti žmogų-eglutę, išgirsti paukštienos gamintojo, siunčiančio kalakutus pakeliauti, dainą. Skamba keistai? Ekrane bus dar keisčiau, nes režisierius bando sujungti persų ir kanadiečių kultūras. Jo vizija, viena vertus, primena klasikinius Abbaso Kiarostami, Mohseno Makhmalbafo, Majido Majidi filmus, kita vertus, ji artima Guy Maddino ar Roy’aus Andersono estetikai. Tačiau šis siurrealistinis filmas yra ir kartus šių dienų žmogiškumo apmąstymas.
„Žokėjus“ (rež. Luis Ortega, „El jockey“, Argentina, Danija, Ispanija, JAV, Meksika)
Vis dar prisimenančius prieš šešerius metus „Kino pavasario“ rodytą Luiso Ortegos filmą „Angelas“ naujasis režisieriaus kūrinys – sporto ir gangsterių komedijos mišinys – sugrąžins į panašią atmosferą. Žokėjus Remo Manfredinis – publikos numylėtinis, bet nuosekliai griauna save alkoholiu bei narkotikais, yra skolingas didžiulę sumą savo darbdaviui. Jis gauna paskutinį šansą – gerai pasirodyti su brangiu japonišku žirgu Misima. Tačiau žirgų lenktynės baigsis tragiškai – Manfredinis ištiktas komos pateks į reanimaciją, o prisikėlęs nuspręs surasti save ir reinkarnuosis į naujagimės dukrelės kūną. Ortega laikomas ankstyvojo Pablo Almodóvaro stiliaus tęsėju – jo filmams taip pat būdinga eklektika, beprotiški siužeto posūkiai, kūniškumas, personažų lakumas, ryškios spalvos bei polinkis į kempą, kuris visada geras vaistas sunkiais laikais.
„7md“ inf.
