Ne politika, o šviesos ilgesys

75-ojo Berlyno kino festivalio pagrindinio konkurso žiuri pirmininkas režisierius Toddas Haynesas pasidžiaugė, kad šių metų programoje ir ekrane, ir už ekrano tiek daug moterų. Tačiau daugelio pagrindinių apdovanojimų į sceną lipo atsiimti vyrai. Galvodama apie šių metų apdovanotuosius, bent jau tris pagrindinius prizus, linkstu manyti, kad žiuri norėjo pažymėti šviesius filmus. Taip, juose taip pat keliami svarbūs klausimai, bet juos vienija šviesus žvilgsnis, o ne aštri kritika arba provokacijos. O man kaip tik šiais metais, kaip niekad anksčiau, norėjosi iš žiuri labiau politiškai angažuotų sprendimų. Todėl tai, kad ukrainiečių režisierės Katerynos Gornostai dokumentinis filmas „Laiko ženklas“ („Timestamp“) nebuvo įvertintas jokiu prizu, nuliūdino ir kartu nustebino.

Gornostai fiksuoja mokinius ir mokytojus, sudėtingomis sąlygomis tęsiančius mokymosi procesą skirtinguose Ukrainos regionuose. Nors formaliai „Laiko ženklas“ yra labai konvencinis filmas, jo aktualumas, svarba ir meistriškas operatoriaus (Oleksandr Roshchyn) bei montažo režisieriaus (Nikon Romanchenko) darbas įrašo šį filmą prie vertų dėmesio dokumentinių liudijimų iš karo siaubiamos šalies. Kartu filmas įkvepia nepasiduoti, kovoti už gyvenimą, fiksuoja ukrainiečių drąsą ir stiprybę. Manasis „Auksinis lokys“ iškeliavo jiems.

O žiuri „Auksinį lokį“ šįkart įteikė norvegų režisieriaus ir scenaristo Dago Johano Haugerudo paskutinei trilogijos daliai „Svajonės“ („Drømmer“). Kaip ir ankstesnės dalys „Meilė“ ir „Seksas“, „Svajonės“ bus parodytos „Scanoramoje“. Haugerudo filmas pasakoja apie paauglės Johanės pirmąją meilę, pradėjusias busti aistras. Mergina įsimyli naują mokytoją, pas kurią ima lankytis prisidengdama noru išmokti megzti. Šią istoriją pasakoja pati paauglė, jos retrospektyvus žvilgsnis vėliau susisieja su tuo, kad Johanė šią savo patirtį aprašė ir davė paskaityti poetei močiutei, kuri pasidalino ja su savo leidėja. „Svajonėse“ tyrinėjamas naujai užgimęs artumo ir intymumo poreikis, kartais nevaldomas ir sprogstantis svajonių pavidalu. Šilta spalvų paletė, vis pabrėžiami minkšti megztiniai įsupa į švelnų Johanės pasaulį. Tačiau filmas netampa sentimentalus ir saldus, į scenarijų vis prismaigstant ir ankstesniems Haugerudo darbams būdingų komiškų įžvalgų apie norvegų visuomenę ir reakcijas į tam tikrus reiškinius ar įvykius. Tai padaro šį filmą savalaikiu liudijimu apie jauno žmogaus kelią į brandą tokiame pasaulyje, kokiame šiandien gyvena skandinavai.

Didysis žiuri prizas atiteko dar vienam feel good filmui – Gabrielio Mascaro odei apie garbaus amžiaus žmonių kovą už laisvą ir nepriklausomą gyvenimą „Mėlynas pėdsakas“ („O Último Azul“). Šį filmą, kaip ir už geriausią režisūrą apdovanotą Huo Mengo „Sugyvenant su žeme“ („Shengxi zhidì“), spėjau sukritikuoti ankstesniame straipsnyje apie Berlinalės konkursą. Galiu suprasti, kuo papirko „Mėlynas pėdsakas“, bet jo stipriai supaprastinta kino kalba niekaip neleidžia sutikti su žiuri sprendimu. O štai režisierius Huo Mengas turbūt buvo apdovanotas už didžiules pastangas, nes norint sukurti ir suvaldyti kolektyvinį šeimos portretą reikia gero amato išmanymo, nors, mano galva, tikrai buvo geresnių kandidatų į šį „lokį“. Kad ir be prizo likęs Michelis Franco su filmu „Svajonės“ („Dreams“). Turbūt nuožmus filmas apie JAV ir Meksikos santykius žiuri pasirodė per daug aštrus, o gal pernelyg brutalus.

Vis dėlto vienas filmas, negailestingai žvelgiantis į šias dienas, buvo įvertintas – už geriausią scenarijų apdovanojimą atsiėmė Radu Jude. Nors filmo „Kontinentinis ’25“ („Kontinental ’25“) pagrindinė drama yra antstolės Orsolijos išgyvenama kaltė dėl vyro, kurį ji turėjo iškraustyti iš katilinės, savižudybės, jame suskamba aštri kritika ne tik Rumunijos visuomenei, bet ir apskritai Europai. Aštriausiai Jude komentuoja nacionalizmą: atsispirdamas nuo to, kad aktorė Eszter Tompa yra ir vengrų, ir rumunų kilmės, režisierius suteikia šią savybę veikėjai, o tai tampa galimybe paliesti rumunų ir vengrų istorinius ryšius bei dalies visuomenės griežtą nusistatymą prieš vengrus. „Kontinentinis ’25“ struktūruotas į pokalbius ir Klužą fiksuojančius vaizdus, suneriant šiuos du elementus į bendrą audinį. Jude išsako savo nuomonę apie šiuolaikinės visuomenės būklę ir ją sukeliančius veiksnius bei padarinius. Jude kaip visada taikliai artikuliuoja mintis, ir visiškai suprantama, kodėl jam buvo įteiktas apdovanojimas už scenarijų, nors pats režisierius pavadino save itin blogu scenaristu. Kita vertus, kitaip nei ankstesniuose filmuose, šįkart ypač juntamas skubotumas, kartais ir primygtinis supaprastinimas. Aišku, režisierius nori reaguoti greitai, kurti kuo mažiau apribodamas save formaliai sudėtingais įgyvendinimais, bet jau pasiilgau Jude filmų, kurie būdavo ne tik labai aktualūs, bet dar ir genialiai „sukabinti“ su iškalbinga ir įdomia kino kalba.

Žiuri prizas iškeliavo į Argentiną, „Sidabrinį lokį“ atsiėmė režisierius Ivánas Fundas už filmą „Žinutė“ („El mensaje“). Tai gana lakoniškas kelio filmas, pasakojantis apie paslaptingų galių turinčią mergaitę Aniką. Ji gali girdėti naminių ir laukinių gyvūnų mintis, o ja besirūpinantys Myriam ir Rodžeris užsiima praktiniu šios galios įgyvendinimu: Myriam verčia klientams, ką Anika pasako, apskritai įveda į sesiją ir jos prasmę, o Rodžeris rūpinasi finansais. Viso filmo metu lieka neaišku, kokie išties yra šios trijulės santykiai ir kaip Anika jaučiasi. Mergaitės susitikimas su mama, kuri guli psichiatrijos ligoninėje, užduoda tik dar daugiau klausimų. Filmas vizualiai labai gražus, Anikos susitikimai su gyvūnais jaudinantys, bet neapleido mintis, kad daug kas lieka neatskleista. Lakoniškumas ir minimalizmas, kurie atliepia formą, neišplėtoja tiek daug filme įdomių elementų, kad ir to paties santykio su gyvūnais.

Apdovanojimas už meninius pasiekimus atiteko kūrybinei filmo „Ledo bokštas“ („La Tour de Glace“) komandai, kurią subūrė ir jai dirigavo režisierė Lucile Hadžihalilović. Ji apdovanojimą ir atsiėmė. Žiuri gyrė operatoriaus darbą, kostiumus, grimą, apskritai visą kūrybinę komandą, sukūrusią stiprią filmo atmosferą, rodančią meilę kinui. Filmas nukelia į 8-ojo dešimtmečio filmavimo aikštelę, kurioje paauglė Žana netikėtai užmezga santykius su pagrindine „Sniego karalienės“ aktore, įkūnijama Marion Cotillard. Motiniškos meilės išsiilgusi Žana įklimpsta į keistą, labirintą primenantį žaidimą su Sniego karaliene. Konkrečių įvykių ar konfliktų filme ne tiek jau daug, tad siužetas tikrai sutilptų į daug trumpesnį formatą, tačiau daug dėmesio skiriama būtent atmosferai ir būsenoms kurti, už ką ir buvo apdovanotas šis filmas.

Už geriausią pirmaplanį vaidmenį apdovanota aktorė Rose Byrne, režisierės Mary Bronstein filme „Jei turėčiau kojas, įspirčiau tau“ („If I Had Legs I'd Kick You“) įkūnijusi chaotiškoje situacijoje laviruojančią mamą. Labai nustebino antraplanio vaidmens apdovanojimas – jis atiteko aktoriui Andrew Scottui už vaidmenį režisieriaus Richardo Linklaterio filme „Mėlynasis mėnulis“ („Blue Moon“). Antraplanių įtaigių ir įdomių vaidmenų tikrai netrūko, o štai Scottas, vos keliose scenose įkūnijantis garsųjį amerikiečių kompozitorių Richardą Rodgersą, tikrai niekuo neišsiskira. Užtat Ethaną Hawke’ą už Lorenzo Harto įkūnijimą „Mėlynajame mėnulyje“ tikrai verta pagirti. Nors tai ne toks ekspresyvus vaidmuo kaip Rose Byrne, vis dėlto kur kas labiau niuansuotas ir subtilesnis.

Pirmą kartą surengtą debiutų konkursą „Perspektyvos“ laimėjo mano ankstesniame straipsnyje išgirtas meksikiečių filmas „Velnias rūko (ir palieka degtukus toje pačioje dėžutėje)“ („El Diablo Fuma (y guarda las cabezas de los cerillos quemados en la misma caja)“, rež. Ernesto Martínez Bucio). Žiuri įvertino tiek filmo svarbą – kalbėjimą apie vaikus ir jų patirtis, gyvenant šiais sudėtingais laikais, tiek puikią aktorių vaidybą. Nuoširdus ir užtikrintas debiutas niekaip nepaleidžia mano minčių ir išlieka didžiausiu festivalio atradimu.

Geriausiu dokumentiniu filmu pripažintas Brandono Kramerio „Nepaleisti Liat“ („Holding Liat“), pasakojantis apie šeimos, kurios narė Liat buvo pagrobta „Hamas“, išgyvenimus. Deja, filmo Berlinalėje nespėjau pamatyti, bet turbūt jis bus parodytas kokiame nors Lietuvos kino festivalyje.

Prasidėjęs itin politiškai, Berlyno kino festivalis baigėsi visai kitokia nata. Didžiausia dalis apdovanotų filmų bent jau Lietuvos ar mūsų regiono žiūrovams greičiau taps pabėgimu nuo išgyvenamos tikrovės, karų ir konfliktų. Galbūt to dabar daugelis ir tikisi iš didžiųjų ekranų – šviesių, viltį įpučiančių istorijų.