Davidas Lynchas – iš tų režisierių, kurių filmai tampa asmeninės biografijos dalimi. Riba tarp asmeniškų prisiminimų bei norų ir filmo vaizdų nusitrina taip pat, kaip Lyncho veikėjams tikrovė ir fantazijos ar sapnai. Režisierius numodavo ranka į bandymus interpretuoti jo filmus ir buvo teisus, nes interpretacija visada susijusi su tuo, ką jauti žiūrėdamas, o visi Lyncho filmai bando panardinti į pasąmonę, į tai, kas tūno giliai. Ten tūno baimės ir troškimai. Lyncho filmuose tos primityvios pabaisos iškyla į paviršių, tampa personažais, pelėdomis, ilgai persekiojančiais garsais ar mįslinga muzika.
1990-aisiais Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanota Lyncho „Laukinė širdis“ (LRT, 15 d. 23 val.) pasakoja apie Lulu (Laura Dern) ir Seiloro (Nicolas Cage) meilę. Tai beprotiška meilė – žiauri ir tyra, vaikiška ir skambanti kaip „Love Me Tender“. Kad būtų laimingi, jie turi pabėgti nuo piktos Lulos mamos, jos pasamdytų žudikų, lemtingosios nimfomanės Perditos, gangsterių... Nuo pikto liepsnojančio pasaulio. Jie bėga, mylisi, šoka rokenrolą. Tai lyg ir tradicinis kelio filmas, bet Lynchas sprogdino įprastą kalbėjimo apie Ameriką būdą, keitė kino kalbą, sujungdamas populiariąją kultūrą ir kičą, pasakas ir sapnus, pareikšdamas sinefilo pagarbą ne tik Victoro Flemingo „Ozo šalies burtininkui“ ar Marlonui Brando, ir visam laikui kino istorijoje palikdamas Cage’o gyvatės odos švarkelį, kurį jis atidavė Seilorui.
Sentimentalaus kino gerbėjams patiks beveik tris valandas trunkantis Felixo Van Groeningeno ir Charlotte Vandermeersch filmas „Aštuoni kalnai“ (LRT Plius, 20 d. 21.33). Tai kelio į save filmas, kontempliuojantis vyrišką draugystę, kuri galingesnė už gamtos stichijas. Pagrindiniai veikėjai susipažįsta būdami dvylikos, kai Pjetras su tėvais atvyksta į Alpių kalnų kaimelį praleisti vasaros toli nuo miesto triukšmo. Čia gyvena Brunas ir čia gimsta jų draugystė. Bet abiejų likimai skirtingi. Kai draugai susitiks po beveik dviejų dešimtmečių, Brunas įkalbės Pjetrą atstatyti griuvėsiais virtusį kalnų namelį. Kasdienė kelių mėnesių rutina herojus suartins. Trankiai kalbant, abu suvoks kuriantys savo vietą žemėje, o jautrūs žiūrovai filme atpažins dalelę savęs.
Jausmingiems žiūrovams skirtas Jeano-Pierre’o Améris filmas „Anoniminiai drovuoliai“ (LRT Plius, šįvakar, 14 d., 21.30). Režisierius pasinaudojo gerai žinomu filmo apie paprastus prancūzus receptu: jo herojai yra du jautrūs žmonės, kurie iš pradžių nesupranta esantys skirti vienas kitam. Tai ties bankroto riba atsidūręs šokolado gamintojas Žanas Renė (Benoît Poelvoorde), kuris miršta iš baimės pagalvojęs, kad reikės su kuo nors pasikalbėti, ir kukli mergina Anželika (Isabelle Carré) – saldumynų gamybos meistrė, žinanti geriausią saldainių receptą. Jie romantikai ir galėtų būti ideali pora, jei tik vienas iš jų pasiryžtų žengti pirmą žingsnį.
„Anoniminiai drovuoliai“ buvo lyginami su „Amelija iš Monmartro“, ir čia yra šiek tiek tiesos – simpatiški filmo veikėjai (atkreipkite dėmesį ir puikų aktorių duetą) suteikia vilties, kad įmanoma kiekviena meilė, net ir ta, gimstanti esant nelabai palankioms aplinkybėms.
Po tokio saldaus filmo ne vienas užsinorės ko nors aštresnio. Johno Lee Hancocko „Smulkmenos“ (LNK, 14 d. 21 val.) sugrąžins į serijinių žudikų ir jų gaudytojų pasaulį. Filmas pasirodė 2021 m., bet scenarijų Hancockas parašė prieš trisdešimt metų, tad nenustebkite pajutę retro prieskonį ir atsidūrę trileryje, kurio veiksmas vyksta 1990-aisiais, veikėjai vyrai kovoja su klaidingų sprendimų demonais, o moterys egzistuoja tik tam, kad būtų žudomos.
„Smulkmenų“ veikėjai – du detektyvai. Džo Dikonas (Denzel Washington) atrodo perdegęs, ciniškas, bet iškart akivaizdu, kad jis turi paslapčių. Šalia jo Rami Maleko suvaidintas Džimas Baksteris – energingas ir pareigingas. Jie tiria paslaptingas ir itin žiaurias moterų žmogžudystes. Įtarimų sukelia Albertas Sparma (Jared Leto), primenantis Davido Fincherio filmo „Septyni“ sadistą. Regis, jis pats skatina detektyvus. Tarp šio trejeto prasideda katės ir pelės žaidimas...
Washingtono personažas „Smulkmenose“ dažnai kartoja: „Praeitis pasikartoja ateityje.“ Ko gero, ši frazė tiktų ir 2019 m. pasirodžiusiam Yarono Zilbermano filmui „Kurstytojai“ (LNK, 17 d. 00.10). Jis nukelia į 1993-iųjų rugsėjį, kai Izraelio premjeras Icchakas Rabinas paskelbė Oslo susitarimus. Jų tikslas buvo taikos sutartis tarp Izraelio ir palestiniečių. Filme rodomi vieni Rabino žudiko Igalio Amiro gyvenimo metai. Šis teisės studentas ir dešinysis ekstremistas negali patikėti, kad premjeras atsisakys teritorijos, priklausančios žydams. Amiras jaučiasi izoliuotas ir nusivylęs, jį veikia religinės ir politinės jėgos, o dar mergina palieka. Netrukus Amiras pareikalaus, kad rabinai suteiktų jam teisę nužudyti premjerą.
Realius prototipus turi ir Craigo Gillespie filmo „Kvaili pinigai“ (TV3, 15 d. 22 val.) veikėjai. 2020 m. draudimo kompanijos „MassMutual“ analitikas Keithas Gillas – filme jį suvaidino Paulas Dano – laisvu nuo darbo metu, prisidengęs Roaring Kitty pseudonimu, jutube aiškino apie finansines operacijas su aukšto rizikos lygio akcijomis. Per pandemiją jis, rizikuodamas savo žmonos bei ką tik gimusio kūdikio gerove, visas santaupas investavo į bankrutuojančio žaidimų kompiuterių parduotuvių tinklo „GameStop“ akcijas. Į Gillo kvietimą prisijungti aktyviai atsiliepė Volstrito niekinamai kvailais pinigais vadinami individualūs investuotojai, tarp kurių pavargusi slaugytoja, „GameStop“ pardavėjas, kelios studentės. Akcijos sparčiai pabrango, o turčių fondai ėmė prarasti šimtus milijonų dolerių. Jie nusprendė riboti prekybą „GameStop“ akcijomis, tačiau sukėlė ne tik investuotojų, bet ir politikų pyktį.
Nebūdamas investuotoju ir nejausdamas perdėto pasitikėjimo Lietuvos bankais, matyt, primityviai suvokiau „Kvailų pinigų“ siužetą. Bet, ko gero, svarbiausia filmo mintis, kad įmanoma kovoti su pasipūtusiais turčiais, pas mus nebus populiari, nes dideli pinigai šioje šalyje sukelia didelę pagarbą. Kita vertus, „Kvaili pinigai“ yra ir proga priminti pandemiją – kaukes bei visuotinį išėjimą į nuotolį, iš kurio nebesugrįžome.
Jūsų – Jonas Ūbis
