Filmai tikri tada, kai investuojame savo patirtį

2023-iaisiais „Kino pavasaris“ pristatė lenkų režisieriaus ir operatoriaus Damiano Kocuro debiutinį filmą „Duona ir druska“. Šiemet festivalio konkurse rodomas naujausias jo filmas „Po ugnikalniu“ („Pod wulkanem“, 2024). Tai pasakojimas apie ukrainiečių šeimą, kuri atostogaudama Tenerifėje sužino, kad prasidėjo karas. Pateikiame režisieriaus interviu, vasarį išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus.

Daug kas kritikavo Lenkijos „Oskarų“ komiteto sprendimą pristatyti jūsų filmą. Rašyta, kad jis nežiūroviškas, jame nieko nevyksta.

Sukūriau tokį filmą, kokį norėjau sukurti. Važinėju su juo po festivalius – buvau San Paule, Londone, Ciuriche. Gruodį Marakešo festivalyje gavau prizą už režisūrą. Suprantu, kad nepritampu prie to, kas populiaru lenkų kine, kad „neįsirašau“ į mūsų kino naraciją. Neturėjau ambicijų sukurti šedevrą, apskritai nežinau, ar norėčiau kurti tokius filmus. Manieji gana paprasti. Jaučiu poreikį kažką išbandyti ir tai darau, ilgai nelaukdamas magnum opus, nes tas magnum opus dažniausiai baigiasi katastrofa. Manau, kad mūsų ekonominėmis sąlygomis filmus kuriu gana greitai, ir tai taip pat man svarbu. Svarbu juos kurti, o ne laukti.

Ar skauda, kai kritikuoja?

Nenorėčiau pražūti atsirandančių vienas į kitą panašių ar tokių pat filmų srovėje. Man atrodo, kad lenkų kinematografiją persekioja vienų filmų panašumas į kitus, nes jie kuriami panašiai, juose atsiranda panašūs veidai. Stengiuosi elgtis kitaip, gal todėl mano filmą sunku žiūrėti. Tačiau labai mėgstu „Po ugnikalniu“. Pavyko pora dalykų, net geriau, nei planavau, o kelių dalykų, kai montuojant paaiškėjo, kad neveikia taip, kaip norėtume, atsisakėme. Jei matau, kad kažkas neveikia, atsisakau ir einu iš paskos tam, kas man atrodo gyva, tikra. Nebūtinai bet kokia kaina stengiuosi filmuoti viską, kas yra scenarijuje. Nes tai, kas veikia ant popieriaus, filme kartais nebūna paveiku.

„Po ugnikalniu“ forma atitinka jo temą, o tema yra laukimas, bejėgiškumas žmonių, negalinčių grįžti į šalį, kurioje kilo karas. Filme yra scena, kai veikėjus, šeimą iš Ukrainos, keliaujančią po Tenerifę, užklumpa žinia apie karą. Žiūrovai mano, kad laukia dramatiška scena, bet jūs ją nutraukiate. Nenorėjote dramatizuoti pasakojimo?

Taip. Nesu veiksmo tirštinimo gerbėjas. Montuoju tik sekdamas veikėjų emocines būsenas. Veiksmo gausa man trečiarūšis klausimas,  prioritetas – emocinių būsenų tikrumo išsaugojimas. Manau, kai kam filmas gali pasirodyti fragmentiškas, iki galo neišsakytas, paviršutiniškas, nes suteikiu žiūrovams didžiulę interpretavimo erdvę, parodau takus, palieku daug vietos patiems intelektualiai ir emociškai pašėlti.

Scena, apie kurią užsimenate, nėra apie tai, kad kažkas pasiklydo. Man atrodo, tai metaforiška scena apie bejėgiškumą vyro, kuris staiga ima vandens butelį, manydamas, kad tai vienintelis dalykas, kurį gali padaryti esant tokiai situacijai, nes iš tikrųjų nesugeba pasirūpinti žmona ir dviem vaikais. Kaip jis gali grįžti į kariaujančią šalį? Tam tikra prasme tai filmas ir apie vyriškumo krizę.

Kuriate šeimos portretą iš mažų paveikslėlių, kuriuos patys turime papildyti ne tiek savo vaizduote, kiek jautrumu. Tai universalus pasakojimas apie šiuolaikinę šeimą.

Stengiausi nerodyti stereotipų apie ukrainiečius, esą tai neturtingesni už mus žmonės. Filmo šeima yra vidurinės klasės atstovai, manau, jie panašūs į lenkų šeimas, dauguma Europos žiūrovų gali su jais susitapatinti. Mes matome Rytus kaip skarelėmis apsigobusias pagyvenusias moteris, o tai tik to pasaulio dalis.

Kodėl filmavote Tenerifėje?

Spaudos žinutėje buvo minimas Madagaskaras. Bet tai būtų buvę pernelyg brangu, pernelyg egzotiška. Pasirinkau salą Europoje, tolokai nuo jos nutolusią, joje yra ugnikalnis, kuris man atrodo simboliškai. Gerai žinau Tenerifę, esu ne kartą joje buvęs.

Herojų sūnus Fediras filme sako, kad turi du tėvus, bet nežino, kurion pusėn eiti. Tai skamba metaforiškai. Beje, mokate dirbti su vaikais.

Kine man stinga realios patirties. Kažkokio aktorių tikrumo. Nekenčiu konvencijos, apsimetančios realizmu, mėgstu konvenciją, jei ji yra skaidri ir panaudota sąmoningai, pavyzdžiui, kaip tai daro Lanthimosas. Daugelyje lenkų filmų matyti ambicija sukurti kažką tikroviška, o aš matau ir girdžiu, kad aktoriai vaidina. Noriu to išvengti. Todėl, kai tik galiu, dirbu su neprofesionaliais aktoriais, jie yra už konvencijos, nes jos nežino. Man prioritetas – dialogų tiesa. Neseniai skaičiau interviu su Radu Jude. Jis sakė, kad gauna daug įdomių scenarijų, bet nesugeba rasti jiems formos, todėl jų atsisako. Man atrodo, kad Lenkijoje kiekvienas scenarijus laikomas filmuotinu.

Tam tikra prasme kuriate filmus apie save?

Galima taip sakyti. „Po ugnikalniu“ sukūriau ne tik todėl, kad įkvėpė spaudos žinutė apie ukrainiečių šeimą, kuri išvyksta atostogauti ir dėl karo negali grįžti į šalį. Sukūriau filmą, nes apėmė visiško bejėgiškumo pojūtis, kaltės jausmas, kad negaliu nieko padaryti, kad esu saugus tada, kai moterys ir vaikai bėga, žmonės žūsta nuo bombų. Pagalvojau, kad tokioje situacijoje yra mano herojai: jie saugūs, bet jų artimieji patiria karo siaubą.

„Po ugnikalniu“ kalba apie karo išgyvenimus be karo dekoracijų.

Nes iš tų dekoracijų apskritai nieko nekyla, išskyrus šūvius ir sprogimus. Man atrodo, kad žmonės giliausiai karą patiria netiesiogiai. Pavyzdžiui, mano šeima per Antrąjį pasaulinį karą neišgirdo nė šūvio, nors viena jos dalis yra iš Pakraščių, kita – iš Silezijos. Senelis iš tėvo pusės tarnavo Vermachte, buvo sužeistas Sicilijoje. Pagalvojau, kad noras epatuoti karu pirmiausia yra neetiškas, jei to nepatyrei pats, jei tas karas tebevyksta. Viena yra istorinis filmas apie karą ir visai kas kita, jei filmuoji ten, kur vyksta karas. Buvau Kyjive, bet nebuvau fronte, tad kare nedalyvavau, neturiu etinės teisės apie tai kalbėti. Man atrodo, kad filmai tikri tada, kai investuojame savo patirtį, emocijas. Net kurdamas filmą apie kitos epochos moterį gali į jį įdėti daug savo baimių, troškimų ir pan.

Jūsų filmuose nėra muzikos.

Mačiau nedaug filmų, kuriuose gerai panaudota muzika. Toks yra Jonathano Glazerio „Po oda“, sukurtas remiantis garsu, nuotaika, Micos Levi muzika. Manau, kad muzika žiūrovą dažnai šantažuoja emociškai, todėl stengiuosi jos nenaudoti tada, kai atrodo nereikalinga. Nors prieš filmą daug galvojau apie muziką, klausiausi jos kurdamas scenas, finale kartu su montuotoju nusprendėme, kad ji mums niekuo nepadės. Nejaučiau, kad turiu ją įdėti į vaizdą, o kai bandžiau tai daryti, paaiškėjo, jog tai visiškai neveikia. Mano muzika – tai dronai, nerimą žadinantys žemo dažnio garsai, transformuoti į vėjo, sraigtasparnio keliamą triukšmą.  

Esate vienišius?

Labai mėgstu draugiją. Kuriu filmus dėl tos pačios priežasties, dėl kurios kūrė Fassbinderis ar Wajda. Žinoma, nenoriu su jais lygintis, bet pasirašau po tuo, ką jie kalbėjo duodami interviu, tiksliau, sakydami, jog dirba, kad nebūtų vieniši. Dažnai taip yra todėl, kad nepalaikome artimų ryšių su šeima, neturime giminių. Turiu jaunesnę seserį, ji daug metų gyvena Anglijoje, aplankiau ją, kai buvau festivalyje Londone, bet kasdien nesimatome. Man atrodo, kad kinas atstoja šeimą, todėl dirbu greitai ir daug, mėgstu filmavimo aikštelę, nes ilgiuosi darbo su kitais žmonėmis.

Bet dabar reikalaujama, kad filmavimas truktų kuo trumpiau, nes tai brangiai kainuoja.

Manau, darbas gali būti ilgas ir pigus, jei sumažinsi filmavimo grupę. Jei filmas nėra istorinis, jį gali kurti keliolika žmonių. Su tokia grupe taip pat įmanoma dirbti.

Esate kilęs iš tradicinės šeimos, iš konkrečios vietos Silezijoje. Ar tai turi įtakos tam, ką darote?

Nežinau, kas būčiau, jei būčiau gimęs dideliame mieste. Gal kitas žmogus, gal kitoje vietoje, gal jau turėčiau „Oskarą“, gal jau būčiau sukūręs penkis filmus, o gal ir nieko. Nežinau ir jau nebesužinosiu, bet suvokiu, kad mano kilmė buvo ir sunki, ir formuojanti. Esu kilęs ne iš inteligentų, o iš darbininkų šeimos ir matau, kokią tai turi reikšmę, kai susipažįstu su žmonėmis iš didelių miestų, iš inteligentų ar menininkų šeimų. Kuo esu vyresnis, tuo dažniau galvoju apie savo kilmę, apie tėvus, senelius, apie tai, kas esu.

Tai jūsų jėga?

Be abejo. Po vieno pokalbio apie knygas pagalvojau, kad gal skaitau nepakankamai daug, gal nesu išsilavinęs. Bet vėliau supratau, kad negaliu turėti pretenzijų dėl savo kilmės, nes neturiu tam įtakos. Mano tėvai man davė tiek, kiek galėjo duoti tuo laiku ir būdami tokio sąmoningumo lygio, kokio buvo. Manau, kad didelis miestas, gilus panirimas į kultūrą, į meną gali teigiamai paveikti kūrybą, bet nebūtinai filmų kūrimą, ypač tokių kaip mano. Svarbu mokėti portretuoti savo aplinką. Palyginti neseniai įžengiau į pasaulį, kuriame niekad nebuvau. Prieš porą metų buvau nominuotas žurnalo „Polityka“ apdovanojimui ir staiga atsidūriau Nacionaliniame teatre tarp žmonių, kuriuos pažinojau tik iš televizijos. Nebeturiu kompleksų, kurių turėjau. Kilmė sugeneravo manyje milžinišką ambiciją ir darbštumą, man atrodo, kad nuolat turiu įrodinėti, jog esu kažko vertas. Tai didelė našta, dar ir kankinanti.

Darbai užgrūdino?

Žinoma, nors man neatrodo, kad tai, kas mūsų nenužudo, mus stiprina. Tai siaubingas posakis, manau, sunkūs išgyvenimai gali ir susilpninti. Svarbu išmokti kitaip išgyventi sunkumus, išmokti juos patirti, traktuoti kaip savo gyvenimo dalį.

Ar turite naujo filmo sumanymą?

Taip, tai sunkus projektas ir įgyvendinimo, ir temos požiūriu, nes kalbama apie migrantų krizę ties Lenkijos ir Baltarusijos siena. Tačiau apie tai papasakosiu iš kitos perspektyvos nei Agnieszka Holland „Žalioje sienoje“. Tai bus kuklus filmas, man atrodo, kad politiškai sudėtingas, nes galiu gauti pylos ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Jis ne apie gerus ir blogus žmones. Pasakosiu apie žmonių ribines patirtis, apie jų kovą su savais demonais, apie gyvenimą mele. Mano scenarijus šiemet gavo apdovanojimą „Script Pro“ konkurse. Prieš dvejus metus jis nesulaukė teigiamo ekspertų vertinimo, tuometės valdžios buvo užblokuotas cenzūros lygmenyje.

Aktoriai taip pat bus neprofesionalūs?

Didžioji dalis, bet nežinau, ar visi.

Taigi bus dar vienas autorinis jūsų filmas?

Man svarbus ne būdas pasiekti efektą, bet žiūrovo jausmas, kad mato filme paprastus, tikrus žmones.

Parengė Kora Ročkienė