Kinas
Kamera sklendžia per didžiulį negyvenamą namą. Nematoma būtybė blaškosi po kambarius, nusileidžia laiptais, sustoja ir žiūri pro langą. Netrukus į namą įbėgs nekilnojamojo turto brokerė ir po subtilaus melo bei neilgų derybų jis taps nieko neįtariančios keturių asmenų amerikiečių šeimos nuosavybe. „Būtybė“ („Presence“, JAV, 2024) prasideda siaubo filmo žanro kliše – tikėtumeisi, kad šeimos gyvenimas netrukus virs košmaru ir jie sužinos siaubingą namo paslaptį. Tačiau ne tuomet, kai filmą režisuoja Stevenas Soderberghas.
Nuo pat tada, kai debiutinis „Seksas, melas ir vaizdajuostė“ (1989) laimėjo auksinę Kanų palmės šakelę, amerikiečių režisierius nenustoja eksperimentuoti su žanrais, temomis, formatais – kartais atrodo, kad jis tai daro iš paprasčiausio smalsumo, neturėdamas tikslo pretenduoti į dar vieną apdovanojimą. Ne išimtis ir „Būtybė“, su kuria po kelerių metų vien transliavimo platformoms kurtų filmų Soderberghas vėl grįžta į kino teatrų ekranus. Anonsas žada „baisiausią metų filmą“ ir apgauna – nei baisiausias, nei, nors netrūksta krintančių daiktų ir mirksinčių šviesų, siaubo.
Kaip ir savo būtybę, žiūrovą Soderberghas su scenarijaus autoriumi Davidu Koeppu įkalina name (nė viena scena nevyksta už jo ribų), į kurį tik ką atsikraustė Peinų šeima. Motina Rebeka (Lucy Liu) – egocentriška karjeristė, ne itin besidominti kitų šeimos narių jausmais ir akivaizdžiai daugiau simpatijų jaučianti sūnui Taileriui. Taileris (Eddy Maday) – daug pasiekęs sportininkas ir tiesiog arogantiškas idiotas. Tėvas Krisas (Chris Sullivan) – užgožtas žmonos ambicijų, įskaudintas, tačiau geros širdies – vis dar bando išlaikyti šeimą vieningą ir pasirūpinti visais jos nariais. Vis dėlto pasakojimo centre (ir būtybės akiratyje) dažniausiai atsiduria paauglė Kloja (Callina Liang) – turbūt todėl, kad vis dar skendi liūdesyje dėl netikėtos geriausios draugės mirties. Netrukus būtybę namuose pajaučia ir pati Kloja.
Filmo veiksmas linijinis, bet sunku pasakyti, kiek laiko viskas trunka – savaitę, mėnesį, metus. Ekranas užtemsta (būtybės mirksnis?), ir prasideda nauja scena iš Peinų šeimos gyvenimo. Nors antgamtinė būtybė nuolat yra šalia ir kartais apie save primena, didžiąją dalį laiko šis filmas – tiesiog psichologinė drama apie gedėjimą, netektį, skausmą, vienatvę ir sudėtingus šeimos santykius. Nesėkminga santuoka, viduje supuvęs sūnus, depresijos slegiama dukra – griūvantis Peinų šeimos idilės portretas dėliojamas fragmentiškai, per užuominas, pokalbių apie juos kankinančias problemas nuotrupas. „Būtybėje“ siaubą skleidžia visai ne antgamtiniai reiškiniai, o nuosavi šeimos, kurioje nė vienas nėra laimingas, vaiduokliai.
„Būtybės“ originalumas ir stipriausias bruožas – pati būtybė, kurios akimis stebimas filmo veiksmas. Ji, kaip ir žiūrovas, bando suprasti, kas slypi veikėjų galvoje. Būtybė mažai komunikuoja ir beveik neturi įtakos filmo personažų veiksmams, tačiau Soderberghas (jis kartu yra ir operatorius, ir montuotojas) greitai leidžia suprasti, kad per namus sklendžianti kamera yra daugiau nei objektyvus stebėtojas. Tai kažkas gyvas, nematomas, turintis savo sąmonę, temperamentą. Įspūdinga stebėti, kaip vien kameros judesiais sukuriama nekalbančio ir nematomo veikėjo psichologija, jo emocijos, savijauta: būtybė smalsauja, saugo, bėga, o tada slepiasi spintoje, nes nebenori dar labiau skaudinti tų, kurie jai ima rūpėti.
Vis dėlto vieno pavykusio (ir dar labai nespecifinio) personažo filmui nėra gana. Kūrėjai vis užsimena apie vidinius konfliktus ir traumas, akivaizdu ir tai, kad šeimos puvimas prasidėjęs nuo motinos, tačiau visi iki vieno iš ekrane pasirodančių veikėjų stokoja psichologinio subtilumo ir gylio, o pačių paauglių dialogai apsiriboja temomis apie savižudybę, depresiją ir narkotikus. Viduryje filmo, tarsi bandant pateisinti siaubo žanrą, atsiranda dar ir ekstrasensė, atrodanti komiškai (nors scenoje pasigirdęs prašymas atsiskaityti už paslaugas ir iš kūrėjų pusės buvo ne be ironijos prieskonio) ir nepasakanti nieko, ko filmo pabaigoje nebūtų galėjęs suprasti pats žiūrovas. Tačiau labiausiai glumina finalas, netikėtai pakeitęs visą filmo intonaciją, šeimos dramai su mistikos elementais staiga virtus primityviu trileriu. Veikiausiai kūrėjams netikėto siužeto posūkio reikėjo tam, kad jie galėtų pateisinti būtybės egzistenciją Peinų namuose. Tačiau šis keistas hibridas neveikia – trileriui nepakanka įtampos ir motyvacijos, šeimos dramai – deramos atomazgos (atrodo, kad motinai sūnus taip ir liko svarbiausias). Pasisekė tik būtybei.
