Nauji filmai – „Sensacija“
Sunku nepritarti šiųmečiui JAV kino akademijos sprendimui: Tomo McCarthy „Sensacija“ („Spotlight“, JAV, 2015) pelnytai gavo geriausio filmo „Oskarą“. Paradoksas, bet šis aiškios koncepcijos ir struktūros, tiksliai suvaidintas filmas labiau primena klasikinį europietišką kiną, kuris, deja, pastaraisiais metais primiršo, kad gali formuluoti visuomenei svarbius klausimus, kelti opias temas, rodyti paprastus, bet tiesos siekiančius žmones.
Aktorius, prodiuseris, scenaristas, režisierius McCarthy ir kituose savo filmuose tyrinėjo kasdienybę, kurioje, kaip kad prieš „Sensaciją“ sukurtame filme „Batsiuvys“, staiga atsiranda jos įprastą tėkmę griaunantis veiksnys. „Sensacijoje“ tokiu tampa naujasis „The Boston Globe“ redaktorius Martinas Baronas (Liev Schreiber). Redakcijoje jo laukiama kaip ir kiekvieno naujo vadovo – tikintis, kad permainos nebus pernelyg skausmingos. Iš pat pradžių akivaizdu, kad jis „kitas“ – ne iš Bostono (neatsitiktinai dar XIX a. pabaigoje Henry Jamesas vieną savo romanų pavadino „Bostoniečiai“, pabrėždamas ypatingą miesto mitologiją) ir dar žydas. Kad jis svetimas, netiesiogiai prabils ir Bostono kardinolas, padovanojęs naujajam redaktoriui Katekizmą. Tačiau būtent Baronas, analizuodamas dienraščio potencialą, ir užčiuops svarbią temą, kuri iki tol atsidurdavo žinučių ar redaktoriaus apžvalgų skiltyse, kur fiksuojama, kad dar vienas kunigas nuteistas už lytinį priekabiavimą, įtartas pedofilija ir pan. Baronas mano, kad tai didelė tema ir paveda „Spotlight“ (lietuviškai, matyt, tai būtų „Dėmesio centre“) skyriui patyrinėti, kaip Bažnyčia stengiasi užglaistyti visus tuos skandalus, kaip su ja bendradarbiauja teismai, advokatai, politikai, policija ar paprasti tikintieji, noriai praryjantys teiginį, esą tai tik atskiri atvejai. Baronas įsitikinęs, kad tai – sistema. Jis nori, kad šią sistemą ir atskleistų žurnalistai. Prasideda darbas, kuris truks ilgai, o 2002 metais pasirodęs straipsnis sukels panašių tyrimų laviną visame pasaulyje ir atneš „The Boston Globe“ žurnalistams prestižinę Pulitzerio premiją.
Andreaso Dreseno retrospektyva
Vokiško kino dienos šiemet pristato penkių vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno filmų retrospektyvą. Režisierius ir pats pirmą kartą atvyks į Vilnių pristatyti naujausio filmo „Kai mes svajojom“ (2015) ir šį penktadienį bei šeštadienį „Skalvijoje“ susitiks su žiūrovais.
1963 m. rugpjūčio 16 d. Rytų Vokietijoje, Geroje, teatralų šeimoje gimęs Andreasas Dresenas augo Šverine, nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos kūrė mėgėjiškus filmus. 1982 m. baigęs mokyklą dirbo Šverino teatre garso operatoriumi, vėliau – režisieriaus Günterio Reischo asistentu DEFA kino studijoje. 1986–1991 m. Dresenas studijavo režisūrą Konrado Wolfo kino ir televizijos akademijoje Potsdame-Babelsberge. Nuo 1992 m. Dresenas dirba teatre, televizijoje, operoje, kuria vaidybinius ir dokumentinius filmus. Jis – įvairių premijų bei festivalių laureatas. Jau debiutinis Dreseno vaidybinis filmas „Tylus kraštas“ (1992) buvo apdovanotas Heseno kino ir vokiečių kino kritikų premijomis. Ne vieną apdovanojimą pelnė ir vėlesni jo filmai „Nakties siluetai“ (1999), „Policininkė“ (2000), „Kavinė „Halbe Treppe“ (2002), „Ponas Vichmanas iš CDU“ (2002), „Vasara Berlyne“ (2006), „Devintas dangus“ (2008), „Viskis ir degtinė“ (2009).
Pagal užsienio žiniasklaidą
Pirmadienio rytą baigėsi 2016-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Kaip niekad anksčiau, laureatus šįkart buvo lengva numatyti, juolab kad Lietuvoje beveik visi apdovanoti filmai jau rodyti arba rodomi, išskyrus Lenny Abrahamsono „Kambarį“. „Oskarų“ ceremonijoje skambėjo daug politinio pobūdžio pasisakymų, nuolat buvo prisimenami šiemet apdovanojimams nenominuoti juodaodžiai kino kūrėjai. Dėl apdovanotų filmų meniškumo ar svarbos kino istorijai pastaraisiais metais jau beveik nesiginčijama, nes ne tai dažniausia lemia Akademijos sprendimą. Tačiau niekas neabejoja, kad „Oskaras“ atneša apdovanotam filmui daug finansinės naudos. Lietuvių žiniasklaidoje nuo ankstyvo ryto „Oskarai“ nurungė ir Sirijos paliaubas, ir rinkimų JAV bei Irane rezultatus, todėl trumpai pristatome svarbiausius laureatus.
Prasideda Vokiško kino dienos
Kovo 2 d. Vilniuje prasidės Vokiško kino dienos. Pasibaigus Tarptautiniam Berlyno kino festivaliui, bet dar neįsisukus „Kino pavasariui“, jau tradiciškai kino gerbėjus sieks sudominti filmai iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Vilniuje prasidėjęs kino renginys vėliau persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir truks iki kovo 20 dienos. „Vokiško kino dienas“ organizuoja Goethe’s institutas Lietuvoje, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.
Bendros filmų temos ar jungiančios ašies nereiktų ieškoti. Esminis filmų atrankos kriterijus buvo jų paveikumas ir išskirtinumas. Siekta parodyti įvairovę ir išryškinti kontrastus bei atskleisti istorijas, slypinčias detalėse. Programos kuratorius – Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke – sako: „Svarbiausi atrankos kriterijai – KAS ir KAIP. Tai ir tradicinė vokiečių kino dramaturgija, ir naujovės, prasidedančios išsižadėjus įprastinio pasakojimo. Pristatysime stereotipinius mitus apie vokiečius, kontrastuojančius su elektronine muzika, pasiūlysime saldžiai karstelėjusių siaubo istorijų, supažindinsime su autore, kuri rašydama siekia atskleisti diktatūros sukeliamas traumas, papasakosime apie trenerį, kuris ugdo pasaulines sporto žvaigždes, supažindinsime su mergina, kurią šeimos tapatybės paieškos nuveda į Lietuvą.
Krėsle prie televizoriaus
„Imitation Game“ – tai britų matematiko, vieno informatikos kūrėjų Alano Turingo (1912–1954) testo, leidžiančio suvokti, ar bendrauji su mašina, ar su žmogumi, pavadinimas. Režisierius Mortenas Tyldumas taip pavadino ir filmą, pasakojantį apie Turingą. TV3 jį, lietuviškai pavadintą „Vaizduotės žaidimu“, rodys sekmadienio vakarą (28 d. 22.30). Pirmadienio paryčiais paaiškės ir nauji „Oskarų“ savininkai. Pernai „Vaizduotės žaidimas“ buvo nominuotas net aštuoniems apdovanojimams, gavo vieną – už geriausią scenarijų.
Norvegas Tyldumas po kelių Europoje sukurtų filmų pateko į Holivudą, kur iš režisieriaus pirmiausia laukta paprastai ir prieinamai papasakotos istorijos apie tragiško likimo mokslininką, kuris nusižudė, nes buvo nuteistas už homoseksualumą ir turėjo rinktis cheminę kastraciją arba kalėjimą. Pastarasis faktas filme, tiesa, neakcentuojamas.
2016-ųjų Berlinalės laureatai
„Auksinis lokys“ Gianfranco Rosi dokumentiniam filmui „Fuocoammare“, manau, niekam nebuvo staigmena. Parodytas festivalio pradžioje, filmas iškart tapo kritikų favoritu, nors kalbėta, kad Meryl Streep uždraudė žiuri nariams skaityti kritikų vertinimus. Mačiusiems Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanotą Rosi filmą „Šventasis greitkelis“, „Fuocoammare“ gali pasirodyti kaip šio tęsinys: panaši labirintiško klaidžiojimo po erdvę struktūra, išraiškingi personažai, nuosekliai formuluojama ir iš lėto auginama filmo ištarmė. Tik šįkart veiksmas nukelia ne į Romos aplinkkelį, o į Lampedūzos salą, kurią pirmą pasiekia pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos. Režisierius dėmesį sutelkia į vietinius gyventojus. Berniukas Samuelis pasirodo jau pirmuosiuose kadruose, kai kartu su draugu darosi laidynes. Iš jų berniukai šaudys į milžiniškus kaktusus ir paukščius. Samuelis išmintimi dalijasi ir su režisieriumi, sakydamas, kad viską (taip pat ir laidynę) reikia daryti su aistra. Tai smalsus ir vikrus vaikas, todėl jis yra puikus režisieriaus palydovas. Berniukas tampa Lampedūzos gyventojų žvejų požiūrio į pasaulį, jų temperamento atspindžiu. Viena iškalbingiausių filmo scenų – Samuelis vakarieniaudamas taip meistriškai siurbia makaronus, kad negali atitraukti akių. Tik vieną kartą filme Samuelis sustings kaip įbestas, kai jo žvilgsnis susikirs su tokiu pat sustingusiu paukščiuko žvilgsniu.
Tokių išraiškingų kadrų, kurie įstringa, matyt, visam likusiam gyvenimui, filme yra ir daugiau. Tiesiog sukrėtė kadras, kai ką tik iš mirties išgelbėtas pabėgėlis žiūri į kino kamerą, o jo veide kaip ekrane atsispindi sudėtingi jausmai, bet galiausiai žvilgsnyje atsiranda nedrąsi viltis. Kad padėti tokiems žmonėms – visų pareiga, neabejoja kitas filmo personažas – Lampedūzos gydytojas. Filme jis pasakoja apie savo patirtį, kuri kartais būna ir siaubinga, kai reikia tirti jūroje nuskendusių žmonių lavonus. Samuelis filme yra gamta, gydytojas – gyvenimo išmintis ir civilizacija, jo pokalbiai su režisieriumi intymūs ir atviri.
Nauji filmai – „Šlovė Cezariui!“
Broliai Ethanas ir Joelis Coenai niekada nesiliovė flirtavę su kino istorija. Naujasis jų filmas „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, JAV, 2016), atidaręs Berlyno kino festivalį, grįžta prie filme „Bartonas Finkas“ narpliotos Holivudo užkulisių temos.
1951-ieji. Kol Amerika kovoja Šaltajame kare, o propaganda skleidžia komunizmo baimę, klesti dabar klasikiniu vadinamas Holivudas, kuriame vienas po kito kepami lengvi eskapistiniai filmai. Studijoje „Capitol Pictures“ jau įpusėtas istorinis epas „Šlovė Cezariui! Kristaus istorija“, čia taip pat filmuojamas vesternas, miuziklas su ilgais choreografiniais numeriais, stebuklinė pasaka bei kelios kostiuminės dramos.
Pagrindinis filmo herojus – Edis Maniksas (Josh Brolin). Jo prototipas – garsusis „MGM“ studijos prodiuseris Eddie Mannixas, kino istorijoje žinomas „tvarkdario“ vardu. Jis prižiūrėjo ir prireikus taisė aktorių įvaizdžius, nuo kurių priklausė studijos reputacija. Maniksas tarsi cerberis rūpinasi, kad joks skandalas neišeitų už studijos ribų, tačiau iš filmavimo aikštelės dingus pagrindiniam aktoriui padėtį suvaldyti tampa vis sunkiau. Maniksas net svarsto galimybę iškeisti studiją į ramų darbą aeronautikoje, tačiau prieš tai reikia baigti filmą ir atlaikyti Holivudo paskalų medžiotojų ataką. Tilda Swinton, netikėtai įsispraudusi į siaurutėlius pretenzingus kostiumus, vaidina dvynes Torą ir Tesali Teker, kurių personažai sukurti remiantis nuolat aršiai konkuravusių feljetonisčių seserų Annos Landers ir Abigailės Van Buren istorija.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vasario 17-osios rytą po sunkios onkologinės ligos mirė Andrzejus Żuławskis – režisierius, rašytojas ir maištininkas. Żuławskis buvo neįtikėtinas eruditas, todėl ir maištavo prieš supaprastintą, visiems prieinamą ir suprantamą kiną. Jis buvo nepakantus dviveidystei ir apsimetinėjimui, dažnai tapdavo skandalų provokatoriumi ar veikėju. Paskutinį sukėlė Żuławskio knyga „Naktipuodis“ („Nocnik“), kurioje jis atvirai aprašė romaną su 47 metais jaunesne aktore. Żuławskis – per dvidešimties knygų autorius – pas mus vis dar nežinomas. Jo ankstyvuosius filmus prieš kelerius metus rodė Lenkų filmų savaitė.
Żuławskis gimė 1940 m. Lvove. Inteligentų Żuławskių šeimoje buvo daug menininkų – rašytojų, dailininkų, poetų ir kompozitorių. Po Antrojo pasaulinio karo jo tėvas rašytojas Mirosławas tapo diplomatu, dalį vaikystės būsimas režisierius praleido Čekoslovakijoje, studijavo kiną ir filosofiją Paryžiaus IDHEC ir Sorbonoje. Po studijų grįžęs į Varšuvą, Żuławskis dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu. Matyt, tada ir susiformavo režisieriaus požiūris į Wajdą bei jo aplinkos žmones, kuriuos Żuławskis gana paniekinamai vadino „Varšuvos kunigaikštyste“.
Debiutinis Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia częśc nocy“, 1971) rėmėsi tėvo patirtimi – karo metais jis šėrė utėles vienoje Lvovo laboratorijoje, gaminančioje vakciną nuo šiltinės. Pirmajame filme jau akivaizdus Żuławskio stilius, supynęs siurrealizmą, siaubo kino elementus ir nervingą ekspresiją. Prancūzai sugalvojo būdvardį „zulawskienne“, kuriuo dažnai apibūdina net Żuławskio filmų neprimenančius, bet keistus ir įtaigius filmus.
Iš kino festivalio sugrįžus
Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet paminėjo savo 45-ąsias metines ir pasitiko permainas. Aštuonerius metus jam vadovavęs kultūrologas Rutgeris Wolfsonas užleido savo postą prodiuseriui Bero Beyeriui. Tai gana simptomiška, nes su biudžeto formavimo sunkumais vis dažniau susiduriantys kino festivaliai patenka vis didesnėn vadinamosios kino industrijos įtakon ir tampa specifiniais verslo subjektais. Mažėja jų aukštosios ambicijos, aktyvėja rinkodaros retorika, stiprėja orientacija į platųjį vartotoją ir kūrybos standartą. Ypač svarbūs tampa viešieji ryšiai, kino kritikus peržiūrose jau senokai pakeitė žurnalistai.
Naujasis direktorius deklaravo reikšmingus struktūrinius IFFR programos pokyčius, pabrėžė jos įvairovę, drąsą bei iššūkius, nors įprastiniame filmų sraute visa tai buvo nelengva pastebėti. Festivalio formulė iš esmės nepakito, jis tebeskelbia propaguojantis viso pasaulio, neaplenkiant nė „periferijų“, jaunųjų kūrybą, o tai šiais menininkų perprodukcijos laikais neišvengiamai susiję su pilka vidutinybe. Senstelėjęs globėjo vaidmuo nežada IFFR nieko gero.
Nauji filmai – „Mari istorija“
Režisieriaus Jeano-Pierre’o Ameris filmas „Mari istorija“ („Mari Heurtin“, Prancūzija, 2014) nukelia į XIX a. pabaigos Prancūzijos moterų vienuolyną. Įprastą jo tylą sudrumsčia jauna mergina Mari, kuri su išoriniu pasauliu bendrauja tik lytėjimu, uosle ir skoniu. Neturėjusi galimybės bendrauti su žmonėmis, ji elgiasi kaip laukinis žvėrelis. Mergaitės pasaulio suvokimą užsibrėžia pakeisti sesuo Margarita. Taip prasideda Mari Heurtin istorija.
Nors filmo veiksmas rutuliojasi vienuolyne, religija nėra pagrindinė filmo tema, čia ji tik papildoma sąlyga. Pagrindinę veikėją vienuolę režisierius rodo kaip ypač kantrią, siekiančią santarvės ir pasiaukojančią kitiems. Tačiau, kita vertus, toks sesers Margaritos įvaizdis atspindi visuomenės susikurtą vienuolės įvaizdį, todėl atrodo stereotipiškas. Vis dėlto vienuolės abitas filme atrodo natūralus, savaime suprantamas, jis ne varžo šią veikėją, o ją papildo.
Beveik Sizifo darbui prilyginamas sesers Margaritos tikslas išmokyti aklą ir kurčnebylę mergaitę bendrauti teigia, kad nėra neįmanomų darbų, reikia tik didelio noro ir kantrybės. Todėl „Mari istoriją“ galima laikyti ne tik biografine drama, bet ir filmu, kuris motyvuoja žiūrovus. „Žmonės, kurie laikomi kitokiais ir todėl atstumti, – pagrindinė mano filmų tema. Mari Heurtin istorijoje mane jaudina išskirtinis sesers Margaritos charakteris ir jos įsitikinimas, kad pasiseks išlaisvinti jaunąją Mari iš jos vidinio kalėjimo“, – teigia režisierius.