„Fusio“ režisierius apie savo filmą
Nuo kovo 11 d. Lietuvoje rodomas naujausias islandų režisieriaus Daguro Kari filmas „Fusis“ („Virgin Mountain“, 2015). Lietuviška jo premjera įvyko per „Scanoramą“, kur filmas tapo vienu populiariausių. Lietuvos žiūrovai matė ne vieną islandų režisieriaus, išgarsėjusio po „Albinoso Nojaus“ („Noi albinoi“, 2003), filmą. „Fusis“ pernai pristatytas Berlyno kino festivalyje, pelnė Traibekos ir Valjadolido festivalių prizus, buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimams. Tai pasakojimas apie apkūnų keturiasdešimtmetį, kuris gyvena kartu su motina, jo gyvenimo rutiną. Pateikiame režisieriaus interviu Arturui Zaborskiui fragmentus.
Rekomenduojame „Kino pavasario“ filmus
„Kino pavasaris“ jau ne už kalnų, todėl laikas apsispręsti, ką iš tikrųjų norime pamatyti. Šįkart „7md“ išskyrė tris festivalyje dažniausiai sutinkamas žiūrovų grupes: žmones, sinefilus ir snobus. Žinoma, tai nereiškia, kad viename negali tilpti visi trys.
Kovo 11-osios išvakarėse festivalis „Kino pavasaris“ pristatė lietuvių filmų programą. Joje bus rodomi Lietuvos kino kūrėjų, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir JAV ir Vakarų Europoje, filmai. Programą atidarys Albinos Griniūtės bendros Lietuvos, Suomijos ir Estijos gamybos dokumentinis filmas „Ateljė „Rojaus drabužiai“ („Paradise Gowns“). Jis pasakoja penkių Suomijos salyno gyventojų istorijas. Laikas čia tarsi sustojęs, o santykis su gamta – ypač ryškus. Griniūtė „Kino pavasario“ žiūrovams gerai pažįstama: 2012 m. jos trumpametražis filmas „Našlaitynas“ buvo išrinktas geriausiu lietuviško kino debiutu. „Kino pavasario“ žiūrovai pamatys naują Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis“ apie žmones, gyvenančius Mariupolyje – Rytų Ukrainos mieste, šalia kurio vis dar vyksta karas. Pasaulinė filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, jis buvo atrinktas į prestižinę dokumentinių filmų programą „Panorama“. Naująjį filmą „Karalių pamaina“ „Kino pavasaryje“ pristatys režisierius Ignas Miškinis, išgarsėjęs filmu „Artimos šviesos“ (2009). Filmo herojus – jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis komos būklės ligonį, įtariamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlį. Filme vaidina Dainius Gavenonis, Aistė Diržiūtė. „Filmo scenarijų rašėme kartu su Sauliumi Drunga. Norėjome istoriją papasakoti mažoje erdvėje, minimaliomis priemonėmis. Tai buvo didžiausias iššūkis. Tai pirmas mano filmas, kuriame tiek daug dialogų“, – kalbėjo Miškinis spaudos konferencijoje. „Mariupolis ir „Karalių pamaina“ varžysis tarptautinėje konkursinėje festivalio programoje „Baltijos žvilgsnis“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šių metų vasario 23 dieną, eidamas 79-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos animacinių filmų kūrėjas Antanas Janauskas. Jis gimė 1937 m. birželio 20 d. Preidžiuose, Panevėžio rajone. 1965 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.
Dirbti Lietuvos kino studijoje Janauskas pradėjo 1965 metais. Nuo 7-ojo dešimtmečio Janauskas kūrė animacinius filmus, buvo aktyvus Lietuvos kino mėgėjų draugijos narys. Jo filmai pelnė ne vieną apdovanojimą mėgėjiško kino festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais A. Janauskas įsteigė savo studiją „A. Janausko animacinių filmų studija AJ“. Joje sukurti filmai – „Kėdė“ (1996 ), „Sekantis!“ (1996 ), „Užsisek saugos diržą!“ (1996 ), „Ovacijos“ (1998 ), „Perėja“ (1998 ), „Telegastrovizija“ (2000), „Trumpas sujungimas“ (2003) – buvo rodomi ir pelnė prizus daugelyje tarptautinių kino festivalių. Menininko kūryba išsiskyrė originalia animacijos technika.
Nauji filmai – „Gautas iškvietimas“
Pastaraisiais metais tiesiog geometrine progresija pasaulyje ir pas mus daugėja beprasmiškų dalykų, daiktų, idėjų. Kelias dienas iš eilės LRT „Panorama“ reklamavo Kaziuko mugės „įvykį“ – 12 metrų medinį šaukštą. Kam jis reikalingas? Tam, kad būtų užfiksuotas dar vienas beprasmiškas Lietuvos rekordas? Panašių daiktų ar veiksmų galima pamatyti kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, visuomeninio transporto aikštelėse panašiai reklamuojasi plikai nusiskutusios garsenybės. Gal geriau tegu nueina į ligoninę ir pabendrauja su sergančiais vaikais? Netrukus akis pradės badyti kitas nereikalingas daiktas – raudonai pražydusi kėdė taps „Kino pavasario“ simboliu. Gal ir gražu, bet iš tikrųjų tai tik kičas, o jis visada saldžiai gražus, antraip nebūtų toks paklausus. Visokie kičo padirbiniai tik imituoja funkcionalumą, jų formos – perdėtos, vertė – niekinė. Toks pat ir Tado Vidmanto „Gautas iškvietimas“ (Lietuva, 2016) – apsimeta filmu, nors juo nėra. Tai tiesiog daugybė neva juokingų scenelių (iki išbaigto skečo dažniausiai jos neištempia), kurias sujungia personažai – vieno vargano policijos komisariato patruliai. Filmo veikėjai dažnai kreipiasi į kamerą, lyg parodijuodami lietuviškų televizijų „realybės šou“, kuriuose rodomi „reidai“ į buitinių nusikaltimų vietas ir gyvenimo dugne atsidūrę žmonės – alkoholikai, skandalistai, turintys psichikos problemų. Bet „24 valandų“ ar panašių laidų nežiūriu, todėl apie Vidmanto parodijos lygį negaliu nieko pasakyti. Epizodas, kuriame parodijuojamas kažkuris Emilio Vėlyvio filmas, paprasčiausiai nevykęs.
Krėsle prie televizoriaus
Kovo 11-oji – visų šventė, kad ir kaip ją norėtų pasisavinti politikai ar televizijos. Kiekvienas turi su šia diena susijusių prisiminimų, kurių iš atminties neišstums LRT diegiami kolektyviniai masinės kultūros ritualai. Absurdas, bet jų dalimi tapo tiesioginės transliacijos iš Vilniaus Arkikatedros ar madų šou Valdovų rūmuose, nors, tiesą sakant, pastarieji tik panašiems renginiams ir tinka. Tarp jų LRT kovo 11 d. programoje (16.20) atsidūrė Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ (2006), sukurtas pagal tikrą įvykį.
Filmas nukels į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su savo septyniolika metų nematytu tėvu atvyksta filmo herojė Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji – JAV pilietė, mokosi Hamburge, puikiai kalba vokiškai ir visai nesijaučia čia svetima. Būsimas susitikimas su tėvu kuria nematomą įtampą. Tėvas 1944-aisiais liko Lietuvoje, dabar jis – tarybinis vaikų rašytojas. Jie susirašinėja slaptai. „Kai apkabinsiu tave“ veiksmo laikas – kelios dienos. Bet jose susikoncentravo keliolikos metų patirtis. Rūta negali suprasti, kodėl tėvas liko Kaune. Susitikimas turi atsakyti į visus klausimus, todėl jis ir žadina tokį Rūtos nerimą. Tėvas taip pat bando suprasti, kodėl neišvyko kartu su žmona ir dukra. Kas privertė jį pasilikti, spėlios ir žiūrovai.
„Oskaru“ apdovanotas „Sauliaus sūnus“ – Lietuvos kino teatrų ekranuose
Debiutinis László Nemeso „Sauliaus sūnus“ pernai Kanuose buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu, neseniai jis gavo „Oskarą“. Nemeso filmas remiasi gerai apgalvotu formaliu sprendimu: kamera susitelkia į pagrindinio personažo Sauliaus Auslenderio veidą. Viskas, kas vyksta aplink jį, tampa sukrečiančiu, bet fonu. Jis pragariškas, nes žydas iš Užgorodo Saulius dirba konclagerio zonderkomandoje – palydi į dujų kameras naujai atvykusius, o paskui renka lavonus ir juos degina. Filme rodoma viena Sauliaus gyvenimo para. Vyras nori palaidoti dujų kameroje rastą gyvą, bet paskui karininko nužudytą berniuką. Sauliaus ryžtas nepatinka kitiems kaliniams, nes zonderkomanda kartu su visu konclageriu rengiasi sukilimui ir pabėgimui.
„Sauliaus sūnus“ sukelia daug abejonių. Viena vertus, filmo kūrėjai siekia kuo didesnio autentiškumo: pirmasis filmo pusvalandis pritrenkia ir forma, ir konclagerio įvykių, detalių, dialogų nuotrupų tempu, meistriškai kuriama įtampos kupina atmosfera. Režisierius rodo krematoriumo kasdienybę, kuri savaime siaubinga. Bet netrukus ima ryškėti formos monotonija – su personažu susitapatinti sunku, nes apie jį taip nieko daugiau ir nesužinome, o berniuko laidojimo metafora pernelyg aiški, kad išlaikytų filmo svorį ir pusiausvyrą tarp dokumentiškumo bei alegorijos. Kuo toliau, tuo labiau berniuko tema veda filmą prie tradicinės naracijos, jos melodramatiškumas atrodo kaip meninis kompromisas, nes supaprastina filmo ištarmę ir paneigia tai, ką režisierius rodo visą filmą, – žmogiškumas lageryje neįmanomas. Tačiau būtent melodramatiška gaida paradoksaliai paryškina, kad turime reikalą su perdėtai estetizuotu, žiūrovų įpročius savaip kutenančiu reginiu. Todėl ir filmo autentiškumas, kurį turėtų pabrėžti keliskart rodomos slapta kalinių daromos nuotraukos, tampa abejotinas.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vasario pabaigoje lenkų televizija TVP2 parodė pernai „Oskaru“ apdovanotą Paweło Pawlikowskio filmą „Ida“. Prieš filmo rodymą publicistinės laidos dalyviai (beje, visi radikalių dešiniųjų pažiūrų) įrodinėjo, kad filmas atspindi „žydišką požiūrį“. Prie filmo taip pat buvo prilipdytas specialus istorinis komentaras. Prieš tokią filmo interpretaciją atvirame laiške Lenkijos televizijos vadovui Jacekui Kurskiui protestavo Lenkų režisierių gildija. Tarp pasirašiusių laišką – Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Filipas Bajonas, Robertas Glińskis, Borysas Lankoszas, Wojciechas Smarzowskis, Małgorzata Szumowska, pats filmo autorius ir kiti garsūs lenkų kino kūrėjai, manantys, kad „Ida“ televizijoje buvo pristatyta šališkai ir neteisingai. Laiško autoriai pasisakė prieš manipuliavimą. Kurskis atsakė į laišką, tvirtindamas, kad viešasis transliuotojas turi pareigą pristatyti „istorinės tiesos kontekstą“ ir pakvietė Režisierių gildijos narius susitikti. Netrukus po režisierių savo protestą Kurskiui ir TVP2 direktoriui Maciejui Chmieliui išsiuntė 92 kino kritikai, kino žurnalistai ir kinotyrininkai. Trečiadienį oficialų pareiškimą išplatino ir Europos kino akademija. Jame rašoma, kad Akademijos vadovybė „gina teisę atvirai diskutuoti apie filmus, tačiau jai nepriimtinas manipuliavimas tokiomis diskusijomis, kai prieš filmą pristatoma tik vienos pusės nuomonė“. Šališką „Idos“ įžangą pristatė ir amerikiečių savaitraštis „Variety“, cituodamas laidoje dalyvavusių Maciejaus Świrskio ir Krzysztofo Kłopotowskio pasisakymus, esą „be tautos sutikimo negalima tarpininkaujant filmui žadinti katarsio“ ir kad „Ida“ „nebūtų gavusi „Oskaro“, jei nepristatytų žydiško požiūrio.“ „Variety“ pasmerkė būdą, kai prie filmo buvo prijungtas užrašas apie nacių okupaciją Lenkijoje, pateiktas kaip integrali filmo dalis.
Brie Larson apdovanota už geriausią moters vaidmenį
Dauguma šiųmetės „Oskarų“ nakties nugalėtojų gerai žinomi. Tik Brie Larson, kuriai atiteko apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį ir kuri aplenkė į tą patį „Oskarą“ pretendavusias Charlotte Rampling bei Cate Blanchett, daugumai žiūrovų vis dar mįslė. Nors Lenny Abrahamsono filmo „Kambarys“ („Room“, JAV, 2015) mūsų kino teatrų repertuare nematyti, pristatome jauną aktorę, kuri už vaidmenį „Kambaryje“ gavo „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“.
Dar prieš metus didžioji Amerikos kino akademijos narių dalis, be abejo, negirdėjo apie Brie Larson. Vaidmuo jaudinančioje dramoje apie motiną, laikomą uždarytą mažame kambarėlyje su sūnumi, atskleidė ne tik naują talentą, bet ir tai, kad Holivudas sugeba duoti šansą jauniems aktoriams.
Iš tikrųjų 26-erių metų aktorė šou versle yra jau seniai. Brie Larson kilusi iš Kalifornijos, tačiau jos pirmoji kalba buvo prancūzų. Larson pavardę aktorė pasiskolino iš savo senelės, nes gimė kaip Sidonie Desaulniers. Larson ji pasirinko, kad agentams nereikėtų laužyti liežuvio tariant užsienietišką pavardę. Agentų būsimai aktorei prireikė, kai jai buvo vos devyneri, o būdama septynerių ji tapo jauniausia Amerikos konservatorijos teatro San Fransiske mokine. Televizijoje Larson debiutavo 1998 m. laidoje „Tonight Show with Jan Leno“. Pirmą rimtą vaidmenį suvaidino 2001-aisiais situacijų komedijoje „Raising Dad“ ir už vaidmenį seriale net buvo nominuota jaunojo menininko apdovanojimui. 2003 m. ji suvaidino Gary Vinicko romantinėje komedijoje „Staiga trisdešimties“, kur Larson partneriai buvo Jennifer Garner ir Markas Ruffalo. Po dvejų metų Larson išleido pirmą savo albumą, nes yra ne tik aktorė, bet ir dainininkė bei roko atlikėjo Alexo Greenwaldo draugė.
Krėsle prie televizoriaus
Garsiausias Berlyno mokyklos režisierius Christianas Petzoldas yra sakęs, kad kinas visada pasakoja apie vaiduoklius. Juk iš tikrųjų kino ekrane matome ne gyvus žmones, o tik jų atvaizdus. Paskutinio Petzoldo filmo „Feniksas“ (LRT Kultūra, 9 d. 22.30) herojė dainininkė Nelė (daugelio Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss) po Berlyną klaidžioja kaip vaiduoklis. Bet ir Berlynas labiau primena vaiduoklių miestą – čia daug griuvėsių ir kavinė „Feniksas“. Nelė išgyveno Aušvicą, bet buvo taip sužalota, kad prireikė plastinės operacijos. Dabar ji grįžo, kad rastų savo vyrą, nors draugė ir perspėja, jog būtent šis ją išdavė gestapui. Nelė randa Džonį „Fenikse“, bet šis jos neatpažįsta. Vis dėlto moteris jam primena buvusią žmoną, kurios mirtimi jis neabejoja, todėl vyras nusprendžia pasinaudoti nepažįstamąja, kad atgautų Nelės turtą.
Nelė įsitraukia į keistą žaidimą. Viename interviu Petzoldas sakė: „Primo Levi ir Jeanas Améry visada rašė savo knygose, kad žmonės, kuriems pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, troško tik vieno – atsukti laiką atgal. Nelė sako sau, kad nėra žydė – tai naciai suteikė jai tokią tapatybę. Nelė jos nepriima, kaip nepriima fakto, kad dainos, eilės ir meilė nesugrąžinamai sunaikinti. Ji nenori tapti nauju žmogumi. Ji nori grįžti prie tos, kuria buvo, į laikus, kai ją mylėjo vyras, o draugai pamatę nepereidavo į kitą gatvės pusę.“