7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Živilė Pipinytė

Įžengiant į prisiminimų upes

Pirmieji Berlinalės įspūdžiai

Pačią pirmą dieną, tik išėjusi iš Berlyno metro, anapus gatvės pamačiau angliškai parašytą šūkį: „Putinas nėra jūsų priešas“. Skubėjau į viešbutį ir nestabtelėjau sužinoti, kas ir kodėl pačiame Berlyno centre nusprendė agituoti už Rusijos „carą“. Kitą dieną šūkiais apklijuoto stalelio jau nebebuvo, o aš vis dėlto pavėlavau į atidarymo filmą – brolių Coenų „Šlovė Cezariui!“. Tačiau spėjau išgirsti apie filmą prieštaringų nuomonių. Vienus jis nuvylė, kiti sakosi pamatę gražų meilės kinui prisipažinimą.

 

Kaip yra iš tikrųjų, šį penktadienį galės įsitikinti ir Lietuvos žiūrovai, o kai rašau šias eilutes, festivalis dar tik įsivažiuoja. Kartais jo siūlymų margumynas atrodo perdėtas, kartais primena atsiminimų vakarą – festivalis pagerbia šiemet mirusius Davidą Bowie, Alaną Rickmaną, Ettore Scolą. Garsiojo „Berlinale Palast“ fojė stovi geltonos dėžės – čia renkamos aukos pabėgėliams, apie juos kalbėta net per „Šlovė Cezariui!“ spaudos konferenciją, kai vienas žurnalistas uždavė su Angela Merkel susitikti panorusiam George’ui Clooney klausimą, ką jis konkrečiai daro, kad padėtų žmonėms.

„Aš, Olga Hepnarova“
„Aš, Olga Hepnarova“
„El Rey del Once“
„El Rey del Once“
„Ateitis“
„Ateitis“
Jonas Ūbis

Per šventes

Krėsle prie televizoriaus

Televizijos programas skaityti kartais visai įdomu, nes jos savaip atspindi tautos mentalitetą. Kur dar taip akivaizdžiai pamatysi, kad vasario šventės Lietuvoje lyg ir susilieja – Šv. Valentino diena greit bus nebeatskiriama nuo Nepriklausomybės šventės. Du viename – visai kaip vasario 16 d. BTV programoje: 14.35 „Čilinam Šv. Valentiną, arba devyni antausiai ir trejos vestuvės. Muzikinis filmas apie meilę, antausius ir vestuves“ ir 17.50 „Koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo dienai“. Panašiai ir vasario 16-osios vakaras per TV3: 21.30 – mėgėjiškai apgailėtinas Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, o po jo 23.20 – Steveno Spielbergo filmas apie JAV prezidentą „Linkolnas“.

 

LRT šią dieną beveik nesiūlo pramogų – tik patriotinius dokumentinius filmus apie partizanus ir Audriaus Juzėno „Ekskursantę“ (14.30) – mažos mergaitės odisėją iš Sibiro į Lietuvą. Vaikai lietuvių kine, matyt, pasmerkti būti svarbiausiais istorijos liudininkais ir kentėti už visus suaugėlius. Tai suprantama, juk suaugusį personažą, ypač istorinį, ne taip lengva parodyti ekrane įtikinamai.

„Linkolnas“
„Linkolnas“
„Eilinė egzekucija“
„Eilinė egzekucija“
„Gyvenimo medis“
„Gyvenimo medis“
Živilė Pipinytė

Ką žada Berlinalė

Prasideda Tarptautinis Berlyno kino festivalis

Atidarymo filmas – brolių Ethano ir Joelio Coenų „Šlovė Cezariui“ – perkelia į 6-ojo dešimtmečio Holivudą. Amerikos kino sostinėje ar apylinkėse vyko ne vieno Coenų filmo veiksmas ir kiekvienąkart tai buvo gana išsamus vieno ar kito laikotarpio amerikiečių kino stiliaus tyrinėjimas. Naujojo filmo pavadinimas žada panardinti į garsiųjų „kolosų“ – istorinių filmų su šimtais statistų – pasaulį, nes 6-ojo dešimtmečio pradžioje Holivudas suprato, kad turi rimtą konkurentą – televiziją. Filme vaidina daug garsių aktorių ir žvaigždžių – George’as Clooney, Scarlette Johansson, Jamesas Brolinas. Lietuvoje jį bus galima pamatyti dar nepasibaigus festivaliui.

 

Berlyno kino festivalis kasmet priverčia pasijusti laiko duobėje, nes filmų daug ir greit supranti, kad gali nespėti pamatyti net pačių svarbiausių. Vis dar laikausi senų nerašytų taisyklių, todėl visada stengiuosi pasižiūrėti visus pagrindinio konkurso filmus, nes jie ir apibūdina festivalio veidą bei lygį. Patyrinėjus konkursinę programą akivaizdu, kad žiuri, kuriam šiemet vadovauja Meryl Streep, neteks nuobodžiauti. Juolab kad žiuri sudėtis taip pat gana marga – joje vokiečių aktorius Larsas Eidingeris, mūsų žiūrovams pažįstamas iš Olivier Assayso filmo „Zils Marijos debesys“, bet labiau išgarsėjęs vaidmenimis Thomaso Ostermeierio teatre; taip pat žiuri – aktoriai Clive’as Owenas (D. Britanija) ir Alba Rohrwacher (Italija), pernai Berlinalės „Sidabriniu lokiu“ už režisūrą apdovanota lenkė Małgorzata Szumowska, prancūzų fotografė Brigitte Lacomb, britų kino kritikas Nickas Jamesas. Jų sprendimas paaiškės kitą šeštadienį.

„Šlovė Cezariui“
„Šlovė Cezariui“
„Komuna“
„Komuna“
„Lopšinė skaudžiai paslapčiai“
„Lopšinė skaudžiai paslapčiai“
Živilė Pipinytė

Grįžtančios istorijos

Nauji filmai – „Ponas Trumbo“, „Laukimas“

Holivudas mėgsta ekscentriškus personažus. Scenaristas ir rašytojas Daltonas Trumbo buvo kaip tik toks. Jis neslėpė kairiųjų pažiūrų, buvo turtingas – su žmona ir trimis vaikais gyveno žavioje rančoje, scenarijus rašė gulėdamas vonioje ir mėgo išgerti. Viskas pasikeitė po 1947-ųjų, kai JAV Kongreso įkurta Antiamerikinės veiklos komisija pradėjo intensyviai ieškoti komunistų Holivude, Trumbo pateko jos akiratin ir į garsiuosius „juoduosius sąrašus“. Atsisakęs duoti parodymus Komisijai, Trumbo buvo nuteistas 11 mėnesių kalėjimo, jam buvo uždrausta dirbti Holivude. Scenaristas pateko į keblią padėtį, bet netrukus rado išeitį: jis pasirašydavo scenarijus svetimomis arba išgalvotomis pavardėmis. Šie scenarijai pelnė kelis „Oskarus“, kurių Trumbo dėl suprantamų priežasčių negalėjo atsiimti. Tačiau po išbandymų atėjo ir triumfo valanda. Visa tai ir rodoma biografiniame Jay’aus Roacho filme „Ponas Trumbo“ („Trumbo“, JAV, 2015).

 

Vienas niūriausių Holivudo istorijos puslapių jau buvo rodytas ne viename filme, iš kurių labiausiai žinomas gana pompastiškas Irwino Winklerio „Juodasis sąrašas“ („Guilty By Susspicion“, 1991). Aš labiau mėgstu Martino Ritto komišką dramą „The Front“ (1976) ir joje pagrindinį vaidmenį kūrusio Woody Alleno herojų, kaip tik ir skolinusį savo pavardę įtarimų komunistine veikla sulaukusiems scenaristams. Tačiau populiarių komedijų režisierius Jay’us Roachas akivaizdžiai nesirengia keisti biografinio filmo kanonų, jis mielai naudojasi kino kronikos kadrais, įterpia į filmą garsiųjų Trumbo filmų fragmentus, lakoniškai kuria vis tirštėjančią Šaltojo karo atmosferą.

„Ponas Trumbo“
„Ponas Trumbo“
„Laukimas“
„Laukimas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienio naktį JAV režisierių gildija (DGA) 68 kartą skyrė savo apdovanojimus. Svarbiausiąjį ir antrą iš eilės gavo Alejandro Gonzálezas Iñárritu. Pernai jis buvo apdovanotas už filmą „Žmogus-paukštis“, šiemet – už „Hju Glaso legendą“. Tai pirmas kartas gildijos istorijoje, kai režisierius gauna apdovanojimą du kartus iš eilės.

 

Pirmąkart gildija apdovanojo ir debiutinių filmų režisierius. Laureatu tapo filmo „Ex Machina“ autorius Alexas Garlandas. Apdovanojimą geriausio draminio serialo režisieriui gavo Davidas Nutteris už finalinę penktojo „Sostų žaidimo“ sezono seriją. Už televizijos filmo režisūrą apdovanota Dee Rees, sukūrusi filmą „Bessie“ apie bliuzo dainininkę Bessie Smith. Už geriausią dokumentinį filmą apdovanotas Matthew Heinemanas už filmą „Kartelių šalis“, kurį pernai rodė „Nepatogus kinas“.

Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“
Kadras iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“
Režisierius George’as Milleris
Režisierius George’as Milleris
Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“
Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“
Režisierius Alejandro Gonzalez Inarritu
Režisierius Alejandro Gonzalez Inarritu
Kadras iš filmo „Skrenda gervės“
Kadras iš filmo „Skrenda gervės“
Kadras iš filmo „Tautos gimimas“
Kadras iš filmo „Tautos gimimas“
Kora Ročkienė

Tikroji lytis slypi giliau

Eddie Redmayne’as apie „Danų merginą“

Pernai britų aktorius Eddie Redmayne’as gavo „Oskarą“ už mokslininko Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“. Šiemet jis vėl nominuotas „Oskarui“ už vaidmenį filmu „Karaliaus kalba“ išgarsėjusio režisieriaus Tomo Hooperio filme „Danų mergina“ („The Danish Girl“). Filmas šį penktadienį pasirodo mūsų ekranuose. Pateikiame pokalbio su aktoriumi, išspausdinto dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus. Su Redmayne’u kalbėjosi Krzysztofas Kwiatkowskis.

„Danų mergina“
„Danų mergina“
„Danų mergina“
„Danų mergina“
„Danų mergina“
„Danų mergina“
Jonas Ūbis

Pralošti ir laimėti?

Krėsle prie televizoriaus

Mėgstu filmus apie rašytojus, nors paprastai jie ne patys geriausi. Bet filmai vis dar primena, kad egzistuoja tokia žmonių rūšis, kuri išnyko iš žiniasklaidos. Žinoma, yra ir tokių, kurie reklamuojasi knygų mugėse, duoda interviu, susitinka su skaitytojais ir kitaip dalyvauja brandžios vartotojų visuomenės gyvenime. Tačiau tai netikri rašytojai. Tikrieji rašo. Ruperto Wyatto filmo „Lošėjas“ (LNK, 7 d. 22 val.) veikėjas Džimas Benetas (Mark Wahlberg) – rašytojas ir literatūros dėstytojas, sugebantis nuo Shakespeare’o pereiti prie apmąstymų apie socialinę nelygybę ir genialumą, paaiškinti, kodėl reikia susitaikyti su savo vidutiniškumu, ir net išvaryti studentus iš auditorijos, nes jie tik apsimeta, kad mokosi. Niekas neįtaria, kad vyras yra žaidėjas, galiausiai užstatęs net savo gyvybę. Kaip supratote, tai ne dar viena Fiodoro Dostojevskio romano ekranizacija, bet kartu ir ne originalus filmas, o 1974 m. Karlo Reiszo „Lošėjo“, kuriame vaidino Jamesas Caanas, perdirbinys. Abu sukurti pagal tą patį Jameso Tobaco romaną, bet užuominų ir į Dostojevskį, ir į Albert’ą Camus, kuriuos domino asmenybę griaunantis azartas, gausu.  

„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Patarėjas“
„Patarėjas“
„Brangenybių medžiotojai“
„Brangenybių medžiotojai“
Živilė Pipinytė

Dainuojantis bažnytkaimio fontanas

Nauji filmai – „Patriotai“

Kai vedžioju šunį, praeinu pro šiukšlių konteinerius. Iš po nakties prie jų dažnai atsiranda baldų, kambarių durų ir kitokių didelių daiktų. Žmonės turi pinigų remontui, bet kažkodėl gaili sumokėti keliasdešimt eurų, kad jų šiukšles išvežtų. Panašiai ir su „Patriotais“ (Lietuva, 2016), kurių premjera įvyko prieš savaitę. Studijos „Singing fish“ savininkas Rolandas Skaisgirys išleidžia į ekranus vieną filmą po kito (šiemet sausį jau buvo „Tarp mūsų, berniukų...“, prieš tai – „Kunigo naudą velniai gaudo“), bet nepasirūpina, kad juos kurtų profesionalai. Tai lietuviškas paradoksas: vis kalbama apie komercinį lietuvių kiną, bet žiūrovams pateikiami produktai – atvirai mėgėjiški ir nesugebantys konkuruoti kur nors už Lietuvos ribų, nors turėtų būti atvirkščiai. Tai toks trečio, ketvirto, penkto „šviežumo“ kinas, net nepretenduojantis tapti padoriu „trešu“. Tačiau dar didesnis paradoksas, kad jį kažkas žiūri, o premjeroje apsilankiusios lietuviškos, atsiprašau, „žvaigždės“ tokiu kinu net viešai žavisi.

 

Sugalvojau hipotezę, kodėl tokie filmai atsirado XXI a. pradžios Lietuvoje. Tarpukariu buvo sukurti vos keli vaidybiniai lietuvių filmai. Jie neišliko, bet iš aprašymų, recenzijų ir išlikusių galima spręsti, kad tai buvo mėgėjiškos primityvaus siužeto komedijos. Sovietmečiu lietuvių kinas buvo pradėtas kurti ant kito pagrindo. Todėl stojus Nepriklausomybei patriotai pasišventėliai, matyt, nusprendė pradėti ten, kur sovietai nutraukė lietuvių kino raidą. Komercinis lietuvių kinas tęsia tai, kas prasidėjo tarpukariu. Dar koks šimtas metų, ir jis galės lygintis su pasauliniu.

„Patriotai“
„Patriotai“
„Patriotai“
„Patriotai“

Išsiskyrimų veteranas

Pavelas Ruminovas apie filmą „Laisvas kaip paukštis“

Rusų režisierius ir scenaristas Pavelas Ruminovas – vienas originaliausių jaunosios kartos kūrėjų. Prieš ateidamas į didįjį kiną Ruminovas kūrė vaizdo klipus, montavo garsių režisierių filmus. Jo debiutinis trumpo metražo filmas „Deadline“ sulaukė daugybės apdovanojimų. 2007 m. ekranuose pasirodė pilnametražis Ruminovo debiutas – siaubo filmas „Mirusios dukterys“. Po to buvo dar keli filmai, tačiau tikrąjį pripažinimą režisieriui atnešė melodrama „Aš būsiu šalia“, pasakojanti apie vėžiu sergančią moterį, kuri ieško įtėvių savo šešiamečiui sūnui. Iš pradžių sumanytas kaip serialas, filmas pelnė festivalio „Kinotavr“ Didįjį prizą. 2012 m. Ruminovas sukūrė dokumentinį filmą „Tai tiesiog liga“ („Eto prosto bolezn“) apie vėžiu sergančius žmones. Režisierius pats rašo savo filmų scenarijus. Neseniai pasirodęs naujausias Ruminovo filmas „Laisvas kaip paukštis“ („Status: svoboden“) Rusijoje sulaukė teigiamų atsiliepimų ir net buvo pavadintas romantine komedija žmonėms, kurie niekad nemėgo romantinių komedijų. Šį savaitgalį „Laisvas kaip paukštis“ pradedamas rodyti mūsų kino teatruose. Pateikiame žurnale „Snob.“ išspausdinto Antono Sazonovo pokalbio su režisieriumi fragmentus.

„Laisvas kaip paukštis“
„Laisvas kaip paukštis“
„Laisvas kaip paukštis“
„Laisvas kaip paukštis“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniaklaidą

Sausio 29 d., būdamas 87-erių, mirė prancūzų kino režisierius, vienas prancūzų Naujosios bangos pradininkų Jacques’as Rivette’as. Jis gimė 1928 metais Ruane. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje būsimas režisierius persikėlė į Paryžių, kur Lotynų kvartalo kino klube susipažino su Jeanu-Lucu Godard’u, François Truffaut ir Ericu Rohmeru. 1950 m. Rivette’as kartu su Rohmeru įkūrė „Gazette du cinéma“, kuriame intelektualai diskutavo apie šiuolaikinį kiną. Nuo 1952-ųjų Rivette’as rašė straipsnius žurnalui „Cahiers du cinéma“, 1963–1965 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius.

 

Pirmuoju Naujosios bangos filmu dažnai pavadinamas trumpametražis „Šachas ir matas“ („Le coup du berger“), jį Rivette’as nufilmavo Claude’o Chabrolio bute. Pilnametražis debiutinis 16 milimetrų kamera už skolintus pinigus nufilmuotas Rivette’o filmas pasirodė 1961 metais, nors buvo nufilmuotas prieš trejus metus. Po to sukurta Denis Diderot „Vienuolės“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Anna Karina, dvejus metus laukė cenzūros leidimo rodyti. Pasirodęs ekranuose šis Bažnyčią demaskuojantis filmas – bene vienintelis režisieriaus karjeroje, sulaukęs komercinės sėkmės.

Jacques Rivette
Jacques Rivette
„Apie meilę“
„Apie meilę“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas