7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

2016 m. rugsėjo 24 d., per 41-ojo Gdynės kino festivalio uždarymą, „Platininius liūtus“ atsiims garsus lenkų režisierius ir scenaristas Januszas Majewskis. Šį apdovanojimą festivalio organizatoriai skiria už kūrybos nuopelnus. Tarp ankstesnių metų laureatų yra Jerzy Antczakas, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polanskis. Pernai naujausias Majewskio filmas „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ Gdynėje buvo apdovanotas „Sidabriniais liūtais“.

 

Majewskis gimė 1931 m. Lvove, jis  mokėsi architektūros Krokuvoje ir kino režisūros Lodzėje. Darbą kine pradėjo 6-ajame dešimtmetyje kaip scenografas, vėliau kūrė dokumentinius ir televizijos filmus,  didžiajame kine debiutavo 1966 metais.

 

Majewskis išgarsėjo filmais „Lokis“ (1970), „Gorgonovos byla“ (1977), „Mirusios kalbos pamoka“ (1977), „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (1982), televizijos serialu „Karalienė Bona“ (1980). Per 50 kūrybos metų Majewskis sukūrė įvairiausių žanrų filmų – istorinių, muzikinių, komedijų, televizijos spektaklių. Taip pat jis yra kuria biografines knygas ir apsakymus.

Švedų aktorė Alicia Vikander
Švedų aktorė Alicia Vikander
Maciejus Stuhras Januszo Majewskio filme „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“
Maciejus Stuhras Januszo Majewskio filme „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“
Kadras iš „Tvin Pykso miestelio“
Kadras iš „Tvin Pykso miestelio“
Jonas Ūbis

Karas, maras ir meilė

Krėsle prie televizoriaus

Žiedinių kopūstų kaina ir „Eurovizija“ lietuviams suteikia daug progų įrodyti, kokie esame ypatingi. Norime boikotuoti prekybos centrus ne todėl, kad daug prekių, atvežtų iš trečiojo pasaulio šalių, gaminamos nežmoniškomis sąlygomis. Mes tiesiog mėgstame žiedinius kopūstus ir nenorime, kad jie brangtų. Nors ir neseku viso to cirko, pasislėpti nuo jo neįmanoma – temos persikėlė į žinias. Sekmadienį net LRT „Savaitės“ vedėja kantriai klausėsi šių metų Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ postringavimų, tarsi sakydama – štai ji, naujoji karta, užaugusi nepriklausomybės sąlygomis. Pasižiūrėkite, pasigrožėkite, palaikykite. Neabejoju, kad lietuviai daug laiko skirs šiai masinės kultūros šventei, kuri, bijau, primins apie puotą maro metu. Įdomu bus pasižiūrėti, kaip tautine vėliavėle Stokholmo salėje mosuos lietuvių kultūros ministras.

„Medžioklės sezonas“
„Medžioklės sezonas“
„Princesė de Monpensjė“
„Princesė de Monpensjė“
„Bevardžiai“
„Bevardžiai“
Jonas Ūbis

Menas ir gyvenimas

Krėsle prie televizoriaus

Kai pavargstu nuo pilkos lietuviškos realybės, kurioje, matyt, neatsitiktinai vis labiau dominuoja simboliški valstiečiai, – policininkas Skvernelis ar palapinę prie Operos ir baleto teatro pasistatę ūkininkai, – slepiuosi nuo jos internetiniuose meno aukcionų tinklalapiuose. Puikiai suprantu, kad visi ten pristatomi meno kūriniai ar daiktai man paprasčiausiai neįkandami, na, nebent koks nors Rosenthalio puodelis, bet tai nesvarbu. Seni paveikslai ar neįtikėtinos sagės su brangakmeniais užburia savaime. Tai, ką vadiname tikru gyvenimu, paprasčiausiai išnyksta. Todėl gerai suprantu Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Geriausias pasiūlymas“ (LRT Kultūra, gegužės 4 d. 22.30) herojų Virdžilą Oldmaną (kaip visada nuostabus Goeffrey’is Rushas), kuriam tikrovė paprasčiausiai nereikalinga. Jis – meno žinovas, sugebantis atpažinti kiekvieną falsifikatą, ir aukcionų vedėjas, įžvalgus kolekcionierius, mokantis pasinaudoti proga ir apgauti neišmanėlius. Jo gyvenimą užpildo meilė menui, bet Tornatore supranta, kad to romantiškam menotyriniam trileriui neužtenka, todėl įveda į veiksmą išblyškusią paveldėtoją Kler (Sylvia Hoeks), kuri paprašo Oldmaną inventorizuoti jos palikimą – seną vilą, prigrūstą meno kūrinių. Tačiau su mergina neįmanoma susitikti, nes Kler serga keista liga – bijo atvirų erdvių. Kartu su ja filme atsiranda meilės, susižavėjimo, apgavystės tema.

„Geriausias pasiūlymas“
„Geriausias pasiūlymas“
„Sukti advokatai“
„Sukti advokatai“
„Juodoji tulpė“
„Juodoji tulpė“
„Žalioji zona“
„Žalioji zona“
Mantė Valiūnaitė

Vėl tikrovės kalnų apsupty

47-asis kino festivalis „Visions du Réel“

Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.

 

Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.

„Aš čia tik svečias“
„Aš čia tik svečias“
„Dar vieni metai“
„Dar vieni metai“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Kalabrija“
„Kalabrija“
Jorė Janavičiūtė

Svarbiausia – jausmas

Pokalbis su šveicarų režisieriumi Tobiasu Nölle

Tobiaso Nölle’s filmas „Aloysas“ šiemet sulaukė daug dėmesio Berlyno kino festivalyje ir pelnė FIPRESCI apdovanojimą. Filmą rodė „Kino pavasaris“, taip pat režisierius buvo konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri narys ir pristatė lietuvių žiūrovams savo filmą. Mįslingos romantinės komedijos „Aloysas“ veikėjas – privatus detektyvas – nuolat stebi žmones ir juos slapta filmuoja. Vieną dieną kamera dingsta. Jam pradeda skambinti paslaptinga mergina, kuri siūlo išbandyti naują išradimą – telefoninį pasivaikščiojimą.

Kadras iš filmo „Aloysas“
Kadras iš filmo „Aloysas“
Tobias Nölle
Tobias Nölle
Živilė Pipinytė

Didelis atrakcionas ir keli mitai

Nauji filmai – „Ekipažas“

Lakūnas Aleksejus Guščinas, kurį Nikolajaus Lebedevo filme „Ekipažas“ („Ekipaž“, Rusija, 2016) suvaidino gražuolis Danila Kozlovskis, yra doras ir nenori taikstytis su kvailais viršininkais bei jų beprotiškais įsakymais. Pavyzdžiui, Guščinas nevykdo vieno pasipūtusio kvailio noro skraidinti kyšį – du brangius automobilius, rizikuojant ne tik humanitarinės siuntos likimu, bet ir lakūnų gyvybe. Iš visur išmestas Guščinas grįžta pas tėvą – kadaise garsų lėktuvų konstruktorių. Šis priprašo vienų oro linijų direktorių priimti sūnų stažuotoju.

Filmo pradžia sužadina keistą jausmą, bet ir gana greit jį paaiškina. Guščinas elgiasi kaip tipiškas teigiamas sovietinio filmo herojus, tik jis veikia pakitusioje erdvėje, kurią jau ne kartą matėme šių dienų rusų kine. Tai spindinti naujais statiniais ir automobiliais turčių Maskva. Guščinas priešinasi ne tik tradiciniams sovietų kino piktadariams – biurokratams ar kvailiams, bet ir galingam aviacijos bendrovės akcininkui, korumpuotiems karininkams, kurių anų laikų filmuose nebuvo. Akivaizdu, kad ne vienam „Ekipažo“ žiūrovui tokio veikėjo sugrįžimas sužadins laikų, kai esą teisybę vis dėlto buvo galima rasti, nostalgiją.

„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„Ekipažas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Steveno Spielbergo sesuo Nancy Spielberg prodiusuoja bendros amerikiečių ir lenkų gamybos filmą apie pogrindinį Varšuvos geto archyvą. Pagrindinis filmo herojus Emanuelis Ringelblumas (1900–1944) buvo istorikas. Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvos gete jis subūrė pogrindinę intelektualų ir visuomenininkų grupę „Oneg Szabat“. Grupė sukaupė dokumentų rinkinį, kuriame buvo oficialūs laiškai, plakatai, laikraščiai, teatrų programėlės, rankraščiai, piešiniai ir kiti gyvenimo gete liudijimai. Grupės nariai dokumentus slėpė metalinėse dėžėse ir pieno bidonuose. 1942-ųjų rugpjūtį ir 1943-iųjų vasarį jie paslėpė šį lobį vieno namo rūsyje. Ringelblumą vokiečiai sušaudė geto griuvėsiuose, aptikę bunkerį, kuriame jis slapstėsi. 1946 metais buvo rasta dešimt dėžių su dokumentais. Dar dvi dėžes 1950 metais rado statybininkai, statantys naują namą. Išgelbėtą archyvą sudaro 30 tūkstančių dokumentų, jį saugo Žydų istorijos institutas.

 

Būsimo dokumentinio su vaidybiniais elementais filmo pagrindas – amerikiečių istoriko Samuelio D. Kassowo knyga apie Ringelblumo archyvą „Kas parašys mūsų istoriją?“ („ Who Will Write Our History?“). Filmo scenarijaus autorė ir režisierė – Roberta Grossman, filmuos britų operatorė Dyanna Taylor, pelniusi 5 „Emmy“ apdovanojimus. Beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra lenkai. Ringelblumą vaidins Piotras Głowackis, jo žmoną – Karolina Gruszka, „Onega Szabat“ bendradarbę – Jowita Budnik. Filmas gavo Lenkų kino meno instituto (PISF) paramą. Jis pasirodys 2017-aisiais.

Aktorė Agata Buzek
Aktorė Agata Buzek
Režisierius Bertrand’as Bonello
Režisierius Bertrand’as Bonello
Režisierius Francis Fordas Coppola
Režisierius Francis Fordas Coppola
Scarlett Johansson brolių Coenų filme „Šlovė Cezariui!“
Scarlett Johansson brolių Coenų filme „Šlovė Cezariui!“
Aktorius Iwanas Rheonas
Aktorius Iwanas Rheonas
Aktorė Karolina Gruszka
Aktorė Karolina Gruszka
Aktorė Rooney Mara
Aktorė Rooney Mara
Jonas Ūbis

Laiminga šypsena

Krėsle prie televizoriaus

Italų dainininkas, aktorius, režisierius Adriano Celentano savo šalyje laikomas nacionaline vertybe. Jo įtaką ar reikšmę ne vienas lygina su Elvio Presley’io. Jis turtingas ir įtakingas. Celentano buvo neįtikėtinai populiarus sovietų šalyje, jis filmavosi kartu su didžiausiomis žvaigždėmis – Sophia Loren ar Anthony Quinnu, o laiminga idioto šypsena, nušvisdavusi Celentano personažų veiduose, ne vienam asocijavosi su komedijomis, kuriose skamba daug dainų, o humoras – paprastas ir visiems suprantamas. Dabar tokių personažų šou versle beveik neliko, net lietuvių žvaigždės nori atrodyti protingesnės nei yra iš tikrųjų, o idiotai kartais visai vykusiai apsimeta intelektualais.

 

Tačiau Celentano buvo ne tik išmintingas, bet ir teisus – laimingo idioto įvaizdis padeda. Ir ne tik išgyventi kino ar televizijos džiunglėse. Iš jo galėtų pasimokyti ir politikai, juolab kad rinkimai ne už kalnų. Todėl siūlau pasižiūrėti režisierių dueto Franco Castelano ir Giuseppe’s Moccia 1979 m. sukurtą komediją „Aksominės rankelės“ (TV1, 24 d. 19.10). Joje Celentano suvaidino inžinierių Gvidą, kuris praturtėjo pardavinėdamas neperšaunamą stiklą juvelyrinėms parduotuvėms. Laikinai praradusį atmintį ir balsą Gvidą priglaudė vagišių šeimynėlė, nes palaikė jį savo kolega. Tačiau šis ir atsipeikėjęs neskuba prisipažinti, kas yra iš tikrųjų.

„Aksominės rankelės“
„Aksominės rankelės“
„Paranoja“
„Paranoja“
„Žodžiai“
„Žodžiai“
Ilona Vitkauskaitė

Beveik neišsiskiriantys filmai

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“

Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ rodo debiutinius arba antrus režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos, Balkanų šalių filmus. Šiemet jų pristatyta dešimt. Pagrindinės filmų temos – praeities traumos ir jų įtaka dabarčiai, šeimos institucija, ją ištinkančios krizės, režisieriai bando užčiuopti visuomenės įtampas. Filmuose pinasi ir noras analizuoti, išreikšti požiūrį į socialinę tikrovę, ir kičas bei stilizacija, kuriais kartais bandoma pridengti banalias intencijas.

 

Man vienas įdomiausių programos filmų – Agnieszkos Smoczyńskos debiutas „Šokių aikštelės dukterys“ – į 8-ojo dešimtmečio Varšuvą nukeliantis miuziklas, sėkmingai derinantis folklorą ir kičą. Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“ motyvais sukurtoje alegorinėje istorijoje susilieja melodramos, siaubo ir fantastikos elementai. Dvi paauglės sirenos – Auksinė (Michalina Olszanska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) netikėtai atsiduria Varšuvos linksmybių sūkuryje, tampa naktinio klubo „Adria“ sensacija ir pradeda koncertuoti su disko grupe. Tačiau Sidabrinė beviltiškai įsimyli gražuolį bosistą (Jakub Gierszal), dėl kurio nusprendžia tapti moterimi – pasidaryti visos apatinės kūno dalies operaciją. Kartu filmas – tai brendimo, tapimo moterimi istorija. Sidabrinė, jos tikrosios meilės paieškos ir tragiška auka atspindi tradicinę moteriškumo sampratą, ieškanti savęs ir savo seksualinės tapatybės Auksinė – šiuolaikinę.

„Šokių aikštelės dukterys“
„Šokių aikštelės dukterys“
„Troškulys“
„Troškulys“
„Gera žmona“
„Gera žmona“
„Filmas apie šeimą“
„Filmas apie šeimą“
Ieva Tumanovičiūtė

Mišri kino tapatybė

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“

„Kino pavasaris“ konkursine programa „Baltijos žvilgsnis“ iškėlė klausimą apie regiono kino tapatybę. Akivaizdu, kad ji nevienalytė kaip ir Baltijos jūros šalių gyvenimo kokybė, pavyzdžiui, Lietuva ir Danija arba Rusija ir Švedija lengviau siejamos žvelgiant į geografinį, o ne į politinį ar istorinį žemėlapį. Dauguma konkurso filmų sukurti bendradarbiaujant kelioms valstybėms, veiksmo vietų geografija išsiplečia net iki Šiaurės Korėjos, laiko juosta tęsiasi nuo 4-ojo dešimtmečio iki šiandienos. Dešimtyje skirtingų „Baltijos žvilgsnio“ filmų atsispindi skaudžios patirtys, susijusios su individualios ir istorinės praeities randais.

 

„Baltijos žvilgsnio“ programą sudarė trys dokumentiniai ir septyni vaidybiniai filmai, du iš jų – lietuvių kūrėjų. Tarptautinė vertinimo komisija išskyrė penkis programos filmus, o Mantą Kvedaravičių pripažino geriausiu režisieriumi už dokumentinį filmą „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016). Dokumentuodamas Ukrainos Mariupolio uostamiesčio gyventojų kasdienybę karo akivaizdoje, režisierius paliečia ir svarbią mišrios tapatybės temą, kurią geriausiai atskleidžia Gegužės 9-osios paminėjimo minios konfliktas. Politinių neramumų apsuptyje didžiausią absurdą išgyvena mišrių šeimų vaikai, kurie priversti spręsti moralinę dilemą: „Ar gali, pavyzdžiui, provakarietiškų pažiūrų Ukrainos patriotas sveikinti giminaitį karo veteraną?“ Mišrios tapatybės aukų netrūksta ir tarp Lietuvos piliečių. Lėtoje filmo tėkmėje stebint herojų – žvejo, batsiuvio, muzikantų – kasdienybę, ypatingą reikšmę įgyja poetiški, „tušti“ kadrai, kuriuose fiksuojamas miesto peizažas. Būtent jie tampa erdve „čia ir dabar“ suprasti politinių konfliktų beprasmybę žmogiškųjų ryšių požiūriu.

„Čia visad šviečia saulė“
„Čia visad šviečia saulė“
„Komuna“
„Komuna“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas