7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Rimgailė Renevytė

Kaip ir apie ką kalba jauni kūrėjai

„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas

Šiųmetinį „Kino pavasarį“ papildė nauja programa – Studentų filmų konkursas, savo filmus jame pristatė šeši pradedantieji lietuvių kino kūrėjai. Konkurse dalyvavo Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“, vaidybiniai filmai – Irmos Pužauskaitės „Rytais“, Karolio Andriulio „Paradisa“, Simonos Ruočkutės „Roneta“, Gabrielės Urbonaitės „Namo“ ir Giedrės Narušytės Boots animaciniai „Šalti šaltiniai“. Visi pristatyti filmai kalba apie skirtingus dalykus ir, kas svarbiausia, skirtingomis kalbomis.

 

Pradėti vis dėlto vertėtų nuo Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos vaizdo režisūros magistrantės Marijos Stonytės dokumentinio filmo „Kalnai kalnai“, kuris ir tapo konkurso nugalėtoju. Režisierė fiksuoja lietuvių keliautojos Laimos Armalienės trijų dienų stovyklą Ukmergės rajone kartu su būriu jaunųjų. Čia svarbus tampa praeities ir dabarties susidūrimas: istoriniai dvarai, sena, ištuštėjusi mokykla, tapusi laikinu stovyklautojų prieglobsčiu, jaunųjų keliautojų ir į paskutinę išvyką išsiruošusios Laimos Armalienės pasaulėjautų skirtis. Šiuos du polius dažniausiai į vieną sujungia jautri priesaika kalnams, skambanti iš L. Armalienės lūpų. Filme ryškėja savita Stonytės kino kalba: mizanscenos ištęsiamos taip, kad pereina į „užkulisinį“ vaizdą – režisierė neslepia, kad žiūrime filmą, kuriame kažkas vaidina (arba nevaidina). Taip ji priartina žiūrovus prie kino kameros fiksuojamos realybės komiškumo. Šie „nereikalingi“ kadrai naikina atstumą ir žiūrovą iš stebėtojo paverčia dalyviu. Ryški „Kalnai kalnai“ nuotaikos kūrimo priemonė – kameros, kaip svetimo, persekiojančio žvilgsnio pastebėjimas, kuris, paradoksalu, filmo kadrams prideda natūralumo. Jaunieji stovyklautojai, reaguodami į įvykius fiksuojančią kamerą, savaime tampa „aktoriais“. Kalbinami ir provokuojami vaikai neperžengia žaidimo erdvės, todėl ir Stonytės filmas nestokoja žaismės bei komiškų akimirkų.

„Kalnai kalnai“
„Kalnai kalnai“
„Namo“
„Namo“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ketvirtadienį Kanų kino festivalis paskelbė oficialiosios programos – konkurso ir „Ypatingo žvilgsnio“ filmus. Tarp jų daug pažįstamų ir garsių vardų, ne vieną kūrėją atrado būtent Kanai, kad ir rumunų Naujosios bangos režisierius Cristianą Mungiu ar Cristi Puiu ar ne kartą festivalyje apdovanotus brolius Dardenne’us. Festivalis vyks gegužės 11–22 d. Žiuri vadovaus George’as Milleris, pernai Kanuose parodęs „Pamišusį Maksą: įtūžio kelią“. Festivalį atidarys Woody Alleno filmas „Cafe Society“.

Adriana Ugarte Pedro Almodovaro filme „Žiuljeta“
Adriana Ugarte Pedro Almodovaro filme „Žiuljeta“
Kristen Stewart Olivier Assayaso filme „Personal Shopper“
Kristen Stewart Olivier Assayaso filme „Personal Shopper“
Britų aktorius Markas Rylance’as
Britų aktorius Markas Rylance’as
Kadras iš Aleksejaus Fedorčenkos filmo „Revoliucijos angelai“
Kadras iš Aleksejaus Fedorčenkos filmo „Revoliucijos angelai“
Režisierius Andrejus Končialovskis
Režisierius Andrejus Končialovskis
Režisierius Samas Mendesas
Režisierius Samas Mendesas
Jorė Janavičiūtė

Noriu, kad viskas atrodytų tikra

Pokalbis su islandų režisieriumi Grimuru Hákonarsonu

„Kino pavasaris“ rodo islandų režisieriaus Grimuro Hákonarsono filmą „Avinai“. Pernai jis tapo Kanų konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtoju, buvo nominuotas svarbiems Europos kino apdovanojimams. „Avinai“ pasakoja apie du brolius, kurie gyvena ir augina avis nedideliame kaimelyje šalia vienas kito, bet jau keturiasdešimt metų nesikalba tarpusavyje. Kai vieną dieną slėnį pasiekia pavojinga avių liga, broliai sužino, kad jas teks išskersti.

Grimur Hákonarson. T. Stuko nuotr.
Grimur Hákonarson. T. Stuko nuotr.
Kadras iš filmo „Avinai“
Kadras iš filmo „Avinai“
Jonas Ūbis

Nematomi žmonės

Krėsle prie televizoriaus

Ateina toks laikas, kai žmogus tampa nematomas. Jis paprasčiausiai pasensta – nebesutinka gatvėse smalsių žvilgsnių ir pats nežiūri į kitus, kavinėje ilgai laukia, kada prieis padavėjas, parduotuvėje – kada jo menkais norais susidomės pardavėja. Žmogus tarsi atsiduria už nematomos ribos, kurią nubrėžė specialiai vartotojams sukurtas jaunystės kultas. Bet tai geriausias laikas įsiklausyti į save, pagaliau imtis to, ką jau seniai norėjai padaryti.

 

Nežinau, ar tikroji Philomena Lee jautėsi panašiai, bet Stepheno Frearso filme „Filomena“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.30) ją suvaidinusi Judi Dench apie tai primena. Kaip jau supratote, filmas pasakoja tikrą istoriją, kurią savo knygoje aprašė britų žurnalistas Martinas Sixsmithas. Frearsas – iš tų režisierių, kurie nestengia būti atpažinti iš pirmo filmo kadro. Greičiau atvirkščiai. Regis, šįkart jis nori kuo tiksliau perteikti Filomenos istoriją, kuri savaime yra sentimentali. Iš „Pavojingų ryšių“, „Mano gražiosios skalbyklos“ ar „Karalienės“ autoriaus – dendžio ir chuligano – to lauki mažiausiai. Bet galiausiai pradedi suprasti, kad paprasta istorija, verčianti ir juoktis, ir verkti, iš tikrųjų provokuoja, ypač suvokus, kad režisierius pakeliui dar ir gilinasi į tiriamosios žurnalistikos metodus bei poveikį masinei vaizduotei.

„Filomena“
„Filomena“
„Filomena“
„Filomena“
„Filomena“
„Filomena“
„Džonas Vikas“
„Džonas Vikas“
„Džonas Vikas“
„Džonas Vikas“
Živilė Pipinytė

Filmai apie save

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Šių dienų kine režisieriui vis svarbiau turėti intelektualo, pavyzdžiui, kultūros antropologo, filosofo ar kulinarijos žinovo įvaizdį. Tada filmus ima gaubti ypatinga aura, neleidžianti abejoti kūrėjo išskirtinumu. Ji gaubia ir graikų režisierių Yorgosą Lanthimosą, kuris vadinamas vienu graikų Naujosios bangos pradininkų. Nežinau, ar ta banga egzistuoja iš tikrųjų, ar tai tik miklus festivalių kuratorių, siekiančių pristatyti kuo daugiau naujų reiškinių, triukas. Jaunų graikų kūrėjų filmų tema dažniausiai tampa kokia nors šiuolaikinės visuomenės problema arba yda – susvetimėjimas, yranti tradicinė šeima, jausmų baimė ar vyriškumo sąvokos transformacija. Problemai atskleisti dažnai naudojamas perdėjimo, banalios istorijos virtimo grotesku principas. Problema taip išdidinama, kad filmo realybė tampa vis labiau fantasmagoriška, o kūrinys įgyja alegorijos bruožų. Taip atsitiko Athinos Rachel Tsangari filme „Ševaljė“. Čia pažvejoti prabangioje jachtoje susirinkę vyrai pradeda žaisti žaidimą, kuris iš jų yra tobuliausias, ir taip įsijaučia, kad patys to nenorėdami atskleidžia silpniausias savo vietas. Visas filmas – nesiliaujantis pranašumo įrodinėjimas: lyginami įvairūs fiziniai sugebėjimai, santykiai su žmonomis ir artimaisiais, kraujo tyrimai ir, savaime suprantama, peniai – erekcija ar dydis. Tačiau tai, ką Tsangari gana monotoniškai įrodinėja visą filmą, glūdi paviršiuje, todėl „Ševaljė“ tapo ne dar viena šiuolaikinės visuomenės metafora, o greičiau pernelyg ištęstu anekdotu, kurio užtektų trumpametražiam filmui.

„Ševaljė“
„Ševaljė“
„Omaras“
„Omaras“
„Frankofonija“
„Frankofonija“
„Graži ir prarasta“
„Graži ir prarasta“
Miglė Munderzbakaitė

Nebylus „Kino pavasario“ kinas

Iš trumpametražių filmų konkurso

„Kino pavasario“ trumpametražių konkursinės programos sudarytojai padalijo filmus į penkias programas. Šiame tekste bus kalbama apie programos „Nebylu“ filmus. Juose dažniausiai pasakojama vaizdu. Jis dominuoja: kuria jausmus, atmosferą, simbolius, metaforas. Septyni filmai pristato universalias temas – tai meilė, kasdienio gyvenimo problemos, emigracija, mirtis.

 

Rumunų režisieriaus Andrei Cretulescu filmas „Ramona“ (2015) – tai trijų žmogžudysčių, kurias įvykdė raudoną automobilį vairuojanti agresyvi šviesiaplaukė, triptikas. Režisierius nepateikia priežasčių, kodėl nužudomi trys vyrai, tik pakankamai atviroje pabaigoje, kai pagrindinė veikėja ruošiasi skambinti telefonu, matome kitos moters fotografiją. Tai, matyt, nuoroda į priežastį, galbūt kerštą.

 

Rumunų režisierės Roxanos Stroe filme „Juodasis penktadienis“ (2015) rodomos patogiai įsitaisiusio ant namo stogo snaiperio Michailo vykdomos žudynės. Viso šio makabriško proceso priežastis – noras sumažinti eilę prie būtiniausių produktų. Rumunija filme – komunistinė šalis, kurioje reikalingų prekių deficitas, o atsidūręs eilės gale filmo veikėjas netenka galimybės įsigyti maisto. Sėdėdamas ant namo stogo, vis suvalgydamas po gabalėlį cukraus, jis ramiai šaudo į „konkurentus“. Filme sužavėjo operatoriaus darbas, efektingi sulėtinti kadrai. Nuo taiklaus šūvio krentančios žudiko aukos primena paveikslą, tarsi ant drobės būtų formuojama kompozicija, tiksliai parenkant būsimų figūrų eiliškumą, pasiskirstymą pilko asfalto erdvėje.

„Nuopuolis“
„Nuopuolis“
„Sodininkai“
„Sodininkai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kiekvienais metais Kanų kino festivalis kviečia garsų režisierių pasidalyti savo mintimis apie profesiją. Tai vadinama kino pamoka. Po Martino Scorsese’s, Wong Kar-Wai, Quentino Tarantino, Nanni Moretti, šiemet su žiūrovais kalbėsis amerikiečių režisierius Williamas Friedkinas. Paskaita vyks gegužės 18 dieną.

 

Friedkinas – vienas svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kino kūrėjų. Jis išgarsėjo 1971-aisiais, sukūręs filmą „Prancūzų ryšininkas“. Ši policinė drama apie narkotikų kontrabandą gavo 5 „Oskarus“ ir leido režisieriui surinkti lėšų filmui „Egzorcistas“, susilaukusiam didžiulės sėkmės visame pasaulyje. Kino paskaitai skirtame spaudos pranešime Friedkinas sako, kad jam didelė garbė pasidalyti savo mintimis su pasaulinio kino tėvynės ir Kanų kino festivalio žiūrovais.

Kokie filmai bus rodomi 69-ajame Kanų kino festivalyje, paaiškės jau šią savaitę.

Režisierius Williamas Friedkinas
Režisierius Williamas Friedkinas
Režiserius Eldaras Riazanovas
Režiserius Eldaras Riazanovas
Režisierius Robertas Zemeckis
Režisierius Robertas Zemeckis
Kadras iš Aleksandro Sokurovo filmo „Frankofonija“
Kadras iš Aleksandro Sokurovo filmo „Frankofonija“
Aktorė Esther Garrel
Aktorė Esther Garrel
Aleksejus Serebriakovas Andrejaus Zviagincevo filme „Leviatanas“
Aleksejus Serebriakovas Andrejaus Zviagincevo filme „Leviatanas“
Aktorė ir režisierė Nathalie Portman
Aktorė ir režisierė Nathalie Portman
Aktorius Oscaras Isaacas
Aktorius Oscaras Isaacas
Ieva Kotryna Skirmantaitė

Atmintis ir vaizduotė

38-asis Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“

Dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“ Paryžiuje pristatė programą „Rejouer – atkūrimas, atstatymas, pristatymas dokumentiniame kine“. Joje įvykių liudininkai dalyvauja atkuriant filmuose jų istorijas. Virgilo Calotescu „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“) – dar socialistinėje Rumunijoje policijos inicijuotas filmas, kuriame atkuriama 1959 metais įvykdyto Nacionalinio banko apiplėšimo byla. Praėjus pusei metų po apiplėšimo, įvykius, scena po scenos, atkuria ne samdyti aktoriai, bet patys policininkai ir penki nusikaltėliai, žingsnis po žingsnio kartodami tai, ką darė. Kad jie ne aktoriai, akivaizdu – liudininkai bando atlikti viską labai vaizdingai, tik propagandinis prieskonis padaro filmą komišką, ne kartą priversdamas kvatoti visą salę.

 

Ne toks garsus kaip Marselio, Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis man pasirodė itin patrauklus bei kompaktiškas – visi seansai vyko Pompidou centre ir poroje salių šalia jo. Nors pavyko užgriebti tik nedidelę filmų dalį, tikrai buvo galima pajusti festivalį bei įžvelgti sąsajas, nors gal kartais jos gimė tik mano galvoje. Festivalio potyriai neatsiejami nuo miesto, sutiktų žmonių. Gal kitas miestas siūlytų kitokias interpretacijas (kur, jei ne Paryžiuje, galėtum eiti į kiną dvi dienas nemokamai, nes streikuoja bilietų pardavėjai?). Apie stiprias miesto sąsajas su mūsų mintimis ir atsiminimais kalba Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (dabar rodo „Kino pavasaris“). Kamera slenka naktinio Stambulo gatvėmis, režisierius vizualizuoja Nobelio premijos laureato, Stambulo dainiumi vadinamo rašytojo Orhano Pamuko įkurtą „Nekaltybės muziejų“, kuris pratęsia jo knygą. Muziejus – vieta, kur materializuojasi laikas. Visas filmas – tai klajonė po naktinį Stambulą, palydėta Pamuko teksto, kartais sargo būdelėje ar vitrinoje aptinkant televizorių, transliuojantį rašytojo interviu. Savo miesto istoriją pasakoja taksi vairuotojai, Bosforo sąsiaurio laivų jūreiviai bei šunys – neatskiriama šio miesto dalis. Pagrindinė viską jungianti linija – romane pasakojama meilės istorija, kuri materializuojasi muziejuje cigarečių nuorūkomis, nosinaitėmis: daiktai kaupia atsiminimus, kaip ir miesto vietos primena su jomis susijusius įvykius. Kai tų vietų nebelieka, kai jos griaunamos, atrodo, kad kartu išnyksta ir atsiminimai. Neabejotinai stipriausia filmo dalis – įtaigus rašytojo tekstas.

„Pamirštant Vietnamą“
„Pamirštant Vietnamą“
„Rekonstrukcija“
„Rekonstrukcija“
„In Jackson Heights“
„In Jackson Heights“
Jonas Ūbis

Mes žiūrime į juos

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusią savaitę per LRT Kultūrą pasižiūrėjau dvi ceremonijas: vienoje buvo teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“, kitoje – atidaromas „Kino pavasaris“. Tai turėjo būti šventės gražiose ir iškilmingose Filharmonijos ir Operos teatro salėse susirinkusiems žmonėms, bet kai kamera rodė žiūrovų eiles, atmintyje kažkodėl iškart iškildavo gerokai primirštas vaizdas – komunistų partijos suvažiavimai. Sėdinčiųjų veidai buvo be jokios išraiškos, kaip ir klausantis Leonido Iljičiaus kalbų. Juose neįžvelgsi jokių emocijų – nei nuobodžio, nei džiaugsmo. Todėl abi šventės paliko gana fantasmagorišką įspūdį. Svarstau, ar todėl, kad Marijus Žiedas visą laiką scenoje maivėsi lyg infantilus mokinukas, ar kad su „Kino pavasario“ svečiais bandžiusi kaip su politikais kalbėtis Ugnė Galadauskaitė (kažkodėl stilizuota a la lėlytė Barbė) nuolat painiojo žodį „filmai“ su Kinijos gyventojais. Bet tarp svečių kinų nepastebėjau. Kita vertus, į popierius nosis įkniaubę vedėjai, keistų balsų ir manierų atlikėjai, matyt, atspindi naujųjų lietuvių skonį ir dar kartą primena – esu atsilikęs ir nesuprantu, kas vyksta lietuvių kultūroje.

„Neramios širdys“
„Neramios širdys“
„Antra mama“
„Antra mama“
Živilė Pipinytė

Kaip suprasti dabartį

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Kai 1985-aisiais Argentiną sudrebino Puccio šeimos skandalas, Pablo Trapero buvo paauglys. Suaugęs jis pradėjo rinkti medžiagą apie šeimą, kurios tėvas ir sūnūs vogė žmones, kankino juos savo namo rūsyje ir žudė, išpirką pasilikdami sau. Kiti šeimos nariai apie viską žinojo, bet apsimetė, kad nemato ir negirdi, kas vyksta namuose. Trapero gyveno netoliese ir prisiminė, kad dauguma kaimynų tikėjo Arquímedeso Puccio žodžiais, esą jis nekaltas. Teisme jis viską neigė.

 

Filme „Klanas“ (Argentina, Ispanija, 2014) Trapero tiksliai laikosi faktų ir rodo tik tuos nusikaltimus, kurie buvo įrodyti teisme, nors akivaizdu, kad jų buvo ir daugiau. Režisierius tiksliai įvardija visas žinomas datas, vardus ir pavardes, detales, tačiau nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą. Trapero nerodo gaudynių, policijos tyrimo, teismo proceso. Didžioji veiksmo dalis klostosi namuose: šeima tradiciškai meldžiasi atsisėdusi prie pietų stalo, giria motinos pagamintus valgius, tėvas padeda dukterims ruošti namų darbus. Atrodo, kad šios idilės negali sudrumsti niekas, net vonioje ar rūsyje slepiami surakinti žmonės. „Klanas“ – tai bandymas į blogį pažvelgti iš vidaus, suprasti tuos psichologinius mechanizmus, kurie priverčia paklusti tėvui ar bet kuriam autoritetui. Tai ir dar vienas pasvarstymas apie blogio banalumą, nors Arkimedą suvaidinęs Guillermo Francelle neįtikėtinai tiksliai atskleidžia to banalaus blogio dviprasmiškumą. Šeimos tėvas puikiai moka manipuliuoti ne tik savo vaikais, kuriems yra visokeriopo saugumo garantija. Vėliau paaiškės, kad tai apgaulė. Kai prokuroras pasiūlys visą kaltę prisiimti sau ir išgelbėti kitus šeimos narius, tėvas atsisakys. Tai vienas įsimintiniausių filmo epizodų. Jis leidžia maksimaliai priartėti prie to absoliutaus blogio, kuris ir domina filmo kūrėjus.

„Klanas“
„Klanas“
„Kalnai gali pasislinkti“
„Kalnai gali pasislinkti“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas