Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Prieš kelerius metus filmu „Atkirtis“ („Whiplash“) Kanuose išgarsėjęs amerikiečių režisierius Damienas Chazelle’as šiemet atidarys 73-ąjį Venecijos kino festivalį, vyksiantį rugpjūčio 31– rugsėjo 10 dienomis Naujasis Chazelle’o filmas vadinasi „La La Land“, pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Emma Stone ir Ryanas Goslingas. Jų herojai – pradedančioji aktorė ir džiazo pianistas – susitinka ir įsimyli vienas kitą Los Andžele. Festivalio programa bus paskelbta birželio pabaigoje. Žiuri šiemet vadovaus teatro ir kino režisierius Samas Mendesas.

Mantė Valiūnaitė

Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kaip ir galima tikėtis, atveria plačią rumunų kino panoramą. Vienoje ar kitoje konkursinėje programoje dėl solidžių prizų galynėjasi ir trumpo, ir ilgo metražo rumunų filmai. „Rumunų kino dienos“ suteikia galimybę pirmą kartą pamatyti naujausius kūrinius festivalio svečiams ir susipažinti su dar nebaigtais rumunų kino projektais.

Tačiau festivalio programos visuma atrodo daugiau nei eklektiška. Trys programos, pavadintos „3 x 3“, atkreipia dėmesį į tris režisierius: šiemet tai buvo Chantal Akerman, Šarūnas Bartas ir turkas Zeki Demirkubuzas. Trys šalys partnerės: Kroatija, Lietuva ir Libanas. Avangardinio japonų kino kūrėjo, performansų kūrėjo ir poeto Shion Sono filmų retrospektyva. Speciali vengrų diena, specialūs seansai, specialūs renginiai. Na, ir „konceptualiausia“ programa – „#Animal“. Į ją tiesiog sukrito paskutinių metų filmai, kurių centre daugiau ar mažiau atsidūrė – taip, gyvūnai: nuo Laurie Anderson filmo „Šuns širdies“ iki čeko Olmo Omerzu „Filmo apie šeimą“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vaikystėje vasaros prasidėdavo knygų ryšuliu iš miesto bibliotekos. Kasmet keitėsi jo turinys, bet įprotis liko: ir dabar atsibudęs matau knygas, kurias skaitysiu per atostogas. „Jokių filmų, televizoriaus ar kompiuterio – tik knygos“, – sakau sau užmigdamas. Jų autorių ir pavadinimų nesakysiu, nes nenoriu žadinti nesveiko pavydo, juk ko verti net pirmieji trys Karlo Ove’s Knausgärdo „Mano kovos“ tomai. Žinoma, iki atostogų dar liko laiko, tad trumpai apie kelis filmus, kuriuos primins televizijos.

Vienas pirmųjų mano vaikystės stebuklų buvo Jules’is Verne’as. Jo 1874 m. parašytą romaną kitą ketvirtadienį (23 d. 21.30) primins BTV. Marko Sheppardo „Paslaptingoji sala“ (2012) pasinaudojo knygos motyvais ir nukels į 1864-uosius, kai JAV vyksta pilietinis karas. Penki karo belaisviai pabėga oro balionu, bet audra nuneša juos tolyn į vandenyną ir išmeta paslaptingos salos pakrantėje. Abejoju, ar šis pasakojimas apie laiko duobėn patekusius žmones skirtas suaugusiems žiūrovams ir jį reikėtų rodyti vėlų vakarą. Kita vertus, šiuolaikinių žmonių intelekto lygis akivaizdus kad ir pasiklausius „Auksinio proto“ vedėjų. Todėl nenustebsiu, jei animacinius filmus vaikams televizijos pradės rodyti ir po 24 valandos, nors, man regis, TV3 jau ir dabar elgiasi panašiai.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Mustangės“ ir „Trumanas“

Čikagos, Glazgo, Melburno, Sevilijos, Stokholmo, Tesalonikų ir Valjadolido kino festivaliuose turkų režisierės Deniz Gamze Ergüven filmas „Mustangės“ („Mustang“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, 2015) laimėjo žiūrovų simpatijų prizus. Šalia šių apdovanojimų per praėjusius metus ir šių metų pradžią filmas susišlavė dar daugiau nei 20 kino apdovanojimų ir dar tiek pat nominacijų. Tarp jų – ir „Oskaro“. Filmas tapo festivalių favoritu. Jis buvo laukiamas, apie jį kalbėta, auditorija jį puikiai sutiko.

Simpatijų prizus laimintys filmai mane visada verčia svarstyti – kas juose yra tokio, kas jaudina auditoriją? Kas yra tas universalus elementas, su kuriuo tapatinamasi? Apskritai, ar festivalių žiūrimiausiuose filmuose įmanoma rasti kokių nors bendrų vardiklių? Manau, taip.

Tokie kūriniai žiūrovams nesiūlo pernelyg daug mąstyti. Už juos tai padaro pats kūrėjas. O žiūrovas dažnai gauna kiek supaprastintą realybės versiją, kurioje jau aiškiai nubrėžtas savotiškas „jausmų žemėlapis“, kuris aiškiai, minučių tikslumu nurodo, kaip publika turėtų pasijusti vienu ar kitu metu – kur susigraudinti, kur nusijuokti, kur piktintis. Tokiame žemėlapyje dažnai aiškiai atskirta, kas yra balta, o kas – juoda. Žiūrovui turi būti lengva orientuotis, jo neapsunkina kažin kokia „pilka“ spalva.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Aną savaitę taip ir neparašiau, kad LNK sekmadieniais rodo naują britų serialą „Karas ir taika“ pagal Levo Tolstojaus romaną. Britai serialą išliaupsino, bet ar verta jam skirti šešis sekmadienio vakarus, nes sudėjus visas begalines reklamas reiktų praleisti prie televizoriaus nuo 20.35 iki pat 22 valandos? Pasižiūrėjau ir nepajutau susierzinimo, kuris ištinka, kai Holivudo filmuose rusų aristokratai šaukštais valgo ikrus, dėvi, švelniai tariant, keistus kostiumus ir kažkodėl primena Vladimirą Leniną. Nors pirmoje serijoje Tolstojaus apmąstymų neišgirdau (skaičiusiam romaną bene keturis kartus, jie man išlieka svarbiausi), prabangos ir bučinių buvo aiškiai pernelyg daug, kai kurie kostiumai net iš kito laiko, bet pasižiūrėti verta. Serialas akivaizdžiai skirtas jauniems žiūrovams. Net pradėjau svajoti, kad kai kurie iš jų gal perskaitys romaną. Juk po to, kai BBC radijas perskaitė Vasilijaus Grosmano romaną „Gyvenimas ir likimas“, britai puolė ieškoti rašytojo knygų. Kitas klausimas, ar bėgs lietuviai ieškoti Tolstojaus, ar tik žavėsis Vilniaus vaizdais ir lietuviška masuote. Tačiau už lietuvišką įgarsinimą LNK tikrai galima pagirti.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pinigų monstras“

Nesitikėjau, kad žodis „liberalas“ Lietuvoje taps beveik keiksmažodžiu, nes primityvūs liberalizmo apaštalai ir ekologiškais produktais prekiaujančios apaštalės savo idėjas pas mus skelbia net katalikiškuose leidiniuose. „Korumpuotas liberalas“ jau skamba gana įprastai, bet lietuvių žiniasklaida ir toliau šlovina verslininkus bei bankininkus. Todėl gaila, bet kritiškas Jodie Foster filmas „Pinigų monstras“ („Money Monster“, JAV, 2016) pas mus pasmerktas likti tik ironišku, sklandžiai parašytu, nufilmuotu ir sumontuotu trileriu. Diskusijų jis nesukels, nors tikrai teikia peno pasvarstymams.

Foster taikiniu pasirinko plačius visuomenės sluoksnius kvailinančią televiziją ir tuo pačiu užsiimančius Volstryto finansininkus. Pagrindinis filmo personažas Li Geitsas (George Clooney) yra televizijos žvaigždė – biržai skirto televizijos šou „Pinigų monstras“ vedėjas. Laidoje jis gali plepėti be perstojo, šokti kartu su šokėjomis, svaidytis juokingomis replikomis ir nurodyti žiūrovams, kokias akcijas reikėtų įsigyti. Kita filmo herojė – laidos režisierė Patė (Julia Roberts) – net neapsimeta, kad laida turi ką nors bendra su žurnalistika. Ji ruošiasi išeiti iš darbo. Filme rodoma jos darbo diena, matyt, bus paskutinė. Bet tai ypatinga diena.

„7md“ inf.

Prasideda „Kinas po žvaigždėmis“

Birželio 16 d. Valdovų rūmų kieme prasidės naujas „Kino po žvaigždėmis“ sezonas. Jį atidarys amerikiečių kino klasiko Williamo Wylerio (1902–1981) komedija „Romos atostogos“ („Roman Holiday“, 1953). Pats režisierius yra pavadinęs filmą „pasaka šiuolaikine tema“. Filmas buvo kuriamas niūriais Holivudui laikais, kai vis dar siautėjo komunistų „Sapnų fabrike“ ieškojęs senatorius McCarthy’s. Todėl „Romos atostogų“ scenarijaus autorius Daltonas Trumbo buvo priverstas slėptis po pseudonimu, nes dirbti Holivude jam buvo uždrausta.

Scenarijus rėmėsi amerikiečių žiūrovų pamėgtu siužetu apie tai, kaip princesė įsimyli paprastą žmogų. Kažkokios Ruritanijos princesė, viešėdama su oficialiu vizitu Romoje, įsimyli amerikiečių žurnalistą. Ana (tai pirmasis svarbus Audrey Hepburn vaidmuo) nuobodžiauja per priėmimus, iškilmingas ceremonijas, kur jai tenka kartoti atmintinai išmoktas formules, ji svajoja pasijusti laisva nuo dvaro etiketo. Princesė sumano naktį pabėgti į miestą iš pasiuntinybės, kurioje apsistojo. Ji nežino, kad gydytojas jau suleido migdomųjų, todėl amžinajame mieste iškart prasideda nuotykiai. Mieguistą Aną namo parsiveža žurnalistas Džo Bredlis (Gregory Peck). Iš pradžių jis nežino, kas yra netikėta viešnia. Bet sužinojęs nusprendžia parašyti sensacingą reportažą apie tai, ką veikė princesė, kurios tarnai dingimą oficialiai pavadino liga. Anos atostogos truks vieną dieną, bet joms pasibaigus iškils pasirinkimo tarp pareigos ir meilės problema.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį apdovanoti 56-ojo Krokuvos kino festivalio nugalėtojai. Trumpo metražo konkurse dalyvavęs Lino Mikutos filmas „Šaltos ausys“ gavo „HBO Polska“ prizą už geriausią operatoriaus darbą Kristinai Sereikaitei. Žiuri taip suformulavo savo sprendimą: „Už darbą, kuriame pavyko užfiksuoti subtilią pusiausvyrą tarp tėvo, sūnaus ir gamtos, protingai ir subtiliai atskleidžiant šalia esantį pasaulį, lydintį mus dar ilgai po peržiūros.“

„Prix Efa Kraków 2016“ geriausiam Europos filmui (nominacija Europos kino apdovanojimui trumpo metražo filmo kategorijoje) skirta filmui „Čia aš tik svečias“ („Yo no soy de aqui“, Čilė, Lietuva, Danija), kurio režisierės yra Giedrė Žickytė ir Maite Alberdi. Žiuri apdovanojimą skyrė už „giliai humanistinį gyvenimo, atminties ir orumo vaizdą moters, kuri nepaisydama sunkios ligos įkūnija garbę ir ryšį su savo tėvyne, kultūra ir kalba. Ir nors jos istorija rutuliojasi toli už Europos ribų, ji skamba kaip tobulas Europos Sąjungos moto „In Variete Concordia“ įgyvendinimas“.

Keturiuose festivalio konkursuose ir 12 nekonkursinių programų buvo parodyta 250 filmų iš Lenkijos ir viso pasaulio. 114 iš jų dalyvavo konkursuose, filmus pasižiūrėjo apie 25 tūkstančius žiūrovų. Festivalio garbės apdovanojimas už kūrybos nuopelnus „Drakonų drakonas“ įteiktas režisieriui Marceliui Łozińskiui – vienam didžiausių lenkų kino dokumentininkų, ne kartą tapusiam Krokuvos laureatu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmadienį LRT „Teisės žinoti“ pabaigoje išgirdau Ritos Miliūtės prisipažinimą: „Man buvo visai smagu.“ Iš tikrųjų, visą valandą vedėja smaginosi įžeidinėdama, nutraukinėdama, pašaipiai reaguodama į laidos svečių žodžius, nors jos funkcija šįkart buvo elementari – leisti piliečių iniciatyvinės grupės nariams pristatyti jų siūlomo referendumo tezes. Bet, matyt, vedėja savo užduotį suvokė kitaip ir visais būdais stengėsi diskredituoti ne tik laidos dalyvius, bet ir jų sumanymą. Antraip, ko gero, nebūtų rinkusi „kompromato“ apie kažkaip su jais susijusią pensininkę iš Kauno, kuri pati klojo plyteles ir nesumokėjo mokesčių.

Miliūtė niekad nepraleidžia progos įgelti laidos svečiams ir su tuo per kelis dešimtmečius, ko gero, jau susitaikė visi. Bet šįkart akivaizdu buvo kas kita. LRT vedėjai visada pabrėžia, kad priklauso elitui, jie jaučiasi iškilesni ir leidžia suprasti reiškiantys elito nuomonę, net jei tai tik paslaptingieji Edmundo Jakilaičio informatoriai. Šįkart tas požiūris buvo kaip reta akivaizdus, nes juk šiam elitui nepriklausantys žmonės, regis, dar iš Kauno, negali kėsintis į valdžios, politikų bei turčių privilegijas, aiškinti, kad dabar piliečiai neturi svertų, kad paveiktų valdžią, ir siūlyti savo sprendimo būdus. Kas jie tokie? Kodėl jie kalba, kad nėra valstybės vizijos? Kodėl jie teigia, kad nereikia bijoti žmonių?

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Kieti bičai“

Los Andželas, kaip, beje, ir Niujorkas ar Las Vegasas, per visą kino istoriją „užsiaugino“ savo herojus ir antiherojus, atpažįstamas situacijas ir mitus. Keisti nusikaltimai, juos narpliojantys privatūs detektyvai, pornografijos verslas, legendomis apipinta tamsioji Holivudo pusė, spalvingi vakarėliai (dažniausiai dideliame name ant kalvos, su lauko baseinu ir milijoninio miesto šviesų panorama), narkotikai, policininkai ir korumpuotos valdžios viršūnėlės.

Šis nuodėmių miestui būdingas temų, motyvų ir jau vizualinėmis klišėmis tapusių vaizdų kondensatas atsikartoja ir „Kietuose bičuose“ („The Nice Guys“, JAV, 2016). 8-ąjį dešimtmetį stilizuojanti istorija apie smulkius reikaliukus už pinigus tvarkantį Džeksoną (Russell Crowe) ir nevykėlį privatų detektyvą Holandą (Ryan Gosling), kurių keliai susitinka abiem pradėjus domėtis viena keistomis aplinkybėmis dingusia mergina Amelija, tiesiog sprogsta nuo to, ką apie Los Andželą žinome, girdėjome ir matėme kine.

Panašu, kad prieš imdamasis kurti filmą amerikiečių režisierius Shane’as Blackas dar kartą pažiūrėjo begalę trilerių ir dramų, kur veiksmas vyksta Holivudo kalvų papėdėje. Pažiūrėjo ir išmoko atmintinai. Pagirtina – kino istoriją išmanyti reikia. Tačiau geras mokinys yra tas, kuris ne aklai pakartoja mokytojų mintis, bet jas interpretuoja, jomis abejoja ir galiausiai imasi kurti savo viziją. Kaip supratote, Blackas nėra geras mokinys.