Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 22 d. vienoje Belgrado ligoninėje mirė Velimiras Bata Żivojinovićius – didžiausia jugoslavų kinų žvaigždė, kurią prisimena ir ne vienas lietuvių sinefilas. Żivojinovićius gimė 1933 m. Mladenovace, dabartinėje Serbijoje. Kine jis debiutavo 1955 metais. Tačiau jau prieš tai, būdamas penkiolikmetis, jis buvo statistas teatre. Baigęs Belgrado teatro, kino ir muzikos akademiją Żivojinovićius dirbo teatre, kuriam visada atiduodavo pirmenybę, nors sakoma, kad jis buvo daugiausiai vaidmenų Jugoslavijos kine suvaidinęs aktorius. Iš viso jis suvaidino per 300 filmų ir serialų.

Żivojinovićiaus populiarumo viršūnė – 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai, kai aktorius daug filmavosi filmuose, kurių veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus ir pasakojama apie jugoslavų partizanus. Faktūriškas, masyvus, išraiškingas, gilių akių aktorius buvo labai tikroviškas. Jis išgarsėjo filmuose „Kozara“ (1962, rež. Velko Bulajič), „Trys“ (kitas pavadinimas „Papartis ir ugnis“, rež. A. Petrovičius, 1965). Žiūrovai mėgo ir socialines dramas bei komedijas, kuriose vaidino Żivojinovićius. Būtent jis sukūrė įsimintiną čigoną Mirtą poetiniame A. Petrovičiaus filme „Aš mačiau net laimingų čigonų“ (1967), budelį istoriniame filme „Dervišas ir mirtis“ (rež. Z. Velimirovic, 1974). Pats garsiausias Żivojinovićiaus filmas „Valteris gina Sarajevą“ (rež. H. Krvavac, 1972) – aktorius pelnė žvaigždės statusą net Kinijoje, mat filmą čia kasmet rodo televizija.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Didybės kapinės“

Anksčiau prieš eidama į naują Apichatpongo Weerasethakulo filmą vis žadėdavau sau, kad bandysiu įminti jo hipnozės paslaptį. Bet žiūrėdama „Didybės kapines“ („Rak ti Khon Kaen“, Tailandas, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, 2015) pagaliau supratau, kad to daryti neverta. Daug svarbiau pasinerti į Weerasethakulo sapną (režisierius kartą yra prisipažinęs, kad ekranizuoja savo sapnus) ir išgyventi tą sunkiai suvokiamą ir paaiškinamą malonumą, patiriamą kino salėje. Šių dienų kine, kai net svarbiuose kino festivaliuose vis dažniau laimi pedantiškos vidutinybės, Weerasethakulo kūryba suteikia galimybę pajusti kino esmę, kuri ir yra sapnas, tik matomas atmerktomis akimis.

Iš pradžių Weerasethakulo filmas primena naivaus tapytojo paveikslą. Čia yra mažas provincijos miestelis, supamas vešlios augmenijos, ligonine paversta mokykla, kurioje gydomi keista liga susirgę kareiviai. Jie kasė kažkokius pamatus ten, kur kadaise buvo istorinių didvyrių kapinės, ir visus ištiko miego liga. Dabar miegantys kareiviai guli didelėje palatoje. Jais rūpinasi gydytojai, lanko artimieji, o jauna mediumė atsakinėja į giminaičių klausimus – Keng gali įeiti į kareivių sapnus, paklausti jų apie mėgstamą sriubą ar slaptą meilužę. Mediumei padeda savanorė slaugė Džendžira. Ši pagyvenusi moteris imasi globoti kareivį, kurio niekas nelanko.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Steveno Knighto „Lokas“ (LRT, šįvakar, 27 d. 22.45) – geriausias pavyzdys, kad filmas gali išsaugoti įtampą iki paskutinio kadro, net jei kadre visą laiką tik vienas žmogus, vairuojantis automobilį ir kalbantis mobiliuoju telefonu. Aivenas Lokas – paprastas žmogus, darbų vykdytojas. Rytą atsitiks tai, nuo ko priklausys tolesnė didžiulio daugiaukščio statybų eiga. Tačiau vėlai vakare palikęs aikštelę automobilyje jis sulaukia skambučio, kuris apvers aukštyn kojom visą gyvenimą. Filmas apie tai, kokia yra moralinio pasirinkimo kaina. Lokas supranta, kad pasirinkęs kelionę pas jo kūdikį gimdančią moterį jis sugriaus savo šeimą ir karjerą. Atsisakyti visko, ką puoselėjai ir ką tikrai myli, nebus paprasta. Situacija labai konkreti ir nuo to, kaip pasielgs Lokas, priklausys visas tolesnis jo likimas.

Patyręs scenaristas ir režisierius Knightas supranta, kad svarbiausia yra sumanymas. „Lokas“ – minimalistiškas filmas, iš dalies jis laikosi ant aktoriaus Tomo Hardy pečių ir ant jo stambaus plano magijos, kartu su personažu išgyvename visą istoriją, o nematomi vyro pašnekovai padeda suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Jau nuo pirmų minučių užsimezga visi mazgai – sudėtinga statyba, vyro ir tėvo laukianti mylima šeima, atsitiktinai sutikta moteris, dabar gimdanti Loko vaiką, ir GPS ekranas, nuolat pabrėžiantis, kiek laiko liko iki kelionės ir filmo pabaigos. Bet tai netrukdo Knightui prisodrinti filmą metaforų, kurias generuoja kad ir herojaus pavardė – nuoroda į žymų anglų filosofą empiriką.

Aistė Račaitytė

69-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus

Po sekmadienį vykusios Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonijos pasipylė dar aršesnė kritika George’o Millerio vadovaujamo žiuri sprendimams nei pernai, kai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo Jacques’o Audiard’o „Dypanas“. Šiemet visi džiaugėsi stipria ir įdomia konkursine programa, kurioje netruko išaiškėti svarbiausi – vokietės Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Jimo Jarmusho „Patersonas“, abu rumuniški konkursiniai filmai – Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ („Bacalaureat“), Paulo Verhoeven „Ji“ (Elle“) bei brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aqarius“). Tačiau beveik visi jie liko nepaminėti, o „Auksinę palmės šakelę“, visų nuostabai, pelnė paveikus, bet tiesmukas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“.

Kanadietis Xavier Dolanas, būdamas vos 27-erių, kuria greitai. Jo naujausias filmas pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) pelnė Didįjį žiuri prizą, nors po pirmosios peržiūros, per kurią kritikai jį audringai nušvilpė, pasklido žinia, kad tai didžiausias konkursinės programos nusivylimas. Filmas perdėm teatrališkas – jo mikčiojantys dialogai, o labiau monologai, nes herojai – šeimos nariai – taip ir neranda bendros kalbos, neįgijo naujos formos pjesę perkeliant į ekraną, o beveik tik stambiais planais filmuojami herojų veidai įklampina dramą apie jauną rašytoją, po daugelio metų grįžtantį namo pranešti apie savo artimą mirtį, į formalistinę pelkę, kurią įgarsina Dolano kūrybos ženklu tapusi garsi ir iliustratyvi populiarioji muzika.

Gediminas Kukta

Pokalbis su Deimantu Narkevičiumi

„Tai buvo nepagarbos menui, dailės istorijai – nors ir nepatogiai – apraiška.“ Taip apie Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą sako menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Deimantas Narkevičius. Šį procesą kūrėjas užfiksavo naujame savo darbe „20.07.2015“. Pirmą kartą – 3D formatu.

Gegužės pradžioje filmas buvo pristatytas Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje – seniausiame ir prestižiškiausiame mažųjų kino formų festivalyje pasaulyje. Ten „20.07.2015“ įvertintas Specialiuoju žiuri paminėjimu.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą į 69-ojo Kanų kino festivalio uždarymą susirinkusi puošni publika, ko gero, liko apstulbinta žiuri, kuriam vadovavo australų režisierius George’as Milleris, sprendimo. Kartu su kadaise savo atrastu aktoriumi Melu Gibsonu, „Pašėlusio Makso“ autorius „Auksinę palmės šakelę“ įteikė britų režisieriui Kenui Loachui, sukūrusiam filmą „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“). Padėkos kalboje Loachas ne tik dėkojo festivaliui, saugančiam autorinio kino tradiciją, bet ir smerkė Europą valdančius neoliberalus, atvedusius Europą, pasak jo, prie paskutinės ribos. Jis sakė, kad savo filmu nori suteikti vilties. Loachas tapo devintuoju režisieriumi, dukart gavusiu „Auksinę palmės šakelę“, jo filmai dažnai rodyti Kanuose.

Šiųmečio žiuri sprendimą plačiau straipsnyje pakomentuos Aistė Račaitytė. Trumpai apie kitus Kanų laureatus. Antru pagal svarbą Didžiuoju prizu apdovanotas kanadiečio Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“). Prizą už geriausią režisūrą pasidalijo rumunų režisierius Cristianas Mungiu už filmą „Bakalauras“ („Bacalaureat“) ir prancūzų režisierius Olivier Assayasas už filmą „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“). Prizu už geriausią scenarijų apdovanotas Irano režisierius Asgharas Farhadi už filmą „Klientas“ („Forushande“). Žiuri prizas įteiktas Andrea Arnold už filmą „Amerikietiškas medus“ („American Honey“). Tai pirmasis britų režisierės filmas, kurtas JAV. Prizu už geriausią moters vaidmenį įvertinta Filipinų aktorė Jaclyn Jose už vaidmenį režisieriaus Brillante Mendozos filme „Ma’Rosa“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Shahabas Hosseini, suvaidinęs Farhadi filme „Klientas“.

Aistė Račaitytė

69-asis Kanų kino festivalis

Gegužės vidurys man visuomet buvo kupinas ilgesio. Iš toli sklaidant internetinius puslapius ir pirmąsias Kanų kino festivalio recenzijas, suimdavo lengvas jauduliukas, nes kažkur ten, žydrojoje Provanso pakrantėje, rodomi svarbiausi svarbiausių režisierių filmai nors ir didelei, bet išskirtinei žurnalistų, įvairių kino žmonių publikai, prie kurių prisijungia tik įvairūs žvaigždžių medžiotojai. Keliomis savaitėmis anksčiau pasirodžiusi festivalio programa turi beveik šventą įvaizdį: festivalių veidą kuria neišvengiama atrankos matematika – daugiau filmų – tai ir daugiau kompromisinių sprendimų. Kai jų mažiau, akivaizdūs griežtos atrankos vaisiai :Kanuose tik 120, iš jų geras trečdalis – kino klasika ir filmai apie kiną.

Beveik visi pagrindinėje konkursinėje programoje matyti filmai turi stiprų autoriaus balsą, net paprasčiausią temą ar idėją pakylėjantį į svarbaus ir įtaigaus kūrinio lygmenį. Kol kas nuvylė tik Olivier Assayaso siaubo filmas „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“), kuriame iš ankstesnio režisieriaus filmo „Zils Marijos debesys“ atkeliavo tas pats asmeninės asistentės personažas ir net aktorė (Kristen Stewart). Morina dirba Paryžiuje modelio asistente, laukdama prieš tris mėnesius mirusio brolio dvynio ženklo iš anapus. Rodos, konkursinėje programoje pasirodęs žanrinis filmas turėtų pasiūlyti kažką daugiau, tačiau nei filmas, nei pagrindinė veikėja nepasižymi gelme, o skaitmeninės šmėklos atrodo tiesiog juokingai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kelias dienas karaliavęs susikompromitavusių liberalų vadas labiau primena klouną nei politiką. Kartu su kitu liberalu – Vilniaus meru – jie galėtų pakeisti „Dviračio šou“ peliukus. Lietuvių politikai nuolat įrodinėja, kad tikrovė vis dar gali būti groteskiškesnė už humoristo fantaziją. Matyt, tai, kad vis daugiau rinkėjų patiki tokiais personažais, yra kaina, kurią mokame už teisę būti vartotojais.

Martino Scorsese’s „Volstryto vilko“ (LRT, 26 d. 22 val.) personažas – taip pat realus žmogus, sugebantis įtikinti daugybę žmonių atiduoti jam savo pinigus. Filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Įtikinėjimo dovana sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Mariupolis“

Mariupolio zoologijos sodas. Už grotų – du liūtai. Kamerai statiškai filmuojant, į aikštelę šalia narvo nutupia baltas balandis, po akimirkos – kitas. Vienas iš liūtų nervingai pasimuisto. Ši scena man tapo metafora šiaip jau visai nemetaforiškame Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016).

Liūtai – tai valdžia, grėsmė ir pavojus. Balandžiai – banalu, bet taika, viltis ir pats gyvenimas. Kalbant tiesiogiai, žvėrys – Rusija, balandžiai – Mariupolis ir jo žmonės. Metafora galėjo ir negimti, jei balandžiai nebūtų įskridę į kadrą. Tačiau dokumentikoje daug ko neįmanoma nuspėti. Kaip dažnai negali nuspėti, ką pamatys ir kokias išvadas pasidarys žiūrovas. Ypač tokiame nieko atvirai neteigiančiame filme kaip „Mariupolis“. Tačiau faktas, kad režisierius neiškirpo kadro su liūtais ir balandžiais, verčia manyti, kad tam jis ir buvo skirtas – metaforai.

Tiesa, liūtai įkalinti už grotų. Taip, kaip Rusija ir jos veiksmai visą filmą „įkalinti“ už kadro rėmų, t.y. nerodomi. Girdime, kaip kažkur griaudžia pabūklai, žmonės kalba apie dingusius šeimos narius, radijas praneša apie žuvusiuosius, patys Mariupolio gyventojai užtaisinėja automatus, kareiviai dalyvauja pratybose. Tačiau karas jau buvo. Liko jo padarytos žaizdos, nuojauta, kad viskas gali pasikartoti, ir kasdienybė, kuri ir yra režisieriaus dėmesio centre.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kol vyksta Kanų kino festivalis, beveik visos kino naujienos atskrenda iš ten. Apie Kanų naujienas „7 meno dienų“ skaitytojai sužinos iš Aistės Račaitytės straipsnių. Todėl šįkart – apie tai, kad „The Hollywood Reporter“ žurnalistai nusprendė sudaryti 69 Kanų kino festivaliuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotų filmų reitingą, trumpai tariant, išrinkti geriausią Kanų laureatą.

Dauguma šio sąrašo viršūnėje atsidūrusių filmų sukurti prieš keliasdešimt metų. Pirmoje vietoje atsidūrė Luchino Visconti filmas „Leopardas“ („Il Gattopardo“, 1953). Tai italų literatūros klasiko Giuseppe’o Tomasi di Lampedusa romano ekranizacija, pasakojanti turtingo aristokrato meilės istoriją sudėtingų politinių XIX a. Italijos permainų fone. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė amerikiečių aktorius Burtas Lancasteris.

Į pirmą penketą taip pat pateko: Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ („La Dolce vita“, 1960), Martino Scosese’s „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976), Michelangelo Antonioni „Fotopadinimas („Blow-Up“, 1966) ir Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargiai“ („Les Parapluies de Cherbourg“, 1964).