Kinas

Nerijus Milerius

Straipsnis parengtas kaip monografijos Vizualinė prievarta kine dalis (tyrimus ir leidybą remia Lietuvos kultūros taryba, sutarties nr. S/HUM - 4(6.49)/ 2016).

Meno santykis su mirtimi – itin specifiškas. Taip yra todėl, kad mirtis mene figūruoja ne kaip viena (nors ir privilegijuota) tema, bet kaip paties meno testavimo ir išbandymo būdas. Viena vertus, mirtis visada nurodo į tokią ribą, kurios menas nėra pajėgus peržengti. Antra vertus, tam tikros meno formos ar paskiri menininkai sudaro tokį tandemą su mirtimi, kuris suteikia pridėtinį intensyvumą ne tik sukurtiems meno kūriniams, bet ir pačiai mirčiai bei jos suvokimui.

Toks meno ir mirties tandemas efektyviausiai veikia būtent tada, kai meno ir mirties poveikis yra abipusis. Atrodytų, vieša mirties bausmė savaime yra tokia intensyvi, kad jai nereikia jokių kitų ją sustiprinančių dirgiklių. Vis dėlto viešos mirties bausmės dažnai būdavo organizuotos taip, kad primintų ritualą ar net gerai surežisuotą reginį. Prancūzų meno istorikas Danielis Arasse savo 1987 m. veikale „Giljotina ir teroro vaizduotė“ aprašė ešafotą kaip teatro sceną, o viešą nukirsdinimą – kaip teatro spektaklį. 1992 m. amerikiečių avangardo klasikas Peteris Wilsonas pastatė Georgo Büchnerio pjesę „Dantono mirtis“, kur pačią teatro sceną suformavo kaip ešafotą, o tamsą perskrodžiančią šviesą – kaip giljotinos geležtę. Giljotina kaip teatras. Teatras kaip giljotina. Giljotina ir teatras skolina vienas kitam savo stiprybę, kartu tikėdamiesi įveikti savo pačių trūkumus. Teatralizuojant mirties bausmę, nukirsdinimui siekiama suteikti tobulą reginio – spektaklio – formą. Suformuojant sceną kaip ešafotą, patį spektaklį norima transformuoti į simbolinę mirties nuosprendžio ir bausmės įvykdymo erdvę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vroclave vykusi Europos kino apdovanojimų ceremonija nesulaukė mūsų televizijų dėmesio: Lietuvoje įprasta džiaugtis tik savimi. Tačiau praėjusį šeštadienį jos praleido progą parodyti tikrą kino Europos kultūros dvasia persmelktą šventę, kurios rengėjams nerūpi prabangūs drabužiai ir nenuoširdžios padėkos. Vakarą virtuoziškai vedęs lenkų aktorius bei angažuotas intelektualas Maciejus Stuhras kartu su Europos kinematografininkais, neatsisakydami šventiško tono, kalbėjo apie svarbius dalykus – kino ir apskritai meno esmę, priminė apie Europos vienybei iškilusią grėsmę ir Jakutijoje kalintį režisierių Olegą Sencovą. Prasmingos ceremonijos dalyvių mintys nesugriovė ceremonijos, tik paryškino vakaro bravūrišką ar autoironišką intonaciją ir kvietimus ginti menininko laisvę. Ko vertas kad ir Baltųjų rūmų kabinete („Kortų namelio“ dekoracijose) įsitaisiusios Agnieszkos Holland priminimas, kad „posttiesos laikais privalome skelbti tiesą“ ar už kūrybos indėlį apdovanoto scenaristo Jeano-Claude’o Carrière’o prisiminta kartu su Luisu Buñueliu kadaise atrasta mintis, esą geras scenaristas kiekvieną rytą „turi užmušti savo tėvą, išprievartauti motiną ir išduoti tėvynę“. Paaiškinu patriotams: jis turėjo omenyje, kad menininkas kasdien privalo išlaisvinti savo vaizduotę, juolab kad nėra prasmės aprašinėti paprastą kasdienybę.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Naktiniai gyvuliai“

Madų kūrėjas Tomas Fordas kine debiutavo 2009 m. filmu „Vienišas vyras“. Tai buvo subtili Christopherio Isherwoodo romano ekranizacija. Antrojo filmo reikėjo palaukti. „Naktinių gyvulių“ („Nocturnal animals“, JAV, 2016) premjera įvyko šiemet Venecijos kino festivalyje, kur filmas buvo apdovanotas „Sidabriniu liūtu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Tai taip pat ekranizacija: Austino Wrighto romanas „Tonis ir Siuzan“ JAV aukštai vertinamas, pas mus jis iki šiol nežinomas.

Fordas pats rašė scenarijų ir, matyt, norėjo kuo tiksliau išsaugoti kūrybos temą, kuri romane itin svarbi. „Naktiniai gyvuliai“ šią temą bando plėtoti trimis lygiais. Pagrindinė filmo veikėja yra Los Andželo dailės galerijos savininkė Siuzan (koks būtų šių dienų ambicingasis amerikiečių filmas be ypatingo Amy Adams meistriškumo?). Filmas prasideda fantasmagoriškais parodos atidarymo vaizdais, kuriuose užfiksuotos pusamžės nuogos moterys. Jų masyvūs, riebalų juostomis apdribę kūnai kartoja sporto sirgalių – šokėjų judesius. Tai pirmasis sluoksnis – Siuzan kasdienybė, susijusi su galerija, gražuoliu vyru Hatonu (Armie Hammer), šeimos finansine ir jausmų krize. Vakarėlyje dalyvaujantis moters draugas gėjus – gal menininkas, o gal menotyrininkas – atkreipia Siuzan dėmesį, kad šis pasaulis taip pat yra dirbtinis, ir pabrėžia, kad jame daug mažiau skausmo nei tikrame. Gal todėl galerijos ar Siuzan namų epizodams Fordas suteikia sarkastiško skambesio ir lynčiškų, net siurrealistinių atspalvių: tobuli interjerai, šaltos spalvos, agresyvūs šiuolaikinio meno kūriniai ir megapolio šviesos gali žadinti tik nerimą. Užtenka įsižiūrėti tik į Siuzan namuose kabančią nuotrauką, kurioje policininkas žolėmis apžėlusiame lauke taikosi į rankas pakėlusį meksikietį.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienio vakarą Vroclave įteikti Europos kino apdovanojimai. Iškilmingoje ceremonijoje triumfavo vokiečių režisierės Maren Ade’s filmas „Tonis Erdmanas“, gavęs penkis apdovanojimus. Jis paskelbtas geriausiu Europos 2016 metų filmu, Ade apdovanota už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų, geriausiais metų aktoriais paskelbti pagrindinius vaidmenis filme sukūrę Sandra Hüller ir Peteris Simonischekas. Beje, tai pirmasis moters režisierės filmas, sulaukęs Europos metų filmo apdovanojimo.

Geriausiu pilno metražo dokumentiniu filmu pripažintas italo Gianfranco Rosi „Liepsnojanti jūra“. Trumpo metražo dokumentinio filmo apdovanojimas paskirtas filmui „9 dienos pro mano langą Alepe“ („9 days – from my window in Aleppo“, rež. Thomas Vroege, Floor van der Meulen, Issa Touma).

Geriausia 2016 m. Europos kino komedija tapo švedų režisieriaus Hanneso Holmo „Gyveno kartą Uvė“. Europos kino atradimo – FIPRESCI prizas įteiktas suomių režisieriui Juho Kuosmanenui už filmą „Laimingiausia diena Olli Mäki gyvenime“. Geriausiu Europos animaciniu filmu tapo „Mano, Cukinijos, gyvenimas“ (rež. Claude Barras, Prancūzija, Šveicarija).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1973 m. JAV kino teatruose pasirodė komedija „Amerikos grafičiai“ (LRT Kultūra, 10 d. 21 val.). Tai buvo antrasis jauno režisieriaus George’o Lucaso filmas – nostalgiškas prisiminimas apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Ameriką, dar prieš karo Vietname pradžią ir prezidento Johno Kennedy nužudymą. Veiksmas perkelia į mažą Kalifornijos miestelį, 1962-uosius ir rodo kelių jo paauglių „paskutinę vaikystės vasarą“, tiksliau, vieną naktį, kai susikerta personažų keliai. Styvas myli Kurto seserį. Kurtas bando rasti gatvėje pamatytą gražuolę. Jų draugas lenktynininkas Džonas lieka vienas su trylikamete Kerol, kuri užsispyrė likti su nauju pažįstamu. Automobiliais jie klaidžioja po miesto gatves, tarsi laukdami, kada išauš suaugusio gyvenimo rytas.

Šis mažo biudžeto (775 tūkstančiai dolerių) filmas, kurį prodiusavo kitas jaunas ir daug vilčių teikiantis režisierius Francis Fordas Coppola, sulaukė net penkių „Oskaro“ nominacijų ir „Auksinio gaublio“. Jame atsispindi jauno režisieriaus susižavėjimas europietišku kinu ir Federico Fellini. Filme vaidino tada mažai kam žinomi Richardas Dreyfussas, Harrisonas Fordas, Ronas Howardas, jie dar tik išgarsės. Tačiau labiausiai išgarsės Lucasas, netrukus tapsiantis iki šiol trunkančių „Žvaigždžių karų“ kūrėju. Tačiau ir „Amerikos grafičiai“ neliko pamiršti – jais ne vienus metus sekė ir mėgdžiojo kiti jaunimo komedijų kūrėjai, todėl dabar net sunku pajusti Lucaso novatoriškumą ir filmo „kultiškumą“.

Gediminas Kukta

Trumposios kino recenzijos

Pamenu, pykau, kad britas Davidas Yates’as paskutines „Hario Poterio“ dalis pavertė eiline prėska juoda koše, kurią vieni pateisino tuo, jog, suprask, Haris bręsta, todėl ir filmai turi darytis rimtesni, tamsesni, su daugiau siaubo elementų, labiau „suaugėliški“, bet šiaip ar taip, aišku viena – su šiuo režisieriumi pasikeitė poteriados estetika, kurią jis ir toliau sėkmingai daugina mažojo burtininko priešistorėje „Fantastiniai gyvūnai...“, – pasakoje apie amžiną gėrio ir blogio kovą, kurioje gėriui atstovauja iš Stepheno Hawkingo vaidmens vis dar neišsivaduojantis Eddie Redmayne’as su palyda, o blogiui – Colinas Farrellas, nelabai susigaudantis, kaip jis čia atsidūrė ir pagal kokias taisykles reikia žaisti, taip pat kylanti žvaigždė Ezra Milleris, apie kurio kevinišką žvilgsnį, tikiu, dar bus progų pakalbėti ir ateityje.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Apie dešimčių tūkstančių į nelaisvę paimtų lenkų karininkų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudė sovietų saugumas, likimą lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda papasakojo filme „Katynė“ (2007). Režisieriaus tėvas taip pat buvo nužudytas Katynėje. Šis sovietų nusikaltimas ilgai buvo nutylimas, apie jį atvirai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai. Apie Katynės žudynes bus ir britų filmas „Paskutinis liudininkas“ („The Last Witness“), kurio filmavimas prasidėjo lapkričio pradžioje. Filmas pasakos apie žurnalistą, kuris tiria Katynės nusikaltimą. Režisierius Piotras Szkopiakas iki šiol kūrė tik britų serialus. „Paskutinis liudininkas“ – jo pilno metražo debiutas. Pasak „Screen Daily“, režisieriaus senelis taip pat buvo tarp nužudytųjų Katynėje.

Pagrindinius vaidmenis „Paskutiniame liudininke“ kuria Alexas Pettyferas, iki šiol vaidinęs tik filmuose paaugliams ir pigiose meilės istorijose, vienas geriausių šių dienų lenkų aktorių Robertas Więckiewiczius ir anglų kino legenda Michaelas Gambonas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Politikai skirtos lietuviškų televizijų laidos vis atrajoja rinkimus ir naujos vyriausybės sudarymą. Atrodo, kad būsimi ministrai stovi prie konvejerio: tą patį vakarą juos galima pamatyti atsakinėjant į Indrės Makaraitytės, Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės ir kitų laidų bei laidelių vedėjų klausimus. Šie pakviestiesiems negaili ironijos ar net atsainumo, bet sumanyti kaip provokuojantys vedėjų klausimai atsitrenkia lyg žirniai į sieną ir tada supranti, kad nei viena, nei kita pusė tragiškai neturi humoro jausmo.

Kita vertus, ne tik politikai, bet ir humoras – tai nacionalinė problema. Užtenka pasižiūrėti bet kurią humoro laidą (išskyrus „Dviračio žinias“), kad suprastum – vadinamieji humoristai, kaip ir garsieji politologai peliukai, pirmiausia demonstruoja savo vyrišką ego. Todėl jie niekuo nesiskiria nuo politikų ar politologų. Panašius vyriškius, kuriems jų lytis yra svarbus privalumas, kad ir naująjį rusą Steveną Seagalą, beveik kasdien gali pamatyti televizijos ekrane, todėl šįkart siūlau filmus, apdainuojančius moteris – silpnas ir stiprias, juokingas ir gražias, neprimenančias mūsų televizijų „divų“.

Kora Ročkienė

Pokalbis su prancūzų režisiere Anne Fontaine

Kino festivalyje „Šeršėliafam“ bei „Pasakos“ internetiniame kino teatre galima pasižiūrėti prancūzų režisierės Anne Fontaine filmą „Nekaltosios“ („Les Innocentes“, Prancūzija, Lenkija, 2016). Lietuvoje šios režisierės, scenaristės, aktorės ir šokėjos kūryba geriausia žinoma iš filmų „Coco prieš Chanel“ („Coco Chanel“, 2009) bei „Dvi motinos“ („Adore“, 2013). Fontaine filmuose rodomas moterų pasaulis, sudėtingi herojų motyvai, paslaptys ir susižavėjimai. Režisierė gimė Liuksemburge muzikos dėstytojo ir dailininkės šeimoje, vaikystę praleido Portugalijoje. Jaunystėje ji svajojo apie šokėjos karjerą. Svajonė ir atvedė Fontaine į kiną. Pateikiame lenkų kritikų Januszo Wróblewskio ir Piotro Czerkawskio pokalbių su režisiere fragmentus.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Nuo Lietuvos nepabėgsi“

Ankstesni Romo Zabarausko filmai („Porno melodrama“, „Streikas“) buvo kritikuojami dėl jų schematiškų siužetų, literatūriškų dialogų, plakatiškumo ir deklaratyvumo, režisieriaus negebėjimo dirbti su aktoriais ir kt. Tikriausiai todėl naujausiame filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (Lietuva, 2016) Zabarauskas atsisakė bandymų pasakoti sklandžią, psichologiškai ir dramaturgiškai pagrįstą istoriją. Jis lyg bando laužyti tradicinio kino taisykles ir mėgina svarstyti apie pasakojimą, jo reikšmę fikcijoje ir gyvenime, beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra neprofesionalūs – šokėjai, dainininkai, draudimo agentas. Bet ar Zabarauskui pavyko išvengti ankstesnių klaidų ir pergudrauti žiūrovus „kebliu“ filmo siužetu bei ištarme, autentišku aktorių buvimu prieš kamerą?

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pasakoja istoriją apie trijų jaunuolių vienos dienos pasivažinėjimą raudona sportine mašina. Aktorė Indrė Latinytė (Irina Lavrinovič), paakinta karjeros galimybių ir svajonės vaidinti Holivude, nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Vėliau sužinome, kad tam galėjo būti ir gilesnių pasąmoninių priežasčių – iš tikrųjų Indrė norėjusi nužudyti savo moteriškumą, kuris trukdo pasireikšti jos genialumui patriarchalinės Lietuvos sąlygomis. Bent taip jau mano jos bičiulis kino režisierius Romas Zabarauskas (jį vaidina Denisas Kolomyckis), nusprendęs padėti Indrei šioje keblioje situacijoje ir išvežti ją į Portugaliją. Į kelionę leidžiasi ir Zabarausko vaikinas Karlosas (Adrian Escobar), kuris, kaip išaiškėja vėliau, yra ne vaikinas, o apmokamas sekso partneris. Greta bėdų meilės srityje, Romo Zabarausko personažas turi daugybę kitų kompleksų, susijusių su talento klausimu, globėjišku tėvų elgesiu, tėvo homofobija. Taip pat Zabarauskas niekaip negali „išeiti“ iš režisieriaus vaidmens ir pradeda telefono kamera filmuoti Indrės pabėgimą.