Kinas
„Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“, rež. David Yates, Didžioji Britanija, JAV
Pamenu, pykau, kad britas Davidas Yates’as paskutines „Hario Poterio“ dalis pavertė eiline prėska juoda koše, kurią vieni pateisino tuo, jog, suprask, Haris bręsta, todėl ir filmai turi darytis rimtesni, tamsesni, su daugiau siaubo elementų, labiau „suaugėliški“, bet šiaip ar taip, aišku viena – su šiuo režisieriumi pasikeitė poteriados estetika, kurią jis ir toliau sėkmingai daugina mažojo burtininko priešistorėje „Fantastiniai gyvūnai...“, – pasakoje apie amžiną gėrio ir blogio kovą, kurioje gėriui atstovauja iš Stepheno Hawkingo vaidmens vis dar neišsivaduojantis Eddie Redmayne’as su palyda, o blogiui – Colinas Farrellas, nelabai susigaudantis, kaip jis čia atsidūrė ir pagal kokias taisykles reikia žaisti, taip pat kylanti žvaigždė Ezra Milleris, apie kurio kevinišką žvilgsnį, tikiu, dar bus progų pakalbėti ir ateityje.
„Geras berniukas“, rež. Oksana Karas, Rusija
Gaila, „Skalvijoje“ nebeliko „Naujojo Rusijos kino dienų“, nebegali kasmet pasitikrinti, kas įdomaus vyksta rusų kine (o vyksta tikrai: čia nekalbu apie blokbasterius ir Holivudą mėgdžiojančias rusų komedijas), todėl apie paprastą paauglį Nikolajų, jo šeimą ir mokyklinius įsimylėjimus pasakojantis „Geras berniukas“, labai netikėtai įkliuvęs į „Forum Cinemas“ repertuarą ir ten pasimetęs tarp fantastinių žvėrių, kito pasaulio ir dviejų vandenynų, grąžina to kitokio, intelektualesnio, rusų kino skonį ir čia pat išteisina pastaraisiais metais nepelnytai sukompromituotą „rusų komedijos“ žanrą.
„Naujienos iš Marso planetos“, rež. Dominik Moll, Prancūzija, Belgija
Dominikas Mollis naujoje komedijoje kasa duobę normalumui, o paskui įstumia į ją pagrindinį herojų Filipą, patogų gyvenimą užsitikrinusį vidutinio amžiaus baltąjį europietį, kurį pradeda nervinti visi iš eilės – sūnus vegetaras, moksliukė dukra, susireikšminusi menininkė sesuo, įkyrus kolega, senukas kaimynas, idiotas praeivis, nesurenkantis šuns „reikaliukų“: žmonės, su kuriais kiekvienas iš mūsų susiduriame gyvenime, todėl susitapatinti su Filipu ir jį suprasti nebus sunku, be to, režisierius, laimė, ne tik juokina, bet tą darydamas įstato ir „antrąjį dugną“ – minčių apie šiuolaikinį taisyklių ir korektiškumo varžomą pasaulį (Europą), kuriame norėdamas išgyventi turi tapti šiek tiek bepročiu.
„Šeimos šventė“, rež. Szabolcs Hajdu, Vengrija
Šį filmą reiktų greituoju būdu įtraukti į mokomąsias programas idėjų badą kenčiantiems dramaturgijos studentams bei dėl pinigų stygiaus nė iš vietos nepajudantiems ir besiskundžiantiems jauniems režisieriams, kaip pavyzdį, jog kiną galima kurti turint 120 tūkstančių eurų: tereikės nuosavo buto, dukros, draugų ir savęs, kaip pagrindinio aktoriaus, kuris filme vaidins krizę išgyvenantį vidutinio amžiaus Farką, sakytume, tipišką šiuolaikinį vyrą: nepatenkintą gyvenimu, negalintį pakęsti mažamečio sūnaus, nemylintį žmonos, besibjaurintį jos gimine, tačiau labiausiai, matyt, savimi – juk apie tokius šiandien pasakoja ne viena festivalinis filmas, beje, lietuviškieji „Narcizas“ ir „Senekos diena“ – taip pat.
„Gimme Danger“, rež. Jim Jarmusch, JAV
Jei ne Jimas Jarmuschas, pasakojimas apie Iggy Popą ir „The Stooges“, tikėtina, būtų buvęs nuobodesnis, tačiau būtent režisierius, geras dainininko bičiulis, filmavęs pastarąjį „Negyvėlyje“ ir „Kavoje ir cigaretėse“, filmą kilsteli aukštėliau „kalbančių galvų“ dokumentikos ir korektiško objektyvumo, nuo kurio kenčia n (amerikietiškos) dokumentikos, – į lygį, kuriame netrūksta humoro, sąmojo, chuliganizmo ir neblėstančios meilės rokenrolui: ne tik ant scenos, bet ir gyvenime.
„Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, rež. Matt Ross, JAV
Istorija apie New Age ideologijoje užstrigusį Beną ir šešis jo vaikus, gyvenančius miške, yra tipiškas šiuolaikinis amerikiečių nepriklausomojo kino filmas, tokio, kuris kadaise daug žadėjo, tačiau dabar tik reprodukuoja vienodus pasakojimus apie nelaimingas vidurinės klasės priemiesčių šeimas, keistuolius infantilus ir hipsterius paauglius, paskui nusitrenkia iki Sandanso, laimi kokį nors antraplanį prizą ir gauna keturias žvaigždutes ant plakato – žodžiu, „Šaunusis kapitonas“, nors ir pasiūlo neva kitokius personažus, eilinio amerikiečio akiai egzotiškus radikalus, galiausiai sugroja tą pačią sentimentalią melodiją apie tai, jog nesvarbu, kaip sunku ir ką kalba aplinkiniai, svarbu nepamiršti šeimos, na, ir dar siekti savo svajonių.
