7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Su mylimaisiais nesiskirkite

Nauji filmai – „Naktiniai gyvuliai“

Živilė Pipinytė
Nr. 41 (1193), 2016-12-16
Kinas
„Naktiniai gyvuliai“
„Naktiniai gyvuliai“

Madų kūrėjas Tomas Fordas kine debiutavo 2009 m. filmu „Vienišas vyras“. Tai buvo subtili Christopherio Isherwoodo romano ekranizacija. Antrojo filmo reikėjo palaukti. „Naktinių gyvulių“ („Nocturnal animals“, JAV, 2016) premjera įvyko šiemet Venecijos kino festivalyje, kur filmas buvo apdovanotas „Sidabriniu liūtu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Tai taip pat ekranizacija: Austino Wrighto romanas „Tonis ir Siuzan“ JAV aukštai vertinamas, pas mus jis iki šiol nežinomas.

 

Fordas pats rašė scenarijų ir, matyt, norėjo kuo tiksliau išsaugoti kūrybos temą, kuri romane itin svarbi. „Naktiniai gyvuliai“ šią temą bando plėtoti trimis lygiais. Pagrindinė filmo veikėja yra Los Andželo dailės galerijos savininkė Siuzan (koks būtų šių dienų ambicingasis amerikiečių filmas be ypatingo Amy Adams meistriškumo?). Filmas prasideda fantasmagoriškais parodos atidarymo vaizdais, kuriuose užfiksuotos pusamžės nuogos moterys. Jų masyvūs, riebalų juostomis apdribę kūnai kartoja sporto sirgalių – šokėjų judesius. Tai pirmasis sluoksnis – Siuzan kasdienybė, susijusi su galerija, gražuoliu vyru Hatonu (Armie Hammer), šeimos finansine ir jausmų krize. Vakarėlyje dalyvaujantis moters draugas gėjus – gal menininkas, o gal menotyrininkas – atkreipia Siuzan dėmesį, kad šis pasaulis taip pat yra dirbtinis, ir pabrėžia, kad jame daug mažiau skausmo nei tikrame. Gal todėl galerijos ar Siuzan namų epizodams Fordas suteikia sarkastiško skambesio ir lynčiškų, net siurrealistinių atspalvių: tobuli interjerai, šaltos spalvos, agresyvūs šiuolaikinio meno kūriniai ir megapolio šviesos gali žadinti tik nerimą. Užtenka įsižiūrėti tik į Siuzan namuose kabančią nuotrauką, kurioje policininkas žolėmis apžėlusiame lauke taikosi į rankas pakėlusį meksikietį.

 

Ryte po vernisažo Siuzan gauna siuntinį – jos buvęs vyras Tonis atsiuntė savo romano „Naktiniai gyvuliai“ rankraštį. Nemigos kankinama Siuzan skaito romaną, kurio įvykius matome jos akimis, o romano veikėjas Edvardas įgyja Tonio pavidalą (abu vaidina Jake’as Gyllenhaalas). Tai antrasis „Naktinių gyvulių“ lygmuo, jis primena Samo Peckinpah „Šiaudinius šunis“ arba žiaurias Michaelio Haneke’s pasakas. Romane aprašyta žiauri istorija: Teksaso dykuma naktį važiuojančius Edvardą ir jo žmoną bei dukterį sustabdo trys niekšai. Jie pagrobs, išprievartaus ir nužudys Edvardo žmoną ir dukterį. Patirta tragedija vyrui bus neatsiejama nuo kaltės jausmo. Tačiau knygoje parašyta istorija – metaforiška, mat jos tikslas – sužadinti Siuzan kaltės jausmą, prisiminimus apie gyvenimą su Toniu ir savo išdavystę. Kartu tai ir Tonio pasakojimas apie tai, kaip jis kankinosi išėjus Siuzan.

 

Praeitis – trečiasis pasakojamos istorijos lygmuo. Nors Siuzan veidas ir replikos žada kažką siaubinga, gal net nusikaltimą, palaipsniui aiškėja banali istorija apie du meniškos sielos jaunuolius, pamilusius vienas kitą. Siuzan ištekėjo už Tonio nepaisydama savo turtingos šeimos prieštaravimų, bet laikui bėgant jos buržuaziškumas paima viršų. Siuzan suvokia, kad niekad nebus menininkė, todėl pasirenka meno istoriją, ji vis mažiau tiki Tonio literatūrine karjera ir nori, kad šis „nusileistų žemėn“. Pora išsiskiria, bet po daugelio metų Tonio romanas priverčia Siuzan suabejoti kadaise padarytu pasirinkimu.

 

„Naktiniai gyvuliai“ – geras įrodymas, kad Fordas nesijaučia mėgėjas filmavimo aikštelėje. Jo mizanscenos – tikslios, kadrai sukomponuoti nepriekaištingai, operatoriaus Seamuso McGarvey kamera ir Abelio Korzenewskio muzika tiksliai kuria vis augančią trilerio įtampą ir išryškina labirintišką filmo struktūrą. Fordas gerai išmano ir šiuolaikinį meną, ir žanrų taisykles. Dirbti su aktoriais jis taip pat moka, juolab kad ne kiekvienas režisierius sugebėtų taip įtikinamai parodyti ciniško piktadario (Aaron Taylor-Johnson) ir mirti besirengiančio policininko (Michael Shanon) santykius.

 

Tačiau „Naktiniai gyvuliai“ palieka manieringo, pernelyg stilizuoto ir kartu pernelyg paprasto filmo įspūdį, lyg pagrindinė mintis, kurią norėjo suformuluoti režisierius, būtų perspėjimas, esą nereikia skirtis su mylimaisiais, nes tai veda tik į vienatvę ir dvasinę tuštumą. Kad ir kaip Fordas stengtųsi auginti emocijas, galiausiai nė vienas filmo lygmuo nesulaukia logiškos pabaigos. Pernelyg paprasti, net mokiniški atrodo ir montažiniai perėjimai iš vieno pasakojimo lygmens į kitą. Tarp visų tų gražių, grėsmę žadinančių, nepriekaištingų ir emocingų kadrų dingsta filmo autoriaus noras kalbėti apie meno prasmę. Prisiminimų epizode į Siuzan siūlymą parašyti kažką universalesnio Tonis atsikerta, kad visi rašo tik apie save. „Naktiniai gyvuliai“ vis dėlto tapo pasakojimu ne apie kūrybos galią išlaisvinti iš kaltės, nusivylimo ar beprasmybės jausmo, bet apie netikrus pasaulius, kuriuose gyvena ir filmo personažai, ir juos į ekraną perkėlęs filmo autorius.

„Naktiniai gyvuliai“
„Naktiniai gyvuliai“
„Naktiniai gyvuliai“
„Naktiniai gyvuliai“