Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Džiaze tik merginos“ pabaigoje nuskambėjusi frazė „Kiekvienas turi savo trūkumų“ („Nobody’s perfect“) neatsiejama nuo Billy Wilderio. Ji iškalta ir ant režisieriaus antkapio. Wilderio filmai jau seniai tapo Holivudo klasika, prie jų nuolat grįžtama. LRT kultūra (7 d. 21 val., LRT, 8 d. 23.10) siūlo prisiminti vieną paskutinių režisieriaus filmų. Tai 1974 m. pasirodžiusi komedija „Titulinis puslapis“. Filmo herojai – du Čikagos žurnalistai, kuriuos suvaidino mėgstamas režisieriaus duetas Jackas Lemmonas ir Walteris Matthau. Vienas jų nori vesti ir palikti dienraštį, kitas – vyriausiasis redaktorius – nesirengia skirtis su darbuotoju.

„Titulinis puslapis“ – garsios screwball comedy, Howardo Hawkso „Jo mergina Penktadienis“ (1940) perdirbinys. Biografei Charlotte Chandler Wilderis yra prisipažinęs: „Esu prieš perdirbinius, nes jei filmas yra geras, nereikia jo perdirbinėti, o jei blogas, kokia prasmė?“ ir pridūręs, kad „Titulinis puslapis“ – ne iš tų filmų, kuriais jis didžiuojasi.

Teklė Kavtaradzė

„Youngblood“ kino mokyklos susitikimai

Vilniuje įsikūrusi kino mokykla „Youngblood“, rengianti edukacinius režisūros, scenarijaus ir vaidybos kursus jaunimui bei kino teorijos kursus suaugusiems, pradėjo susitikimų ciklą. Jų tikslas – supažindinti studentus su skirtingais kino kūrimo aspektais.

Pirmame susitikime Andrius Blaževičius ir aktorius Marius Repšys prisiminė bendradarbiavimo pradžią – trumpo metražo filmus „Vytautas“, „Bergenas“ ir šiais metais pasirodysiančio pilnametražio „Šventasis“ filmavimą. Filmas bus rodomas festivalyje „Kino pavasaris“ ir 2017 m. rudenį pasirodys Lietuvos kino teatruose.

Kartu pradėję dirbti dar besimokydami LMTA, Blaževičius ir Repšys dalijosi mintimis apie režisieriaus ir aktoriaus santykius. Pateikiame susitikimo fragmentus.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „12 kėdžių“

1928 m. pasirodęs Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“ – unikalus porevoliucinės Rusijos, išgyvenančios audringus socialinius pokyčius, dokumentas. Romanas sulaukė ne vienos ekranizacijos, pirmąkart į ekraną buvo perkeltas dar 1933-iaisiais: bendros čekų ir lenkų gamybos filmą sukūrė Martinas Fričas ir Michalas Waszynskis. 2004 m. „Dvylikos kėdžių“ ėmėsi vokiečių kino režisierė Ulrike Ottinger, teigdama, kad ši knyga vėl įgijo aktualumo ir gali būti suprasta kaip buvusių Sovietų Sąjungos šalių dabartinės būklės alegorija. Regis, šios klasikinės knygos aktualumą pajuto ir televizijos laidų vedėjas, komikas, muzikantas, politikas ir kitų sričių veikėjas Algis Ramanauskas-Greitai.

Algio Ramanausko filmą „12 kėdžių“ (Lietuva, 2016) sunku vertinti kaip savarankišką kino atvejį. Jei nebūčiau skaičiusi Ilfo ir Petrovo knygos ar mačiusi kultinės Leonido Gaidajaus komedijos, sunkiai suprasčiau, kas ir kodėl vyksta kino ekrane. Šiuo romano žinomumu ir populiarumu Ramanauskas bei filmo reklaminė kampanija atvirai ir manipuliuoja. Esu įsitikinusi, kad tai paveiks poros savaitgalių ar galų gale mėnesio kino teatrų lankomumo statistiką, bet kaip intelektualinis ar kinematografinis produktas ši Ramanausko versija, atvirai sakant, yra visiškas niekalas. Tačiau ji irgi gali pasiūlyti nemažai peno sociologams arba bent jau iliustruoti jų samprotavimus apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos psichologinę būklę.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Wesas Andersonas D. Britanijoje kuria animacinį filmą „Šunų sala“ („Isle of Dogs“), kurio premjera numatyta 2018 metais. Filmo veiksmas nukels į Japoniją, o pagrindinis jo herojus ieškos dingusio šuns.

Prieš Naujuosius Andersonas paskelbė, kas įgarsins filmo personažus. Jis pasirinko Scarlett Johansson, Yoko Ono, Billą Murray’ų, Edwardą Nortoną, Tildą Swinton, Frances McDormand, F. Murray Abrahamą, Bryaną Cranstoną, Gretą Gerwig, Jeffą Goldblumą, Akira Ito, Harvey’į Keitelį, Bobą Balabaną, Lievą Schreiberį. Taip pat Andersonas paskelbė konkursą, kurio dalyviai galės garsinti filmą kartu su garsiais aktoriais. Sąlyga – atlikti įmoką senais filmais besirūpinančiai organizacijai „Film Foundation“.

Prieš mėnesį internete pasklido Andersono sukurta naujametinė „H&M“ reklama „Come Together“. Joje yra ir šuniškas akcentas – filmuko herojai veža dovanas, pažymėtas artimųjų nuotraukomis. Ant vienos dovanos matyti šuns fotografija.

Šiemet paprašėme autorių įvardyti penkis labiausiai įsiminusius šių metų kino įvykius – filmus arba festivalius, kino žmones, kino poelgius ir pan.

Šiemet paprašėme autorių įvardyti penkis labiausiai įsiminusius šių metų kino įvykius – filmus arba festivalius, kino žmones, kino poelgius ir pan.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jau skaitant šventines televizijų programas apima visiška nykuma: mišios, estrados koncertai, Cicinas ir Mikutavičius, nejuokingos lietuviškos komedijos. Tarsi programų sudarytojai būtų apaugę taukais ir pelėsiais, atsigręžę į šlovingą praeitį, kur visi buvo ponai, bajorai ir aristokratai. Gal todėl taip uoliai paskutinę metų savaitę LRT siūlys lygiuotis į anglus ir pažers daugybę klasikos ekranizacijų: Davido Hugh Joneso „Kalėdų giesmę“ (27 d. 22.55), Cary Joji Fukunagos „Džeinę Eir“ (28 d. 22.20), Gileso Fosterio „Princą ir elgetą“ (30 d. 23.05), o antrąją Kalėdų dieną (26 d. 16.50, LRT Kultūra, 26 d. 23.10) bus galima pamatyti, ką būsimoji karalienė Elžbieta II (Sara Gadoh) ir jos sesuo princesė Margaret (Bel Powley) veikė 1945 m. gegužės 8-ąją, kai joms pavyko pabėgti iš svarbaus priėmimo viešbutyje „Ritz“ (filmas „Naktis be karūnos“).

Jei ką ir verta prisiminti, tai 1979 m. Bobo Fosse’o sukurtą miuziklą „Visas tas džiazas“ (LRT Kultūra, 31 d. 21 val., LRT, sausio 1 d. 00.30). Tai autobiografiškas filmas ir kartu režisieriaus testamentas. Šiame filme Fosse’as prisiminė situaciją, kai baigiant filmą „Lenny“ ir Brodvėjuje repetuojant miuziklą „Čikaga“, kuriame vaidino žmona Gwen Vernon, jį ištiko infarktas. Tada jis sumanė, pasitelkęs „Visą tą džiazą“ , apmąstyti savo gyvenimą ir bent iš dalies išsivaduoti nuo artėjančios mirties baimės. Pagrindinis filmo veikėjas – choreografas ir kino režisierius Džo Gideonas (Roy Scheider) – Brodvėjuje stato miuziklą ir dar kuria filmą apie kontroversišką komiką. Džo gyvenime visada buvo per daug darbo, moterų, tabako ir narkotikų, todėl jis ir atsiduria ligoninėje, kur veikėją aplanko graži jauna moteris – Mirtis. Jos paskatintas, Džo pradeda prisiminti praeitį.

Nauji filmai – „Seklūs vandenys“

Į kino teatrų sales atkeliavo ne viename geriausių metų filmų dešimtuke minimas, Kanų kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas prancūzų kino režisieriaus Bruno Dumont’o filmas „Seklūs vandenys“ („Ma Loute“, Prancūzija, Vokietija, 2016). Provokatyviomis, žiauriomis realistiškomis dramomis garsėjęs režisierius prieš kelerius metus nustebino gerbėjus, sukūręs kriminalinį keturių dalių juodojo humoro serialą „Mažasis Kenkenas“ (2014). Filme „Seklūs vandenys“ režisierius grįžta prie panašių idėjų, dar giliau grimzdamas į siurrealumą, satyrą, farsą ir absurdą.

Filmas nukelia į 1910-ųjų vasarą Šiaurės Prancūzijoje, kur atostogauti atvyksta aristokratų Van Petigenų šeima. Apsistoję prabangioje egiptietišką stilių imituojančioje viloje ant kalvos, dienas jie leidžia svaigdami, kartais vos ne alpdami, nuo apylinkių „dieviško“ grožio. Visai šalia slėnyje gyvena žvejų ir moliuskų rinkėjų Briuforų šeima. Tėvas ir vyriausias sūnus Malutas už keliasdešimt centų valtimi arba tiesiog ant rankų kelia poilsiautojus per potvynio užliejamą įlanką. Paslaptingai pradėjus dingti vasarotojams, policijos inspektorius ir jo padėjėjas imasi tyrimo. O Petigenų ir Briuforų šeimų atžalos Bili ir Malutas susidomi vienas kitu ir įsimyli.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Nostalgija – pavojingas dalykas. Ji prarijo amerikietį Damieną Chazelle’ą. Jam to net nežinant, nes, duodu ranką nukirsti, režisierius tikėjosi, jog kuria „naująją klasiką“ (taip „Kalifornijos svajas“ jau spėjo pavadinti ne vienas užsienio kino kritikas). Kuria originalų hommage, kuris dvelkia nostalgija tam, ko mes, pragmatiškoji šiuolaikinė karta, neva nebevertiname. Ką ten nevertiname! Mes gi net nebežinome, kas tas klasikinis miuziklas, klasikinis džiazas, pagaliau – ­klasikiniai jausmai.

Tačiau bekurdamas Chazelle’as ėmė ir prisitrynė pūslių. Kruopščiai išdailino estetiką, rinko spalvas ir faktūras, sustatė šokių numerius, citavo daug 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio filmų, tačiau nuo savęs taip nieko ir nepridėjo. Todėl miuziklas su moterų ir vyrų numylėtiniu Ryanu Goslingu bei Emma Stone (už ką jai „Volpi“ taurė Venecijoje?) labiausiai (nu)stebins tuos, kuriems kino istorija prasideda kažkur 1990-aisiais ir kurie šiandien kine ieško kažko gražaus, estetiškai paveikaus ir kvapą gniaužiančio. Kažko, apie ką išėję iš salės galėtų pasakyti, man rodos, dabartinę jaunąją kartą bene geriausiai apibūdinantį žodį – vau!

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Dviejų „Auksinių palmės šakelių“ laureatas Bille Augustas jau baigia filmą „55 žingsniai“ („55 steps“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Helena Bonham Carter. Tačiau Marakešo kino festivalyje jis jau kalbėjo apie būsimą filmą. Tai bus biografinis pasakojimas apie italų dizainerį Gianni Versace, jį vaidins Antonio Banderas.

Dizaineris buvo šlovės viršūnėje, kaip tapo serijinio žudiko ir savo gerbėjo Andrew Cunanano auka. Jaunuolis nužudė savo dievuką 1997 m. vasarą ir po aštuonių dienų nusižudė pats. Versace buvo jo penktoji ir paskutinė auka.

Filme bus pasakojama apie dizainerio iškilimą nuo 8-ojo dešimtmečio iki pat mirties, daug dėmesio bus skirta Versace santykiams su seserimi Donatella. Augustas su Banderasu filmavimo aikštelėje jau buvo susitikę prieš ketvirtį amžiaus filmuojant „Dvasių namus“.

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Visada žinojau, kad filmas gali padėti suprasti save, pakeisti gyvenimą arba bent požiūrį į kai kuriuos svarbius dalykus. Man taip yra atsitikę ne kartą nuo tada, kai dar mokykloje pasižiūrėjau Michelangelo Antonioni filmą „Riksmas“. Filmas buvo pervadintas kažkaip kitaip, nes kino teatruose jau buvo rodomas Jaromiro Jirešo „Riksmas“ – vienas šviesiausių čekų Naujosios bangos kūrinių. Antonioni filmo įspūdį atsimenu iki šiol, nors tada nebūčiau galėjęs įvardyti. Jis kalbėjo apie vienatvę, kurią paauglys išgyvena, ko gero, daug giliau, nes dar nesuvokia kankinančio skausmo priežasties. Naujame „Kine“ apie panašius įsiminusius ir svarbius filmus rašo žurnalo autoriai. Apsidžiaugiau perskaitęs, kad Antonioni filmus mini Lukas Brašiškis, Elena Jasiūnaitė, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas. Dažnai prisimenami ir Andrejus Tarkovskis, Stanley Kubrickas, Krzysztofas Kieślowskis. Vadinasi, egzistuoja tam tikra konstanta, kuri padeda išsaugoti filmo vertės suvokimą, nepaisant visų postmodernistinių kino pokyčių ir vis iš naujo kino istoriją atrandančių naujų kritikų kartų.

Tos konstantos grėsmes straipsnyje apie Tarptautinį Toronto kino festivalį aptaria Santa Lingevičiūtė. Rašydama apie festivalio programą „Atradimai“, kurioje pristatomi jaunų režisierių filmai, ji tiksliai įvardijo pastarųjų metų kino madas ir išskyrė kelias temas, kurioms šie kūrėjai atiduoda pirmenybę. Lingevičiūtė pabrėžia, kad didžioji bėda yra ne filmų temos, o jų suprimityvinimas: „Apskritai jaunieji režisieriai man labiau pradeda asocijuotis su socialiniais darbuotojais, bandančiais „edukuoti“ visuomenę. Tačiau ta edukacija neturi nieko bendro su kino forma, kino kalba, intelekto lavinimu. Ką jau kalbėti apie erdvę, paliekamą žiūrovo apmąstymams.“