Kinas
Ankstesni Romo Zabarausko filmai („Porno melodrama“, „Streikas“) buvo kritikuojami dėl jų schematiškų siužetų, literatūriškų dialogų, plakatiškumo ir deklaratyvumo, režisieriaus negebėjimo dirbti su aktoriais ir kt. Tikriausiai todėl naujausiame filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (Lietuva, 2016) Zabarauskas atsisakė bandymų pasakoti sklandžią, psichologiškai ir dramaturgiškai pagrįstą istoriją. Jis lyg bando laužyti tradicinio kino taisykles ir mėgina svarstyti apie pasakojimą, jo reikšmę fikcijoje ir gyvenime, beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra neprofesionalūs – šokėjai, dainininkai, draudimo agentas. Bet ar Zabarauskui pavyko išvengti ankstesnių klaidų ir pergudrauti žiūrovus „kebliu“ filmo siužetu bei ištarme, autentišku aktorių buvimu prieš kamerą?
„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pasakoja istoriją apie trijų jaunuolių vienos dienos pasivažinėjimą raudona sportine mašina. Aktorė Indrė Latinytė (Irina Lavrinovič), paakinta karjeros galimybių ir svajonės vaidinti Holivude, nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Vėliau sužinome, kad tam galėjo būti ir gilesnių pasąmoninių priežasčių – iš tikrųjų Indrė norėjusi nužudyti savo moteriškumą, kuris trukdo pasireikšti jos genialumui patriarchalinės Lietuvos sąlygomis. Bent taip jau mano jos bičiulis kino režisierius Romas Zabarauskas (jį vaidina Denisas Kolomyckis), nusprendęs padėti Indrei šioje keblioje situacijoje ir išvežti ją į Portugaliją. Į kelionę leidžiasi ir Zabarausko vaikinas Karlosas (Adrian Escobar), kuris, kaip išaiškėja vėliau, yra ne vaikinas, o apmokamas sekso partneris. Greta bėdų meilės srityje, Romo Zabarausko personažas turi daugybę kitų kompleksų, susijusių su talento klausimu, globėjišku tėvų elgesiu, tėvo homofobija. Taip pat Zabarauskas niekaip negali „išeiti“ iš režisieriaus vaidmens ir pradeda telefono kamera filmuoti Indrės pabėgimą.
Šią istoriją pertraukia epizodai, kur svarstoma, kas yra naratyvas ir vienų kitiems mūsų pasakojamos istorijos. Kaip teigia užkadrinis balsas, pasakojimas – tai gyvenimo metafora, bandymas suteikti prasmę mūsų chaotiškai egzistencijai, taip pat Eroso ir Tanato patenkinimas. Todėl „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ režisierius ir scenarijaus autorius nusprendžia žiūrovams neleisti patirti katarsio ir tik pradėtą istoriją nutraukia. Filmas baigiasi „kino kine“ scena: Deniso Kolomyckio personažas šiuolaikinio meno galerijoje pristato savo videodarbą, peržengiantį fikcijos ir realybės ribas. Jame užfiksuota, kaip Romas nužudė Indrę.
Tam tikra prasme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ būtų galima pavadinti parodija – psichoanalizės pradmenų, turtingų tėvelių vaikų „mizerijų“, paties Romo Zabarausko įvaizdžio ar net šiuolaikinio kino. Tačiau tai daroma taip nuvalkiotai, deklaratyviai, mėgėjiškai ir su tokiu narciziškumu, kad kyla klausimas, ar Zabarauskas sąmoningai pasirinko filmo parodijiškumą. Tada ką pasako filmo pradžios scena, kurioje režisierius demonstruoja savo kultūrinį išsilavinimą: filmuojamos knygų lentynos su „Saldaus gyvenimo“ DVD, Stanley’io Kubricko „Lolitos“ plakatu, knyga apie Bertoltą Brechtą ir kt.? Juk taip režisierius supažindina su savo (o kartu ir personažo) intelektualiniais ir estetiniais polinkiais. Kitas klausimas, kaip šios nuorodos veikia „Nuo Lietuvos nepabėgsi“.
Pats Zabarauskas teigia, kad filmu lygiavosi į New Queer Cinema judėjimą, kurį apibūdina specifiška estetika, kino konvencijų laužymas, feministinės, postruktūralistinės teorijos taikymas kine, dėmesys seksualumo, politinėms temoms. Tačiau visa tai filme tampa tik pasimaivymais, atrodo, kad režisieriui svarbiau gražiai nufilmuotos scenos, stambūs gerai atrodančių aktorių veidų planai, stilingi kostiumai. Temos plėtojamos paviršutiniškai, kartais tiesiog skaitomas tekstas iš kokios nors akademinės knygos. Ką jau kalbėti apie siaubingai literatūriškus, pretenzingus ir infantilius (kaip ir visas scenarijus) dialogus, neadekvačią vaidybą, nes, atsiprašau, akių pūtimas nėra vaidyba. Reikėtų dar gerai paieškoti alogiškesnės režisūros nei Romo Zabarausko – tiek su profesionaliais, tiek su neprofesionaliais aktoriais dirbti jis akivaizdžiai nemoka, o scenos filmuojamos tiesiog bet kaip. Pavyzdžiui, nesuprasi, nei kodėl, nei kada kažkas jau ėmė ir nusirengė; aktorė gali pasirodyti kruvinomis rankomis, tačiau visiškai nesutepta suknele ir kt.
Apskritai „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ nepajuda toliau vaizdo klipo lygio. O režisierius, atsukęs kamerą į save, tiesiog gėrisi savo paties atvaizdu. Regis, Romas Zabarauskas iki šiol nesuprato, kad kino režisierius – ne statusas, o amatas, juk net taip reklamuota sekso scena pasibaigė nė neprasidėjusi. Bet kam reikėtų persistengti? Svarbiau į filmą pakviesti nusifilmuoti vietines žvaigždeles, pasifotografuoti prie prabangios mašinos. Juk, perfrazuojant vieną lietuvišką šlagerį, kinas – tik žaidimas.
