Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Amerikiečių aktorė dažnai prisideda prie įvairių kino projektų, patremtų tikromis istorijomis. Dabar ji rengiasi prodiusuoti filmą, pasakojantį apie Afrikos moteris, kovojančias su brakonieriais. Ši aktyvisčių grupė vadinasi „Black Mambas“, ji veikia Pietų Afrikos Respublikoje. Kol kas pavadinimo dar neturinčio filmo scenarijų rašys kita aktorė Danai Gurira, žinoma iš serialo „The Walking Dead“. Tai nebus Guriros literatūrinis debiutas. Ji neseniai parašė pjesę „Eclipsed“, kurios Brodvėjaus pastatyme suvaidino Lupita Nyong’o.

 

Chastain 2013 m. prodiusavo filmą „Eleonoros Rigby išnykimas. Ji“ („Disappearence of Eleanor Rigby. Her“), kuriame suvaidino pagrindinį vaidmenį. Neseniai ji sukūrė pagrindinį vaidmenį Naujosios Zelandijos režisierės Niki Caro filme „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ („The Zookeeper’s Wife“). Jis taip pat pasakoja tikrą istoriją apie Varšuvos zoologijos sodo direktorių Janą Żabińskį ir jo žmoną Antoniną, kurie Antrojo pasaulinio karo metais, po to, kai 1939-ųjų rugsėjį zoologijos sodas buvo subombarduotas, tuščiuose voljeruose arba po jais slėpė iš Varšuvos geto pabėgusius žydus.

Jonas Ūbis

Tarp antrininkų

Krėsle prie televizoriaus

Nesistebiu, kad kino istorija nuolat perrašoma iš naujo, nes bėgant laikui keičiasi ne tik filmai, bet ir jų vertinimas. Geras pavyzdys – Bernardo Bertolucci filmas „Kompanionas“ (LRT Kultūra, 26 d. 21 val., LRT, 27 d. 22.55). 1968-aisiais krizę išgyvenantis režisierius jį vadino savo meniniu žlugimu, tačiau filmas sulaukė didžiulės politinės sėkmės užsienyje. 1982 m. duotame interviu Bertolucci sakė: „Tai buvo mazochizmas: kurti filmus, kurių niekas nenorėjo žiūrėti, kuriuos žiūrovai atmesdavo. Brandaus ryšio su žiūrovu baimė suteikdavo mums prieglobstį perversiškame ir infantiliame kine. Šiuo požiūriu „Kompanionas“ tikrai yra 1968-ųjų manifestas.“ Dar vėliau į priekaištus, kad žiūrovai nesuprato filmo, jis sakė: „Galbūt aš nesupratau pats savęs.“ Dabar šis hermetiškas filmas – kino klasika, į kurią dažnai atsigręžiame norėdami suprasti, kas vyksta šių dienų kine.

 

Poeto sūnus Bertolucci rašė eiles nuo mažų dienų. Rimčiau užsiimti kinu jį paskatino kaimynas – taip pat poetas Pieras Paolo Pasolini, pasikvietęs Bertolucci padirbėti pirmojo savo filmo „Accattone“ asistentu. Jie abu mokėsi kurti kiną filmavimo aikštelėje. Tačiau abiejų ankstyvieji filmai ne tik atspindėjo kūrėjų mintis, bet ir tuometinį jaunų inteligentų maištą, kuris ypač piktino Katalikų bažnyčią.

Živilė Pipinytė

Juodasis ovalas

Nauji filmai – „Atvykimas“

Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kurie grumiasi su žanrų stereotipais. Grumtynių nugalėtojas ne visada aiškus. Filmams „Moteris, kuri dainuoja“, „Priešas“ ar „Sicario: narkotikų karas“ priklijuotos populiarių žanrų etiketės, manau, dažnai kliudė rasti savuosius žiūrovus. Bijau, kad taip atsitiks ir su „Atvykimu“ („Arrival“, JAV, 2016), kuris pristatomas dar vienu mokslinės fantastikos filmu apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą.

 

Kita vertus, „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija – lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį išdalinti Bydgoščėje (Lenkija) vykusio 24-ojo tarptautinio kino festivalio „Camerimage“ apdovanojimai. Šis festivalis skirtas operatoriaus menui, todėl už kūrybos indėlį šiemet buvo apdovanotas Michaelas Chapmanas, nufilmavęs ne vieną Martino Scorsese’s, Steveno Spielbergo, Franciso Fordo Coppolos filmą.

 

Tačiau „Camerimage“ – tai ir dešimt skirtingų konkursų. Trumpametražių dokumentinių filmų konkurse „Auksinė rupūžė“ – Didysis prizas paskirtas Maite Alberdi ir Giedrės Žickytės filmui „Aš čia tik svečias“, kurį nufilmavo Pablo Valdesas. Lietuviška filmo premjera įvyko „Scanoramoje“.

 

Pagrindiniame konkurse „Auksinę rupūžę“ pelnė Gartho Daviso filmas „Lionas“ („Lion“, D. Britanija, Australija), kurio operatorius Greigas Freiseris. Geriausiu lenkišku filmu pripažinta „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“, op. Kacper Fertacz, rež. Jan P. Matuszyński). Geriausiu pilno metražo dokumentiniu filmu tapo „Audra“ (op. Ernesto Pardo, rež. Tatiana Huezo), šiemet laimėjusi festivalio „Nepatogus kinas“ konkursą.

Živilė Pipinytė

Kaip išmokti nebijoti

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

„Scanorama“ – rudens festivalis, lyg paskutinis bandymas prieš artėjančias metų šventes priminti, kad rimtų ir gerų filmų vis dar galima rasti kino teatre, nors tamsiais ir ilgais vakarais į jį išsirengti vis sunkiau. Gal todėl šiemet festivalio rengėjai nusprendė pradžiuginti žiūrovus ne tik „Jamieson“ vitaminais, bet ir pozityviu kinu. Vadinamieji „good-feeling“ filmai paskutiniais metais vis dažniau atsiduria festivalių programose. Jų kūrėjai rodo gyvenimo nuskriaustus žmones, kovojančius su negandomis ar ligomis, kaip kas išmano, bet dažniausiai atsiduriančius tragikomiškose situacijose. Įtariu, taip norima pasakyti žiūrovui, kad filmas gali įkvėpti nelygioje kovoje su gyvenimu. Jei tai pavyko ypatingomis savybėmis nepasižymintiems ar net kvailokiems filmo personažams, pavyks ir jiems. Pavyzdžiui, Asapho Polonsky filmo „Savaitė ir viena diena“ veikėjai – pora, kuri prieš savaitę palaidojo nuo vėžio mirusį sūnų, rodomi rūkantys žolę, patenkantys į kvailas situacijas. Taip lyg ir bandyta pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant nieko, bet, mano galva, režisierius ir pats nesuvokė, kaip bandydamas sutaikyti žiūrovus su mirtimi jis tiesiog lėkštai konstatavo, kad gedulą kiekvienas išgyvena savaip.

Jonas Ūbis

Kai idealizmas virsta fanatizmu

Krėsle prie televizoriaus

Ilichius Ramírezas Sánchezas, žinomas Carloso vardu, buvo svarbiausia 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių tarptautinio terorizmo figūra. Jis rengė teroro aktus ir Palestinos išvadavimo fronto, ir japonų „Raudonosios armijos“ vardu. Carlosas buvo ir radikalaus kairiojo judėjimo simbolis, ir šaltakraujiškas samdomas žudikas, vykdęs įvairių slaptųjų tarnybų užduotis. 1994 m. sučiuptas ir įkalintas iki gyvos galvos, bausmę jis atlieka Prancūzijoje.

 

Apie Carlosą sukurtas ne vienas filmas. LRT (24 d. 23 val.) parodys Olivier Assayaso „Karlosą Šakalą“ (2010). Tai trumpesnė trijų dalių serialo versija. Marksistas ir internacionalistas (parengtas Kuboje, Palestinos teroristų stovykloje Jordanijoje ir greičiausiai Liaudies Lenkijoje) rodomas filme ir kaip manipuliuotojas, ir kaip manipuliuojamasis, aktyvus istorijos dalyvis ir kartu jos auka. Tarptautinės šlovės jis sulaukė, kai stilizuotas a la Che Guevara 1975-aisiais užpuolė OPEC būstinę Vienoje ir pagrobė ten buvusius ministrus. Vėliau anapus Geležinės uždangos jis įkūrė savo organizaciją, veikusią paskutiniais Šaltojo karo metais.

Ilona Vitkauskaitė

Ieškant savo laiko herojų

Baltijos šalių filmai „Scanoramoje“

Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.

 

Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.

Gediminas Kukta

Išteisinti negalima nuteisti

„Scanoramos“ premjeros

„Dialogas su Josefu“ (Lietuva, Prancūzija, 2016) – dokumentinis filmas, kurį galima labai lengvai nuteisti arba taip pat lengvai išteisinti.

 

Pabandykime nuteisti. Pradėkime nuo pavadinimo. Jokio „dialogo“ tradicine prasme filme nėra. Režisierė Elžbieta Josadė kalbina tėvą – dailininką Josefą Josadę, tačiau veltui. Šis užsitveria tylos siena, į kiekvieną dukters klausimą atsako ironiška šypsena, o ne pastanga išgirsti, ko ši iš tiesų klausia ir kas ją domina.

 

Tiesa, kalbindama tėvą, autorė irgi nededa didelių pastangų, nors iš pradžių ir sukuria lūkestį, jog štai į Izraelį, kur dabar gyvena tėvas, vyksta tam, kad neva sugriautų dešimties metų nebendravimo (arba bendravimo tik per „Skype“) su tėvu sieną.

 

Lūkestis subliūkšta, o filmas greitai pavirsta vienu pratisu tylėjimu, kuris ilgainiui tiesiog veda iš proto. Man rodos, ypač tuos, kurie šventai tikėjosi, kad išgirs išsamų dviejų žmonių dialogą, jų atsivėrimą prieš kamerą. Gal net daugiau – vienos Lietuvos žydų šeimos istoriją.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gruodžio 10 d. per Europos kino akademijos ceremoniją Garbės apdovanojimą už indėlį į Europos kiną atsiims airių aktorius Pierce’as Brosnanas. Aktorius yra suvaidinęs per 80 filmų, tačiau žiūrovams geriausiai žinomas kaip vienas Džeimso Bondo įsikūnijimų. Agentą 007 jis vaidino keturiuose filmuose 1995–2002 metais. Įsimintinus vaidmenis Brosnanas sukūrė Bruce’o Beresfordo filme „Ponas Džonsonas“ (1990), Johno McTiernano „Tomo Krauno aferoje“ (1999), Johno Boormano filme „Siuvėjas iš Panamos“ (2001), Phyllidos Lloyd „Mamma Mia!“ (2008), Romano Polanskio „Vaiduoklyje“ (2010). Europos kino akademijos spaudos pranešime rašoma, kad „herojai, kuriuos Brosnanas suvaidino ekrane, priverčia susimąstyti, jaudina ir įkvepia“.

Aktorius taip pat yra įkūręs ir savo prodiuserių firmą, kuri išleido į ekranus vienuolika filmų. Neseniai jis baigė filmuotis Martino Campbello filme „The Foreigner“, buvo ir jo prodiuseris. Šiame filme Brosnano partneris – Jackie Chanas.

Kora Ročkienė

Aktyvi melancholija

Mia Hansen-Løve apie filmą „Ateitis“

„Scanorama“ rodo prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“, kuris šiemet Berlyne buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą. Pateikiame Piotro Czerkawskio ir Annos Tatarskos interviu su režisiere fragmentus.