Kinas

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Nematomas siūlas“

Koks bus naujas Paulo Thomo Andersono filmas, visada sunku nuspėti, net ir žinant jo temą ar pagrindinius aktorius. „Nematomas siūlas“ („Phantom Theread“, JAV, 2017) iškart išmuša iš vėžių: jausmingai judanti kamera, neįtikėtinai stambūs planai, realistiški, bet kartu „išdidinti“, stambiu planu pateikiami kasdienybės garsai, nuolat pabrėžiamas daiktų ar maisto materialumas nuo pat pirmų kadrų verčia klausti, apie ką iš tikrųjų pasakoja režisierius (jis ir scenarijaus autorius bei operatorius).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Esu per senas, kad žiūrėčiau tiesioginę „Oskarų“ ceremonijos transliaciją. Kadaise perskaičiau, kad žmonės dažniausiai miršta tarp ketvirtos ir penktos valandos ryto, todėl stengiuosi tą valandą miegoti. Kas gali būti švelniau už mirtį miegant? Arba už šviesų dangų vis dėlto atsibudus? Juolab kad žinau: visus bent kiek įdomesnius juokelius, triukus ar padėkas ir, žinoma, spalvingiausius tualetus pamatysiu internete. Šiemet visi ceremoniją vadino nuobodžia. Kai kas kranksėjo, esą taip atsitiko todėl, kad Holivudas tapo pernelyg politizuotas. Todėl siūlau šįvakar (TV1, 16 d. 23.05) pasižiūrėti Jay’aus Roacho filmą „Ponas Trumbo“ (2015), kuriame prisimenamas vienas labiausiai politizuotų Holivudo gyvavimo periodų.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Rūta“

Regis, sportininkų ir menininkų gyvenimas vis dar yra neblėstantis įkvėpimo šaltinis ne vienam lietuvių kino kūrėjui. Apie sportininkus – ir du pastaruoju metu šalies kino teatruose pasirodę dokumentiniai filmai: Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir debiutuojančių režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio „Rūta“. Arūnas Matelis atvirai idealizuoja savo herojus ir dviračių sporte ieško transcendencijos, o Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis renkasi visiškai kitą perspektyvą ir bando parodyti tikrąją, ne „glamūrinę“ plaukikės Rūtos Meilutytės asmenybės ir karjeros pusę, siūlydami iš arčiau susipažinti su bene garsiausia Lietuvos sportininke.

Parengė K. R.

„Kino pavasario“ filmai: „Sūnaus globa“ ir „Aritmija“

„Kino pavasarį“ atidaro prancūzų režisieriaus ir aktoriaus Xavier Legrand’o filmas „Sūnaus globa“ („Jusqu’a la garde“, 2017), pernai Venecijoje apdovanotas „Ateities liūtu“ – prizu, skirtu geriausiam festivalio debiutantui. Legrand’as kalba apie prievartą namuose. „Sūnaus globa“ pratęsia ir išplėtoja „Oskarui“ nominuoto jo trumpo metražo filmo „Prieš viską prarandant“ („Avant que de tout perdre“, 2013) temas. Legrand’as neslepia susižavėjimo socialinio realizmo kinu ir broliais Dardenne’ais ar Kenu Loachu, nors jo filme dominuoja hičkokiškas tonas. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“ (2018, Nr. 2), fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Magdalena Maksimiuk.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

36-asis Bergamo kino festivalis prasidėjo kovo 9 d. Jonui Mekui skirtos parodos atidarymu ir gyvai Gerardo Chimini įgarsintu Friedricho Wilhelmo Murnau filmo „Paskutinis žmogus“ (1924) seansu.

Šiemet festivalis daug dėmesio skiria Jonui Mekui. Vyksta ne tik paroda, kurioje dalyvauja ir menininko sūnus Sebastianas, bet ir filmų retrospektyva. Dar viena retrospektyva skirta norvegų aktorei ir režisierei Liv Ullmann. Šiemet festivalis pagerbia ir čekų kino Naująją bangą, taip paminėdamas ir „Prahos pavasario“ penkiasdešimtmetį. Čekų kino retrospektyva – didelio čekų kinui skirto projekto dalis, ji bus rodoma ir kituose Italijos miestuose, tarp jų Romoje, Veronoje, Bolonijoje.

„7md“ rekomenduoja „Kino pavasario“ filmus

Su festivaliais taip jau būna: nori pamatyti viską, bet greit supranti, kad neužteks ne tik laiko, bet ir noro. Tada pradedi ieškoti pažįstamų vardų, kurie asocijuojasi su geru kinu, bet ir jie ne visada garantuoja sėkmę. Kažkas lieka ateičiai, nes lietuviški festivaliai dabar jau ne tik rodo, bet ir platina filmus, ką nors gal pavyks pasivyti po daugelio metų. Šįkart parinkome filmus tiems, kuriuos domina ne tik istorija, bet ir tai, kaip ji pasakojama.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Du Kalifornijos hipiai – Vajatas (Peter Fonda) ir Bilis (Dennis Hopper) – sėkmingai pardavė narkotikus, kuriuos atsivežė iš Meksikos. Dabar spindinčiais „Harley Davidson“ motociklais jie vyksta į Naująjį Orleaną. Ten netrukus prasidės Užgavėnių karnavalas. Tai kelionė per visą Ameriką, užsukant į mažus provincijos miestelius, hipių komunas, mėgaujantis narkotikais, alkoholiu, sutinkant pačius įvairiausius žmones, kurie dažniausiai yra netolerantiški ir pasirengę smurtauti. Pakeliui jie sutiks ir daug keistuolių, tarp jų jauną teisininką alkoholiką (Jack Nicholson), kuris nedvejodamas nusprendžia prisijungti. Jis taip pat tikisi surasti savąją „amerikietišką svajonę“.

Ilona Vitkauskaitė

Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio

Šių metų Berlyno kino festivalis įsirėžė gausa vidutiniškų arba kartais net sunkiai pažiūrimų filmų ir tik keletu šviesesnių atradimų (nors nei Małgorzatos Szumowskos, nei Christiano Petzoldo filmus vadinti atradimais liežuvis neapsiverčia). Berlinalėje lankiausi pirmą kartą, todėl nustebino, mano požiūriu, dirbtinai išpūstos programos. Kartais tikrai nesuprasdavau, kaip ir kokiais atrankos kriterijais remiantis vienas ar kitas filmas pateko į programą, kad ir į pagrindinę.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Kai su audra vandenyne galynėjasi Robertas Redfordas (filmas „Viskas prarasta“), nekyla jokių abejonių: šis aktorius sutvertas nuotykiams ir ribinėms situacijoms, iš kurių išsigelbėti padeda tik jėga, ištvermė ir skvarbus protas. Tu juo tiki. Tačiau kai į nesvetingas Atlanto platumas sviedžiamas Colinas Firthas, iš pradžių sunku nesišypsoti. Karalius, lordus, vikontus, džentelmenus ir profesorius vaidinančiam britui, regis, netinka prie veido nei baltos burės, nei sūrus vandenyno vanduo, nei atogrąžų saulė. Jis – kito sukirpimo. Panašiai senojo gerojo Holivudo laikais koks nors Jamesas Stewartas vargu ar galėjo suvaidinti gangsterį – žiūrovai būtų nesupratę. Jų sąmonėje aktorius buvo įsitvirtinęs (padedamas kino studijų) kaip gerasis vidurinės klasės amerikietis.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pirmadienio rytą baigėsi 90-ojo „Oskarų“ ceremonija. Ji nepateikė didesnių netikėtumų: geriausio metų filmo statulėlę gavo Guillermo del Toro „Vandens forma“, del Toro tapo geriausiu režisieriumi, filmas taip pat apdovanotas už scenografiją ir muziką. Ceremonijos rengėjai pasirūpino, kad pernai skelbiant geriausio filmo pavadinimą suklydę aktoriai Warrenas Beatty ir Faye Dunaway šiemet nugalėtoją paskelbtų kuo sklandžiausiai.