Kinas

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pelėdų kalnas“

Paskutiniais metais Lietuvoje vis dažniau pasirodo patriotiniai filmai – gana keistas, senamadiškas istorinio ir propagandinio kino mišinys. Daugiausia jie skirti jauniems, nelabai kiną ir istoriją išmanantiems žiūrovams, užaugusiems Holivudo paunksnėje. Šie filmai kuria itin ideologizuotą steigiamąjį nepriklausomos valstybės mitą, kurio pagrindas – pokario partizanų kovos. Uždavinys dažnai apibrėžia ir formą: tokių filmų pasaulis supaprastintas ir piešiamas juoda ir balta spalvomis, veikėjų poelgius lemia priklausymas vienai ar kitai ideologinio barjero pusei, gyvenimas sovietų okupuotoje Lietuvoje kuriamas pasinaudojant siaubo kinui būdinga estetika – tamsa, begaline, kartais net absurdiška prievarta, krauju ir erotika.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Netrukus kino teatrai pradės rodyti penkiems „Oskarams“ nominuotą debiutinį Gretos Gerwig filmą „Lady Bird“, o TV1 šįvakar (kovo 2 d. 22.55) visai laiku primins prieš porą metų sukurtą Rebeccos Miller filmą „Megės planas“, kuriame Gerwig suvaidino pagrindinį vaidmenį. Gerwig gimė 1983 m. Kalifornijoje, kine ji nuo 2006-ųjų. Ji suvaidino daug vaidmenų nepriklausomuose, mažo biudžeto filmuose, kurie dažnai pavadinami „mumblecore“ (nuo angliško žodžio mumble – „murmėti“) ir kuriuose svarbiausia dialogai bei improvizacija. Lūžiu aktorės karjeroje tapo Noah Baumbacho filmas „Frances Ha“ (2012), kurio scenarijų ji parašė kartu su režisieriumi.

Živilė Pipinytė

Berlinalės laureatai ir atstumtieji

Tarptautinis Berlyno kino festivalis visada pasižymėjo politiniu bei socialiniu angažuotumu. Todėl neabejojau, kad šiemet pagrindinis prizas atiteks moteriai režisierei, juolab kad iš devyniolikos didžiajame konkurse pristatytų filmų keturis ir labai skirtingus režisavo moterys. Vokietės Emily Atef filmas „3 dienos Kiberone“ („3 Tage in Quiberon“) pasakoja apie tris aktorės Romy Schneider 1981-ųjų dienas viename Prancūzijos kurorte, kur ji davė interviu žurnalo „Stern“ žurnalistui.

Ilona Vitkauskaitė

Richardas Brody „The New Yorker“ rašo apie vieną pirmųjų Amerikos kino kritikų, poetą Harry Alaną Potamkiną (1900–1933), kuris per savo trumpą kritiko karjerą suformulavo net ir dabar aktualius teiginius bei principus. Kaip teigia Brody, dėl estetikos ir politikos, formos ir reprezentacijos, tikrovės ir stiliaus sintezės savo kritiniuose tekstuose ir šiandien Potamkinas būtų laikomas pavyzdiniu kritiku.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Austrų režisierius Michaelis Haneke („Baltas kaspinas“, „Meilė“), kurio naujausias filmas „Laiminga pabaiga“ dar rodomas Lietuvoje, rengiasi kurti serialą „Kelvino knyga“ („Kelvin’s Book“). Tai bus „jaudinanti ir ambicinga istorija“ apie ateitį. Režisierius aiškina, kad norėjo pagaliau papasakoti ilgesnę istoriją, kuri netilptų į tradicinės trukmės filmą. Serialo veiksmas perkels į netolimą ateitį. Grupė jaunuolių sužino stulbinančią tiesą apie tai, kokia iš tikrųjų yra jų valstybė po to, kai jų lėktuvas priverstas nusileisti dėl avarijos. Bus dešimt serialo serijų, jis kuriamas anglų kalba, premjeros data dar nežinoma.

Fatihas Akinas apie filmą „Iš niekur“

Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“, Vokietija, Prancūzija, 2017). Pernai Kanų kino festivalio konkursinėje programoje rodytas filmas pelnė apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį Diane Kruger. Jos herojė – jauna moteris, keršijanti už vyro ir sūnaus nužudymą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

...1969-ųjų pavasarį Viktoras Šklovskis rašo laišką savo paaugliui anūkui iš Jaltos. Čia jis atostogauja ne pirmą kartą ir pastebi, kad per metus užaugo vietinės varnos: „Jos turi savo gyvenimą. Gyvena po šimtą metų, nes neskaito laikraščių ir nežiūri televizoriaus. Taip ir auga. Aš jas jau 15 metų matau augančias. Labai norėčiau parašyti (baigti rašyti) knygą ir užaugti. Suprasti, kuo užsiiminėjau visą gyvenimą. Gyvenimas išaugo. Atsirado genetikos, bionikos, kibernetikos. Užaugo piktžolės. Džiaugsmas netapo įvairesnis. Auk, mano berniuk, nebijok gyvenimo.“

Ilona Vitkauskaitė

„Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“

Naują Arūno Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir iki šiol jo garsiausią „Prieš parskrendant į Žemę“ skiria dvylika metų. Būtų galima kalbėti apie pripažinimo, apdovanojimų ir žiūrovų lūkesčių naštą. Tačiau gal būtent dėl tokios ilgos pauzės, kurių režisierius nevengia ir pačiuose savo filmuose, „Nuostabieji lūzeriai“ kuria vieno brandžiausių ir sukaupčiausių pastarųjų metų lietuvių filmų įspūdį, ir ne tik dokumentinio kino erdvėje. Ką jau kalbėti apie tai, kad vien tarptautinės filmavimo komandos sudėtis daro įspūdį (tai bene didžiausias bendros gamybos projektas Europoje, prie filmo kūrimo prisidėjo net aštuonios šalys). Turbūt filmo kūrimo procesas, vadinamoji „virtuvė“ galėtų tapti dar vienu savarankišku filmu.

Živilė Pipinytė

Iš Berlinalės dienoraščių

Į Berlinalės traukinį šiemet įšokau jam jau pajudėjus, tad įspūdžių ne tiek daug. Kolegos, kaip visada, peikia konkursinę programą, nors, regis, šią savaitę ji jau pasikeitė į geresnę pusę. Kol kas daugiausia kritikų „žvaigždučių“ „Screen International“ žurnale sulaukė festivalį atidaręs Weso Andersono animacinis filmas „Šunų sala“ ir Aleksejaus Germano jaun. „Dovlatovas“, bet prieš akis – dar penkios įtemptos dienos.

Ilona Vitkauskaitė

Amerikiečių rašytojas Douglas Kennedy straipsnyje „Kaip film noir paaiškina Donaldą Trumpą“ britų žurnale „New Statesman“ teigia, kad naujojo Amerikos prezidento nuožmus materialistinis baltojo vyro pasaulėvaizdis nėra naujas. Pasak autoriaus, kamuojamas porinkiminių pagirių, jis iškart prisiminė makartizmo laikotarpiu sukurtą Alexanderio Mackendricko „Saldų sėkmės kvapą“ („Sweet Smell of Success“, 1957), kuris atskleidžia, kad socialinis darvinizmas išlieka amerikietiško gyvenimo būdo varomąja jėga.