7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kitaip papasakotos istorijos

„7md“ rekomenduoja „Kino pavasario“ filmus

Nr. 10 (1247), 2018-03-09
Kinas
„Ankštumas“
„Ankštumas“

Su festivaliais taip jau būna: nori pamatyti viską, bet greit supranti, kad neužteks ne tik laiko, bet ir noro. Tada pradedi ieškoti pažįstamų vardų, kurie asocijuojasi su geru kinu, bet ir jie ne visada garantuoja sėkmę. Kažkas lieka ateičiai, nes lietuviški festivaliai dabar jau ne tik rodo, bet ir platina filmus, ką nors gal pavyks pasivyti po daugelio metų. Šįkart parinkome filmus tiems, kuriuos domina ne tik istorija, bet ir tai, kaip ji pasakojama.

 

„120 dūžių per minutę“ („120 battements par minute“, Prancūzija, 2017)

Ką tik geriausio metų prancūzų filmo „Cezariu“ bei Kanuose Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas Robino Campillo filmas rodo 10-ojo dešimtmečio pradžią, kai Prancūzijoje siautėja AIDS epidemija, o valdžia ir farmacijos koncernai nerodo jokių pastangų jai sutrukdyti. Tylos paktą akcijomis, hepeningais ir eitynėmis bando nutraukti Paryžiaus ACT UP aktyvistai.

„120 dūžių per minutę“ – aistros ir įtūžio kupinas politinis filmas ir jaudinanti meilės istorija. Tai ir kolektyvinis gal paskutinės kartos, kuri dar tikėjo, kad kažką galima pakeisti, o politika turi išeiti į gatves, portretas. Campillo sugrįžta į laikus, kai pats buvo šio judėjimo aktyvistas, o jo draugas mirė nuo AIDS.

 

„Ankštumas“ („Tesnota“, Rusija, 2017)

Pernykščių Kanų atradimu tapęs debiutantas Kantemiras Balagovas (g. 1991) – Aleksandro Sokurovo mokinys. Tačiau jo filmas bus artimesnis Mike’o Leigh kino gerbėjams. „Artumas“ nukelia į 10-ojo dešimtmečio Kabardos-Balkarijos sostinę Nalčiką. Išgyventi sudėtingais transformacijos metais Kaukaze galima tik išsaugant lojalumą savo „genčiai“, šeimai ir etninei bendruomenei. Į gimtąjį miestą režisierius žiūri jaunos žydės Ilanos (Darja Žovner) akimis. Ji myli kabardiną, ieško laisvės, bando išsiveržti iš apribojimų, bet Ilanos šeimą užgriūva katastrofa ir gyvenimas darosi panašus į boksininko ringą. Ilana turės pasiaukoti, kad išsaugotų brolį, kurį pagrobę banditai reikalauja išpirkos. Balagovas rodo iki tol kine nematytą Rusiją, jis puikiai dirba su aktoriais, kurie padeda tiksliai formuluoti filmo mintį: krizė iš pradžių sutrauko artimųjų ryšius, bet paskui juos tik sustiprina.

 

„Aritmija“ (Rusija, Suomija, Vokietija, 2017)

Visus svarbiausius Rusijos festivalių ir metų apdovanojimus surinkusios Boriso Chlebnikovo tragikomedijos apie krizę išgyvenančią šeimą veikėjas yra Olegas (Aleksandras Jacenka). Jis dirba Rusijos provincijos miesto greitosios pagalbos gydytoju ir žino, kad jo atvykimas gali viską pakeisti. Kiekviena Olego sėkmė daro pasaulį geresnį. Visa kita gali palaukti – šeima, karjera, asmeninis gyvenimas. Už darbo ribų Olegas tarsi ir neegzistuoja. Tačiau kol Olegas gelbėjo kitus, jo žmona Katia (Irina Gorbačiova) nusprendė skirtis, o ligoninėje atsirado naujas viršininkas, kuriam svarbiausia – statistika ir taisyklės. Anksčiau ar vėliau talentingas gydytojas turės atsakyti į klausimą, kas lengviau – gelbėti kitus ar save.

 

„Bokštas. Šviesi diena“ („Więża. Jasny dzień“, Lenkija, 2017)
Vienas originaliausių ne tik lenkų pastarųjų metų debiutų, Jagodos Szelc filmas nukelia į netolimą ateitį. Į kalnuose pasislėpusį kaimą, kuriame netrukus vyks Pirmosios Komunijos šventė, susirenka visa septynerių Ninos šeima. Pasirodo ir ilgai nematyta tikroji mergaitės mama Kaja – Niną augina Kajos sesuo Mulia. Ji bijo, kad mergaitė sužinos tiesą. Režisierė po truputį atskleidžia tiesą, tačiau visko iki galo taip ir nepasakys, palikdama žiūrovui teisę pačiam interpretuoti filmo įvykius. Šeimos namai tampa uždara erdve, kur veikėjai kovos už dominavimą ir teisę būti savimi. Kaimo, kurio idiliški vaizdai keri monumentaliu grožiu, apylinkėse ieškoma paslaptingų imigrantų. Jauna režisierė sujungia šeimos dramą ir metafizinį siaubą, sugebėdama išsaugoti savitą stilių ir paslapties atmosferą. Tai liudija milžinišką fantaziją ir didžiules menines ambicijas.

 

„Floridos projektas“ („The Florida Project“, JAV, 2017)

Vienas garsiausių pernykščių filmų, kurį sukūrė Seanas Bakeris – prieš porą metų telefonu filmuotų „Mandarinų“ autorius. Šįkart jis atidavė kamerą su tikra kino juosta Alexisui Zabe’ui – Carloso Reygadoso bendraautoriui. Režisierius ir vėl rodo atstumtųjų pasaulį. Veiksmas rutuliojasi pigiame motelyje. Čia apsistoja į „Disneilendą“ atvykę turistai, kuriems ne pagal kišenę geras viešbutis, čia gyvena sunkiai galą su galu suduriančios vienišos motinos, menkai apmokami darbininkai ir prostitutės. Šios keistos vietos vadybininkas Bobas (Willemas Dafoe – vienintelis profesionalus aktorius filme) yra kantrus geros širdies žmogus.

Pagrindinės filmo herojės – mažoji Munė (Brooklynn Prince) ir jos mama Halė (Bria Vinaitė). Akivaizdu, kad Halę motinystė ištiko per anksti. Ji myli mergaitę, bet negali atsikratyti senų įpročių ir pasiekti socialinės globos darbuotojas tenkinančios stabilizacijos. Tačiau Bakeris jokiu būdu nekuria depresijon varančio pasakojimo apie pralaimėjusius herojus, skurdą ir kančią. Jis nenusisuka nuo viso to, bet leidžia į šį pasaulį pasižiūrėti mažosios Munės – įžūlios, bet entuziazmo kupinos mergaitės akimis.

 

„Fokstrotas“ („Foxtrot“, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2017)

Samuelis Maozas – vienas talentingiausių Izraelio kūrėjų. 2009-aisiais jo debiutas „Livanas“ pelnė Venecijos „Auksinį liūtą“, „Fokstrotas“ pernai sukėlė kontroversijas net tarp politikų. Filmo veikėjai Dafna ir Michaelis sužino, kad žuvo armijoje tarnavęs jų sūnus. Nors gal įvyko klaida ir žuvo sūnaus bendravardis? Liūdintys tėvai bando išsiaiškinti, kas įvyko iš tikrųjų. Režisierius prisimena klasikinių graikų tragedijų struktūrą, juolab kad pasakojimo centre – tėvų ir vaikų santykiai, vienų ir kitų kaltė, kuri privers kažkuriuo momentu pralieti kraują. Tačiau Maozas šią istoriją pasakoja be patoso ir perdėto tragizmo.

 

„Izabelė ir jos vyrai“ („Un beau soleil interieur“, Prancūzija, 2017)

Režisierė Claire Denis savo filmuose visada stengiasi perteikti moters požiūrį. Tačiau šįkart ji ėmėsi beveik neįgyvendinamo uždavinio – netiesiogiai perkelti į ekraną Roland’o Barthes’o „Meilės diskurso fragmentus“. Šiame kūrinyje Barthes’as bandė filosofiškai aprašyti meilę. Denis filmas tapo netipiška romantine komedija, kurios herojė – Juliette Binoche suvaidinta Paryžiaus menininkė – ieško tikros ir brandžios meilės, nors sunku atsispirti minčiai, kad metams bėgant moteris tokia meile tiki vis mažiau. Gal paskutiniu šansu taps vieną dieną Izabelės sutiktas paslaptingas vyriškis?

 

„Paveldėtojos“ („Las Herederas“, Paragvajus, Vokietija, Urugvajus, Norvegija, Brazilija, Prancūzija, 2018)

Šiemet Berlyno kino festivalyje Alfredo Bauerio prizu už naujas kino perspektyvas ir „Sidabriniu lokiu“ už geriausią moters vaidmenį Anai Brun apdovanotas Marcelo Martinessi filmas – pagyvenusių lesbiečių, kurių viena atsiduria kalėjime, o kita – nuskurdusi aristokratė – turi išmokti gyventi viena, istorija. Režisierius kalba apie vienatvę dviese ir baimę ištrūkti į laisvę. Tai kuklus filmas – jame nebus formos fejerverkų ar kitokių bandymų patikti žiūrovams, tačiau jis užburia ir tampa subtiliu, pustoniais tapomu pasakojimu apie tai, kaip brandaus amžiaus moteris mokosi iš naujo atrasti vietą gyvenime ir teisę būti laiminga.

 

„Vadink mane savo vardu“ („Call me by your name“, Italija, JAV, Brazilija, Prancūzija, 2017)

Luca Guadagnino – vienas iš nedaugelio šiuolaikinių režisierių, sugebantčių pasakoti vaizdu, garsu, spalva. Kritikus sužavėjęs jo 35 mm juostoje nufilmuotas jausmingas filmas, kurio scenarijų (pagal André Acimano knygą) parašęs Jamesas Ivory ką tik apdovanotas „Oskaru“, – tai pasakojimas apie dviejų jaunų vyrų meilę. Jis prasideda 1983-iaisiais Šiaurės Italijoje. Į archeologijos profesoriaus ir jo žmonos dvarą kelioms savaitėms atvyksta asistentas iš JAV. Tai Oliveris – žavus dvidešimtmetis, į kurį iš pradžių skeptiškai žvelgia šeimininkų sūnus – septyniolikmetis Elijus. Tačiau netrukus šis introvertas ir knygų žiurkė susižavės atvykėliu. „Vadink mane savo vardu“ kūrėjai vadina filmu, kurio šviesus požiūris į geismo ir artumo fenomeną gali suvienyti skirtingas kartas.

 

„Zama“ (Argentina, Brazilija, Ispanija, Prancūzija, Olandija, Meksika, Portugalija, JAV, 2017)

Lucrecia Martel – iš tų režisierių, kurių filmai ilgam įstringa atmintyje. Claire Denis yra sakiusi, kad Martel kinas unikalus, su niekuo nesulyginamas, neperteikiamas žodžiais, jo neįmanoma imituoti. Dažniausiai Martel renkasi šiuolaikinę tematiką, bet „Zama“ – tai 1956 m. parašyto argentiniečių klasiko Antonio di Benedetto romano ekranizacija. Tačiau filmo ištarmė – aktuali ir universali. Pagrindinis veikėjas donas Diego de Zama (Daniel Giménez Cacho) XVIII a. Paragvajuje tarnauja Ispanijos karaliui. Kankinamas išdidumo, geismo ir paranojos, atskirtas nuo šeimos ir vaikų, jis planuoja būti pervestas į Buenos Aires. Zamai atrodo, kad ten pagaliau baigsis beprasmiškas jo egzistavimas. Jis lėtai slysta į bedugnę, kur nusitrina tikrovės ir sapno ribos, o Martel pasakojimas virsta filosofine vienatvės analize.

 

„Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė“ („Jeannette, l’enfance de Jeanne d’Arc“, Prancūzija, 2017)

Nuolat eksperimentuojantis Bruno Dumont’as šįkart pasirinko Charles’io Péguy 1910 m. parašytas katalikiškas „Misterijas apie Žanos d’Ark gailestingumą“. Tačiau kanonišką prancūzų literatūros tekstą filme lydi sunkusis metalas ir repas. Dėl jų istorinis fonas (1425-ieji, nuošalus Lotaringijos kaimelis, Šimtametis karas ir Prancūzijos simboliu dar netapusi aštuonerių piemenaitė Žanetė) tarsi pakimba anachroniškuose spąstuose. Žanetė negali ramiai žiūrėti į tautos kančias, paaugusi ir sutikusi tris šventuosius ji nuspręs išlaisvinti savo šalį.

Grįždamas prie darbo tik su neprofesionaliais aktoriais ir pasitelkęs garsius kompozitorių ir choreografą, Dumont’as sukūrė miuziklą, kurio ištarmė gana dviprasmiška. Iš visko sprendžiant, intelektualas Dumont’as bando suprasti jo tėvynę užplūdusią nacionalizmo bangą ir siūlo kitaip pasižiūrėti į nacionalistų pasisavintus simbolius bei legendas, akcentuodamas pastarųjų keistenybes.

 

Parengė Ž. P.

„Ankštumas“
„Ankštumas“
„Aritmija“
„Aritmija“
„Bokštas. Šviesi diena“
„Bokštas. Šviesi diena“
„Vadink mane savo vardu“
„Vadink mane savo vardu“
„Zama“
„Zama“