Du Kalifornijos hipiai – Vajatas (Peter Fonda) ir Bilis (Dennis Hopper) – sėkmingai pardavė narkotikus, kuriuos atsivežė iš Meksikos. Dabar spindinčiais „Harley Davidson“ motociklais jie vyksta į Naująjį Orleaną. Ten netrukus prasidės Užgavėnių karnavalas. Tai kelionė per visą Ameriką, užsukant į mažus provincijos miestelius, hipių komunas, mėgaujantis narkotikais, alkoholiu, sutinkant pačius įvairiausius žmones, kurie dažniausiai yra netolerantiški ir pasirengę smurtauti. Pakeliui jie sutiks ir daug keistuolių, tarp jų jauną teisininką alkoholiką (Jack Nicholson), kuris nedvejodamas nusprendžia prisijungti. Jis taip pat tikisi surasti savąją „amerikietišką svajonę“.
Debiutinis, pigus, nepriklausomas, sukurtas toli nuo Holivudo Denniso Hopperio filmas „Nerūpestingas keliautojas“ (TV1, šįvakar, 9 d. 23.05) pasirodė 1969-aisiais ir iš esmės pakeitė JAV kiną. Jo atgarsis ir pelnas buvo tokie dideli (340 tūkstančių dolerių biudžeto filmas atnešė 176 kartus didesnį pelną), kad Holivudas nusprendė atverti duris jauniems, nežinomiems ir talentingiems režisieriams. „Nerūpestingas keliautojas“ – ne šedevras, jo vertinimai – patys įvairiausi, bet tai tikras 7-ojo dešimtmečio JAV kontrkultūros manifestas, tiksliai perteikiantis permainų dvasią. Todėl „Nerūpestingas keliautojas“ dažnai pavadinamas vienu pačių maištingiausių kino istorijoje filmų – neribotos laisvės apoteoze ir kartu kaltinimu konservatyviai visuomenei, kelio filmo archetipu ir t.t. Būtent „Nerūpestingo keliautojo“ garso takelis buvo pirmąkart išleistas atskirai ir taip pradėjo naują kino muzikos sklaidos etapą. Filme skamba ne tik grupės „Steppenwolf“ dainos, bet viena jų „Born to be wilde“ man iki šiol atrodo dievų muzika.
Filmo sukūrimo užkulisiai taip pat įėjo į kino istoriją. Tam tikra prasme šis filmas – inscenizuotas dokumentas, mat jo kūrėjai Hopperis ir Fonda tada patys buvo hipiai ir nuvažiavo visą savo personažų kelią. Filme save dažnai vaidina autentiški JAV provincijos gyventojai ir jų prievartos protrūkių net nereikėdavo organizuoti: kai tik hipiška „Nerūpestingo keliautojo“ filmavimo grupė pasirodydavo kokioje nors vietoje, ji iškart sužadindavo vietinių agresiją. Be to, filmavimo aikštelėje naudota tikra marihuana, „suvaidintas“ tik kokainas.
Tais pačiais 1969-aisiais pasirodė ir kitas kultinis filmas – Dono Siegelo „Du mulai seseriai Sarai“ (LRT Kultūra, 10 d. 22.25). Iki garsiojo Siegelo ir Clinto Eastwoodo filmo „Purvinasis Haris“ buvo likę vos metai ir žiūrovams aktorius asocijavosi tik su vesternais. Eastwoodas vaidina samdomą žudiką Hoganą, kuris atkeliauja į Meksiką ten vykstant antiprancūziškai revoliucijai. Pakeliui jis iš girtų prievartautojų išgelbsti moterį, o ši pareiškia, kad yra vienuolė Sara (Shirley MacLaine). Ji remia sukilėlius meksikiečius ir vyksta į jų stovyklą pranešti svarbios informacijos apie prancūzų įgulą. Hoganas sutinka palydėti Sarą tikėdamas, kad pats surinks informacijos ir iš jos ką nors uždirbs. Tačiau netrukus jis pradeda įtarti, kad Sara – visai ne ta, kuo apsimeta.
Filmo muziką parašė Ennio Morricone, o scenarijų Buddas Boetticheris – spalvinga Holivudo figūra, buvęs boksininkas, kareivis, nuotykių ieškotojas ir net matadoras. Būtent jis šiame filme ir įvedė į vesterną komedijos elementus, kylančius iš skirtingų asmenybių susidūrimo. Verta prisiminti ir Gabrielį Figueroa – vieną didžiųjų Meksikos kino operatorių.
Meryl Streep gerbėjų laukia ne tokie seni prisiminimai – 1994-aisiais pasirodžiusi Curtiso Hansono drama „Laukinė upė“ (LRT, 15 d. 23 val.). Streep vaidinama Geil nusprendė vykti į žygį audringa upe šalia sienos su Kanada. Jos santuoka su Tomu (David Strathairn) išgyvena krizę ir plaukimas kalnų upe kartu su dešimtmečiu sūnumi atrodo idealus vaistas. Tačiau netrukus poilsis taps košmaru, mat į jį įsibraus du simpatiški nepažįstamieji. Iš tikrųjų tai pavojingi nusikaltėliai, kuriuos vejasi policija. Vienas jų (Kevin Bacon) paima įkaitu Geil sūnų ir reikalauja, kad moteris padėtų jiems įveikti pavojingiausią upės atkarpą. Streep visada pavyksta ryžtingų moterų vaidmenys, ką jau kalbėt apie šį filmą.
Kasmet sukuriama vis daugiau filmų, bandančių atkurti mąstymo, prisiminimų, fantazijų mechanizmus. Danny Boyle’o filmo „Transo būsena“ (TV3, 10 d. 02.45) personažas Saimonas (James McAvoy) po plėšiko smūgio į galvą neteko atminties. Amnezijos ištiktus herojus rodė skirtingi režisieriai – Henri Colpi, Alfredas Hitchcockas, Davidas Lynchas ir Michelis Gondry, ji tapo Borno trilogijos išeities tašku, tačiau Boyle’ui ji reikalinga tik tam, kad priverstų žiūrovą nuolat keisti požiūrį į pagrindinį veikėją ir visą filmą spręsti galvosūkį, kas jis yra iš tikrųjų. Jei filmą žiūrėsite vidurnaktį, kaip siūlo TV3, bus sunku.
Žaidimo taisykles režisierius pabrėžia jau pradžioje, kai kelis kartus iš eilės atsiduriame filmo išeities taške: apsauga instruktuojama, kaip turi elgtis, jei paveikslų aukcionas būtų užpultas. Kai užpuolimas įvyksta iš tikrųjų, prasideda Saimono istorija. Jis pamiršo, kur paslėpė Goyos drobę, o užpuolikai, su kuriais Saimonas susijęs, pasamdo jam hipnotizuotoją Elizabet (Rosario Dawson). Be jos pagrobto paveikslo nesurasti, todėl plėšikams vadovaujantis Frenkas (Vincent Cassel) priverstas pažadėti Elizabet būsimo pelno dalį. Kai atrodo, kad Elizabet dar labiau priartėjo prie tikslo, – Saimonas ima prisiminti vis daugiau detalių, atvesiančių prie drobės, – situaciją pradeda komplikuoti meilės trikampis.
Jūsų – Jonas Ūbis
