Kinas

Živilė Pipinytė

Du savaitės tekstai

Tinklalapis kinopoisk.ru spausdina Aleksandro Pasiugino interviu su jaunu režisieriumi ir operatoriumi Maksimu Arbugajevu, kuris šiemet tapo vienu iš Sandanso festivalio laureatų. Kartu su šveicarų režisieriumi Christianu Frei’umi jie sukūrė dokumentinį filmą „Genezė 2.0“ („Genesis 2.0“, Šveicarija, Kinija, Rusija, P. Korėja, JAV, 2018), pasakojantį apie genetikus ir apie žmones, Jakutijoje ieškančius mamutų ilčių ir jomis prekiaujančius.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventės – geras laikas visiems, mėgstantiems demagogiją ir saldžias kalbas. Jas girdime iš politikų ir ypač iš kunigų, kurie geriausiai įvaldė šventinę retoriką, todėl net moka pasirodyti nuoširdūs. Televizijos per kiekvienas šventes kviečiasi Bažnyčios tarnus, lyg šie galėtų pasakyti kažką nauja.

Tadeuszas Tomaszewskis

Pokalbis su lenkų režisieriumi Piotru Domalewskiu

Paskutinėmis „Kino pavasario“ dienomis Vilniuje apsilankė filmo „Tyli naktis“ režisierius Piotras Domalewskis. Jo debiutinis filmas praėjusią savaitę pelnė net devynis Lenkų kino akademijos „Auksinius erelius“. Su režisieriumi Vilniuje kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Floridos projektas“

Nors amerikietis Seanas Bakeris kine nėra naujokas, tarptautinio dėmesio jis sulaukė tik po filmo „Mandarinas“ (2015), nufilmuoto mobiliojo telefono kamera. Tačiau ne faktas, kad filmas sukurtas naudojant „iPhone“, buvo svarbiausias, nors, žinoma, tai suteikė „Mandarinui“ tam tikro žavesio, bet tai, su kokia energija, empatija ir humoru papasakota istorija apie žmones, gyvenančius visuomenės paraštėse. Naujausiame filme „Floridos projektas“ („The Florida Project“, 2017) Bakeris siekia išlaikyti tą patį energijos, autentiškumo lygį, dialogų intensyvumą ir personažų žavesį, tačiau telefono kamerą iškeitė į 35 mm kino juostą, Los Andželo gatves – į skurdžius Orlando, kuriame įsikūręs garsusis Disnėjaus pramogų parkas, pakelės motelius. O ironiškas filmo pavadinimas (Floridos projektu Waltas Disney’us vadino savo statomą pramogų parką) nurodo, kad kapitalistinė visuomenė neapsieina be aukų, kurias mielai norėtume pamiršti ir netrukdomi pasinerti į infantilią Disneilendo pasaką.

Muni, kurią vaidina nepakartojamoji Brooklynn Prince, yra šešerių mergaitė. Jos namai – pigaus motelio, nudažyto akį rėžiančia violetine spalva ir pavadinto „Stebuklinga pilimi“, kambarys. Visai nemagiškoje pakelės užkandinių, prekybos centrų, suvenyrų parduotuvių ir automobilių stovėjimo aikštelių erdvėje, kuri filme kartais atrodo siurrealistinė, neprižiūrimi suaugusiųjų Muni ir jos bičiuliai leidžia vasaros atostogų dienas. Tačiau ši ekonominė dykvietė Disnėjaus pasaulio, apie kurio egzistavimą sužinome tik iš pravažiuojančių turistų kalbų ir tolumoje leidžiamų fejerverkų, šešėlyje tampa vaikų rojumi. Muni ir jos jaunutė bedarbė mama Hali (Bria Vinaitė), kuri elgiasi labiau kaip sesuo, gyvena šia diena, nes ateitis, kaip galime suprasti, pernelyg neaiški. Hali bando uždarbiauti nelegaliai pardavinėdama kvepalus turistams, nors, atrodo, daugiausia laiko leidžia rūkydama marihuaną ir žiūrėdama televizorių. Vėliau, kad galėtų išlaikyti save ir dukrelę, ji imsis drastiškesnių būdų užsidirbti.

Parengė K. R.

Willemas Dafoe apie „Floridos projektą“

Vienintelė kino garsenybė Seano Bakerio „Floridos projekto“ filmavimo aikštelėje buvo Willemas Dafoe. Pateikiame Jegoro Moskvitino interviu su aktoriumi, išspausdinto meduza.io, fragmentus.

Seanas Bakeris – ne iš tų režisierių, kurie mėgsta filmuoti garsius aktorius. Kaip pas jį patekote?

Stebėjau Seaną – ne visus jo darbus, nors, žinoma, jo „Mandarinas“ man padarė didžiulį įspūdį. Tai buvo taip įdomu, kad pradėjau ieškoti jo interviu. Ir kai sužinojau, kad jis pradeda naują projektą, pats paskambinau. Gavau scenarijų. Istorija pasirodė labai graži. Pasakiau Seanui apie tai, sutarėme susitikti ir tada jis paaiškino, kad nori viską filmuoti labai paprastai. Man patiko toks požiūris, bet dar labiau mane nustebino, kad filmas bus apie pasaulį, apie kurio egzistavimą aš net nenujaučiau. Seanas tikrąja to žodžio prasme pasiūlė man pasinerti į šį pasaulį, susieti profesionalius ir neprofesionalius aktorius, filmuoti veikiančiame motelyje, kur gyvena paprasti žmonės, kurti pabrėžtinai realistiniu stiliumi. Mane pakvietė į tikrą nuotykį!

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Britų aktoriai Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas jau keliavo po geriausius Anglijos („Kelionė“) ir Italijos („Atostogos Italijoje“) restoranus, o šįkart Michaelas Winterbottomas juos išsiuntė į Ispaniją – Don Kichoto ir Sančos Pansos šalį, kur jie važinėja „Range Rover“ visureigiu, skaitinėja „Lonely Planet“ (šičia lietuviškų komedijų kūrėjai galėtų pasimokyti paslėptos reklamos – product placement – gudrybių ir subtilybių), kerta šviežias krevetes ir chorizo, parodijuoja žymius žmones (Micką Jaggerį, Johną Hurtą, Marloną Brando, Anthony Hopkinsą, Ianą McKelleną, Davidą Bowie) ir, priešingai nei amerikietiškuose „draugelių filmuose“ (buddy movies), su kuriais šis filmas galėtų būti palygintas, dar spėja šį tą pasakyti apie gyvenimą, draugystę bei apskritai Senąjį žemyną, kurį visais laikais siaubė kitataučiai ir kitaminčiai, tačiau po savęs paliko ne tik griuvėsius, bet, paradoksalu, ir kultūrą – būtent jos neturi finalinį „Alach akbar“ sušukę ginkluoti vyrai, sėjantys vienintelę, mirties, kultūrą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 27 d. mirė prancūzų aktorė Stéphane Audran. Jai buvo 85-eri. Audran suvaidino dvidešimt penkiuose vieno Naujosios bangos pradininkų Claude’o Chabrolio filmuose ir buvo vadinama jo mūza. Pirmąkart kino ekrane aktorė pasirodė 1957 m., tačiau pripažinimas atėjo, kai 1959-aisiais ji suvaidino Chabrolio filme „Pusbroliai“ („Les Cousins“) – rūsčiame žvilgsnyje į provinciją ir smulkiuosius buržua. Susitikimas su Chabroliu nulėmė aktorės karjerą ir asmeninį gyvenimą – Audran ir Chabrolis susituokė 1964 m., kai aktorė išsiskyrė su Jeanu-Louis Trintignant’u. Chabrolio filmuose Audran suvaidino geriausius vaidmenis. Filmuose „Neištikima žmona“ („La Femme  infidèle“, 1968), „Mėsininkas“ („Boucher“, 1969) ir kituose Audran sukūrė aristokratiško grožio, elegantiškas, šaltakraujiškas, bet aistringas moteris. Už motinos vaidmenį Chabrolio filme „Violeta Nozjė“ (1977) Audran buvo apdovanota „Cezariu“.

Audran vaidmenys sužavėjo ne tik Luisą Buñuelį, pakvietusį ją vaidinti filme „Kuklus buržuazijos žavesys“, bet ir Samuelį Fullerį, Claude’ą Sautet, kitus garsius kino kūrėjus. Po išsiskyrimo su Chabroliu 1980-aisiais, Audran ir toliau vaidino jo filmuose, o kitų režisierių filmuose mielai kurdavo ir vulgarias, piktas, nemalonias veikėjas. Tačiau vieną svarbiausių vaidmenų Audran vis dėlto sukūrė ne prancūzų kine, o filosofiniame danų režisieriaus Gabrielio Axelio filme „Babetės šventė“ (1987).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vienas didžiausių visokių švenčių malonumų yra saldus nieko nedarymas. Jį puikiai papildo filmų žiūrėjimas televizoriaus ekrane. Neskatinu mielų skaitytojų masiškai tapti oblomovais (1859 m. parašyto Ivano Gončiarovo romano veikėjas buvo sibaritas, mėgęs ramybę, įkvepiančią kurti ir fantazuoti gulint lovoje – red. past.), nors visai noriai susikeisčiau su Oblomovu vietomis.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Praėjo beveik pusšimtis metų po Roberto Verbos genialiojo filmo „Šimtamečių godos“ (1969) premjeros, ir „Kino pavasaris“ pristatė Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“ (Lietuva, 2018). Filmo herojai – šimtamečiai, bet režisierę jie labiau domina kaip nepriklausomos Lietuvos bendraamžiai. Toks konjunktūriškas požiūris, ko gero, lėmė ir filmo ištarmę. Užuot pabandžiusi pasekti Verbos pėdomis ir sukurti įsimintinus amžiaus liudininkų portretus, kuriuose atsispindėtų visa gyvenimo patirtis ir išmintis, Kabaraitė sukūrė patoso kupiną filmą – tostą. Gaila tik vardais (be pavardžių) įvardytų filmo veikėjų, kurių gyvenimas tikrai galėtų įkvėpti ne vieną vertingą filmą, juolab kad Kabaraitės, priešingai nei Verbos (kurio idėjas, beje, kartais bando, bet nesugeba tęsti), neribojo nei ideologinė cenzūra, nei filmo trukmė.

Didžiausia filmo yda – prasta režisūra. „100 metų kartu“ neturi aiškios struktūros: šokinėjama nuo vieno personažo prie kito, nuo vienos temos prie kitos, tad įsiklausyti į žmogų, suvokti jo vertybes, įsižiūrėti į jį nelieka laiko. Atsivėrimo neskatina ir režisierės klausimai, pavyzdžiui, kuris žentas patinka labiausiai. Dažniausiai Kabaraitė savo personažų klausia, kaip jie surado vyrą ar žmoną, lyg pastarieji būtų kaip grybai. Nemoka režisierė ir nutildyti pernelyg šnekių giminaičių, vis tempiančių pasakojimą į savo pusę, ar suvaldyti operatoriaus Ryčio Kurkulio, kuris paverčia kadrą arba banalia šeimos fotografija, arba nykiu televizijos kadru su amžina vaza ar staline lempa kalbančiojo fone. Daugybė nusaldintų gamtos vaizdų taip pat neprisideda prie „100 metų kartu“ prasmių kūrimo, ką jau kalbėti apie kadre nuolat įkyriai skambančią Martyno Bialobžeskio muziką. Tačiau filmas paviršutiniškas ir banalus ne tik todėl, ir ne todėl, kad ir režisierė, ir jo herojai dažnai stengiasi prajuokinti potencialius žiūrovus. Kabaraitė vis klausinėja savo veikėjų apie meilę Lietuvai, vis nori išpešti iš jų, kaip dabar čia nuostabu gyventi.

Ilona Vitkauskaitė

Mačiau „Kino pavasaryje“

Kad bendras gyvenimas kartu gali būti be galo sudėtingas ir, žinoma, turėti savų privalumų, galime suprasti iš Łukaszo Rondudos filmo „Meilės širdis“, kurio centre – audringi šiuolaikinių lenkų menininkų Wojciecho Bąkowskio ir Zuzannos Bartoszek santykiai. Nors su dokumentika filmas tikrai neturi nieko bendra. Kai susiduria dvi dominuojančios, į narcisizmą linkusios asmenybės, kurios net išoriškai yra panašios (gal tai dar viena narcisizmo forma, vienas kitame jie mato savo paties atspindį?), nieko gero nelauk. Filmo personažai (juos įkūnija Justyna Wasilewska ir Jacekas Poniedziałekas) konkuruoja, vienas kitą emociškai kankina ir kartu įkvepia ar net „skolinasi“ vienas kito idėjas. Kasdienis gyvenimas ir kūryba susimaišo. Filme pasakojama tikra šiuolaikinė meilės istorija, pavyzdžiui, poligamija čia tik „pakursto“ santykius, nėra joks tabu, bent jau iš Bąkowskio pusės, nes Zuzanna pavydi net lenkų kino klasikos – Władysławo Pasikowskio „Šunų“ – herojei. Taip pat „Meilės širdis“ rodo, iš kokios „medžiagos“ atsiranda dažnai keiksnojamas šiuolaikinis menas. Užuot su molbertais ėję į pievas ar miškus, ieškoję įkvėpimo vidiniuose išgyvenimuose, Zuzanna ir Wojciechas įkvėpimo eina ieškoti į prabangų prekybos centrą, lempų skyrių. Stilizacija, preciziškomis kompozicijomis pasižyminti „Meilės širdies“ forma prilygsta ekscentriškai filmo temai, beje, filme girdime paties Bąkowskio kurtą muziką.

Konkursinėje „Europos debiutų“ programoje rodomas Bertrand’o Mandico filmas „Laukiniai berniukai“ pirmiausia išsiskiria savo atvirai naudojama kempo (camp) estetika. Kalbant apie filmą tikriausiai būtų galima pateikti daugybę ne tik kinematografinių įtakų: čia ir Williamas S. Burroughsas, Guy Maddinas, Walerianas Borowczykas, apie kurį daugiausia kalba pats režisierius. Penki XX a. pradžios aukštuomenės berniukai, kuriuos, beje, vaidina moterys, užvaldyti gaivališkų jėgų ir paveikti alkoholio, padaro žiaurų nusikaltimą. Už tai juos nusprendžiama perauklėti. Atiduoti į paslaptingo kapitono rankas berniukai patenka į negyvenamą salą, kuri, pasirodo, yra tikras seksualinių malonumų rojus. Čia vykdoma tikrai netradicinė perauklėjimo programa – berniukai paverčiami moterimis.